Vaikystėje Gabrielė buvo sportiška mergaitė, mėgo aktyviai leisti laiką, užsiėmė ne viena sporto šaka. Ji nedėvėjo suknelių ir turėjo trumpus plaukus, o tai atvėrė kelią bendraamžių patyčioms.
„Aš nemėgau suknelių, nes su jomis tiesiog nepatogu žaisti, tačiau žmonėms to užteko. Mane jų replikos žeisdavo, nes aš nenorėjau būti vadinama berniuku. Visą laiką jausdavau kaltę, kad kažkas su manimi negerai, kadangi visi man nuolatos tą kartodavo“, – prisimena G.Garlaitė.
Bręsdama Gabrielė pavargo taikstytis prie aukštų šiuolaikinio pasaulio grožio standartų ir nustojo šalinti kūno plaukelius, nebesidažė, ėmė rengtis laisvesniais drabužiais. Kaip pati sako, nebežiūrėjo į save per vyrų prizmę ir nebebandė atitikti jų lūkesčių.
„Aš vengiau procedūrų, kurios kitoms moterims yra kaip ritualas. Visos nuolat kartojo, kad procedūras atlieka dėl savęs, bet kai prasidėjo karantinas, jos staiga apsidžiaugė, jog nebereikia dažytis ir puoštis, – sako Gabrielė. – Man kilo klausimų, kodėl aš šalinu plaukelius, kur yra parašyta, kad turiu taip daryti? Pradėjau priimti savo kūną tokį, koks jis yra, ir tapau nematoma.“
Kalbėdama apie perdėtai savimi besirūpinančias moteris, kurios kasdien atsakingai dažosi, vaikšto į soliariumus, G.Garlaitė neslepia, kad jai tokių moterų nuoširdžiai gaila.
„Jos nori būti pamatytos, išgirstos, suprastos. Visuomenė joms sako: „Tu pasidažyk, apsirenk, išpildyk šiuos lūkesčius ir tada tave išgirsime“. Moterys tuo patiki ir galiausiai mes matome ne jas, o drabužius, lūpdažius, soliariumą“, – teigia feministė.
Gabrielė pasakoja, kad pirmiausia suprato, jog yra homoseksuali, o tada į jos gyvenimą atėjo feminizmas. Ji sako ilgą laiką siekusi atitikti visuomenės lūkesčius ir norėjusi būti vyrų radare, tačiau kai nustojo taip elgtis, viskas pasikeitė.
„Yra lūkestis, kad visoms moterims patinka vyrai, tačiau tai yra kvaila ir neatitinka realybės. Iki tol buvau sekso objektas, kurį bet kada galima užkalbinti, o jeigu atsisakai bendrauti, į tavo žodžius nekreipiama dėmesio. Buvo visiška nepagarba. Kai nustojau taip elgtis, nebebuvau seksualiniu objektu – nueidavau į barą ir niekas prie manęs net neprieidavo. Tai yra turbūt liūdniausias dalykas, kokį galiu pasakyti“, – neslepia G.Garlaitė.
Gabrielė tikina, kad mergaičių socializacija yra kitokia nei berniukų. Anot jos, merginos yra mokomos būti paklusnios, neišsišokančios, nedrąsios, nerizikuojančios ir priimančios kitų žmonių jausmus aukščiau nei savo.
„Mano mama iki šiol dažnai neigia ir nepripažįsta, kad jai teko labai daug paaukoti, kad užaugintų tris dukras ir išlaikytų nesubyrėjusią šeimą. Ji dažniausiai nukreipia temą, nenori kalbėti. O tai yra skaudi tiesa“, – teigia Gabrielė.
Visą pokalbį su Gabriele žiūrėkite vaizdo įraše:
