– O kuo baigėsi jūsų kelionių romanas?
– Išmaišę Europą sumanėme pagyventi kur nors pliaže, tad išskridome į Dominikos Respubliką. Ten praleidusi pusantrų metų supratau, kad man toks ramus gyvenimas nepatinka. Nemoku nieko neveikti, todėl prisigalvodavau visokių darbų. Norintys galėdavo užsisakyti specialų vandenlenčių dizainą – dailindavau jas įvairiais piešinukais. Nusprendžiau, kad būtų gerai išmokti ispanų kalbą ir šiaip pabendrauti su žmonėmis, todėl tris dienas per savaitę dirbdavau padavėja. Nors, tiesą pasakius, bloga iš manęs padavėja – užsiplepėdavau su kuo nors, o tada gaudavau velnių, kad vėluoja užsakymai. Užtat išmokau ispaniškai, nes virtuvės darbuotojai kitaip nekalbėjo. Ir dar Dominikoje darydavau visokius dirbinius su kriauklytėmis, dekoratyvines žvakes, piešdavau atvirukus ir paveiksliukus – suvenyrų parduotuvėlės turistams juos pardavinėdavo kaip vietos meną. Juokinga, bet visi labai džiaugdavosi, nes tuos dalykus gerai pirkdavo.
Aišku, nemažai keliavome ir po pačią Dominiką – kiekvieną savaitgalį stengdavomės ką nors naujo pamatyti. Draugui ten buvo gerai, jis puikiai jautėsi, sportavo, o aš pradėjau kankintis. Nusprendžiau, kad man nebereikia pliažo – noriu į didelį miestą, ir išvažiavau į Londoną. Kadangi turiu pedagoginį išsilavinimą, kurį laiką dirbau turtingų šeimų vaikų aukle.
– Ryšiai su buvusiu vaikinu nutrūko?
– Mes dabar labai geri draugai. Tiesiog tuomet dar nebuvau pasiruošusi santuokai, pati nežinojau, ką noriu gyvenime veikti. Jis klausė, ar sutikčiau būti jo žmona, bet pasakiau „ne“. 25-erių buvau dar visai vaikas.
– O kaipgi meilė?
Man dabar atrodo, kad daug kas žiūri vien savęs – kad tik jiems būtų patogu.
– Meilė – toks dalykas: vieną dieną myli, kitą – nebe. Visko nutinka. Svarbiau net ne meilė, o pagarba. Kitas žmogus turi tapti tavo geriausiu draugu, nes meilė per daug metų baigiasi. Gal todėl dabar visi taip skiriasi, kad nepatikrina vienas kito prieš santuoką. Manau, užtenka pagyventi kartu trejus metus ir labai aiškiai pasimato. Nes visi puikiai sutaria, kol viskas gerai, – myli tiesiog už šypseną. O kai atsiranda sunkumų, kas nors pradeda klibėti, tada ir pamatai, kaip kitas žmogus tomis aplinkybėmis elgiasi. Man dabar atrodo, kad daug kas žiūri vien savęs – kad tik jiems būtų patogu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jolanta Pupkevičienė: „Gyvenk taip gerai, kaip gali!“
Turiu tokį draugą, kuris anksčiau nuolat savęs nerasdavo, nesijausdavo laimingas, todėl pradėjo lankyti įvairius asmenybės tobulinimo kursus. Neįsivaizduojate, kaip jis pasikeitė į blogąją pusę! Nes tie kursai moko tave būti visišku savanaudžiu – kaip tau būti laimingam. Aišku, jei toks nesi, kitas tavęs laimingo nepadarys – turi išmokti pats su savimi susidraugauti. Bet juk kartais reikia ir pasiaukoti dėl santykių, padaryti tai, ko tau galbūt nesinori, tačiau svarbu kitam žmogui.
– Tai kodėl nesiaukojote ir nelikote Dominikoje?
– Kol esi jaunas, nemąstai apie šeimą – pirmiau norisi atrasti save. Man to irgi reikėjo. Ir vėliau patiko dirbti su vaikais, bet pagalvojau: negi visą gyvenimą tik tą ir veiksiu? Labai džiaugiuosi, kad galiausiai atradau fotografiją, nes jaučiuosi laiminga ir kitur savęs neįsivaizduoju. Dabar, kai darau, kas man patinka, kyla minčių ir apie šeimą.
– Ar jau turite kandidatą į vyrus?
– Šiuo metu ne, ieškau (šypsosi). Nebuvo kada. Turėjau ilgametį draugą, bet kadangi jis daro karjerą kaip sportininkas profesionalas, badmintono turnyrai kas dvi savaites vyksta vis kitoje šalyje, negalėjau lakstyti iš paskos. Aš nenoriu viena auginti vaikų, man reikia, kad šalia būtų žmogus.
– Ir vėl pasirinkimą nulėmė šaltas protas?
– Man šeima labai svarbi, bet manau, kad jeigu tau bus sunku, negalėsi ir vaikų padaryti laimingų. Moteris turi jaustis saugiai. Vienai ir dirbti, ir vaiką auginti – sudėtinga, labai daug viskas kainuoja. O šaltas protas dėl to ir įsijungia, kad ilgiau delsti nebėra laiko.
– Sėdite ir laukiate savo princo?
– Nebūtina nei sėdėti, nei laukti – žmonės ateina tada, kada reikia. Kažkaip esu labai rami dėl to. Tikrai žinau, kad jį sutiksiu, net nesvarbu – kada. Aišku, kai žmonės susitinka būdami 50-ies, per vėlu galvoti apie vaikus. Bet ir dabar dėmesiu nesiskundžiu – sulaukiu ir žinučių, ir įdomių laiškų. Tik turbūt nelabai moku flirtuoti.
– Sakote, esate visiškai rami? Paprastai vienišoms 35 metų merginoms nebūna labai ramu, jeigu vis dar neturi antrosios pusės...
Savęs niekada nereikia pamiršti, o geriausia – atrasti pusiausvyrą, kas irgi labai sunku.
– Pašneku su savo amžiaus ar jaunesnėmis moterimis, kurios jau ištekėjusios, – joms irgi nėra ramu. Dėl to, kad nesijaučia tikros, ar išbus su savo vyrais visą gyvenimą. Jeigu dabar šalia yra žmogus, dar nereiškia, kad senatvėje neliksi viena. Todėl manau, kad visada reikia turėti pomėgių ar patinkantį darbą. Toms moterims, kurios pasiaukoja šeimai, o vyrai jas palieka dėl jaunesnių, būna labai sunku atsitiesti. Tad savęs niekada nereikia pamiršti, o geriausia – atrasti pusiausvyrą, kas irgi labai sunku.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mados maniakė Anna Dello Russo
Nemažai mano pažįstamų yra visiški darboholikai, nes norėdamas pragyventi turi daug dirbti. Kai visą save atiduodi darbui, nebelieka laiko asmeniniams santykiams. Mes net susitikę kalbamės tik apie darbus, nes kitokio gyvenimo tarsi nebėra. Todėl dabar stengiuosi laikytis tam tikros sistemos: nusistatau valandas, kada dirbu, kada einu sportuoti, kada valgau, kada ilsiuosi. Griežtai sau pasakiau, kad savaitgaliais nedirbsiu, nes tai – mano laikas.
– Tikrai ne visoms darbų, buities ir rutinos prislėgtoms moterims pavyksta atrasti pakankamai laiko sau. Gal dėl to ir šypsosi mažiau nei jūs, nes mano, kad kitiems gyventi daug lengviau?
– Nėra tokių žmonių, kuriems visada sekasi. Mano gyvenime irgi buvo etapų, kai valgiau vien grikius, nes daugiau pinigų maistui neturėjau, ypač kai mokiausi fotografijos. Bet viskas priklauso nuo tavęs. Negali leisti negatyvioms mintims užpulti, negali pasiduoti, turi kabintis į gyvenimą. Kad ir kaip būtų liūdna ar sunku, reikia daugiau šypsotis. Coco Chanel yra pasakiusi: „Kuo tau yra blogiau, tuo geriau turi atrodyti.“ Visiškai pritariu. Nuotaiką visada pakelia net jeigu susitvarkai namus, pasidažai, išsitrauki kokį šventinį rūbą. Kaip tu gausi darbą, jeigu nuolat verksi ir sakysi, kad labai blogai gyveni, kad savimi nepasitiki? Žmogus turi norėti, turi prisiversti. Ir tik jis pats gali sutvarkyti savo gyvenimą – niekas kitas.
