Šiais metais meno kūrėjo statusą gavusi E.Ščerbinskaitė dažniausiai fotografuoja žmones, savo fotografiją pati įvardindama kaip režisūrinį portretą.
Išsilavinimą ji įgijo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tekstilės katedroje, o fotografija susidomėjo studijuodama bakalaurą, trečiame kurse, mokydamasi pas žinomą fotomenininką, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininką Gintarą Česonį. Vėliau baigė tuometinę foto meno mokyklą Kaune, kuriai vadovavo fotomenininkas Romas Juškelis, o paskui žinias tobulino Vilniaus dizaino kolegijoje, studijuodama taikomąją fotografiją, įgūdžius ir fotografines žinias gilino pas užsienyje gyvenantį lietuvių fotomenininką Albert Pocey.
„Eglės Ščerbinskaitės kūrybos apibūdinimui tinka posakis: fotografija nelygu fotografijai“, – apie ją sakė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė.
Kalbant apie Eglę taip pat galima pridurti: moteris nelygu moteriai, ir kirpėja nelygu kirpėjai.
15min GYVENIMO pokalbis su Egle – apie (ne)tobulumą nuotraukose, laimę kurti, jausmą fotografijoje ir gyvenime.
– Egle, susitinkame jūsų studijoje, kuri yra buvęs garažas, tiesa?
– Taip, čia kadaise stovėjo mano tėčio žiguliukas, o vėliau garažas buvo rekonstruotas ir tapo mano studija.
– Tiesa sakant, jus pakalbinti rekomendavo viena mano feisbuko draugė, sakydama, kad esate unikalus žmogus savo pasaulėžiūra. Dar ji sakė, kad jūs – ir labai geras žmogus.
– O kas yra geras žmogus? Ar tas, kuris kažką gero daro, ar tas, kuris nedaro nieko blogo? Kartą perskaičiau tokius žodžius: visi mes esame kažkiek blogi kito istorijoje. Juk net kai darai kažkam gera, kiekvienas tai gali interpretuoti savaip. Negalima uždėti žmogui etiketės.
– Ar tiesa, kad fotografija jums yra tik pomėgis, ir neužsiimate komercine fotografija?
– Taip, tiesa. Tačiau turiu draugą – mylimą žmogų – kuris tą daro. Aš galiu būti jo asistentė, padėti, kai reikia pagalbos fotografuojant vestuves ar kitus komercinius užsakymus. Pati tokių užsakymų nepriimu. Fotografija man yra pomėgis, kūryba. Tikrai ne iš karto gavau ir meno kūrėjo statusą, nes vieni menotyrininkai mano nuotraukose matė tiesiog mados fotografiją, kiti – kad tai yra giliau, kad tai – ne tuščia mada.
Menininkas, vizualiųjų menų kritikas Remigijus Venckus apie mano fotografiją yra parašęs įdomią recenziją. Jis kėlė klausimus, kas yra mada, o kas – kūrybinė idėja, kuri turi pasakojimo elementą, turi problematiką.
Mene žodis gražu nėra vertingas. Paprastai su fotografais būna didelė bėda dėl to, kad jie daro gražias nuotraukas. Jei man žmogus pasako, kad aš gražiai fotografuoju, man atrodo, kad kažkas negerai. Man svarbu įdomiai, kitaip.
Domėtis fotografija padėjau anksčiau, nei įstojau į akademiją, mat fotografija domėjosi ir mano senelis. Tačiau studijos man davė daug žinių. Kodėl fotografai sunkiai gauna meno kūrėjo statusą? Nes neturi meninio pagrindo. Kartais jie kūrybinės idėjos neatskiria nuo techninės. Pavyzdžiui, antras planas fotografijoje nėra idėja, tai techninė išraiškos priemonė, tik padedanti įgyvendinti idėją. Todėl meno studijos yra tikrai vertingos.
Vienas mano kolega, dėstytojas, kalbėdamas apie tai, kas yra fotografija, pasakė, kad tai – asmeninis psichologinis striptizas.
– Kaip ir minėjote, komercine fotografija neužsiimate. Tad paklausiu labai paprastai: iš ko jūs gyvenat?
– Aš esu kirpėja ir pragyvenimui užsidirbu kirpdama. Beje, ši specialybė man labai padeda ir fotosesijose, ruošiant modelius. Mokiausi ir grimo, tad nereikia samdyti šių specialistų, kad paruoštų žmones fotosesijai.
Ką uždirbu, investuoju į fotografiją. Čia kaip žvejyba, kuri kažkam irgi yra hobis. Juk žvejys gali padovanoti žuvį, bet jis jos neparduoda. Tokia man yra fotografija, ji man kaip terapija.
– Ką jūs fotografuojate?
– Mano stilius yra režisūrinis portretas. Beje, kol buvau viena ir neturėjau draugo, mano nuotraukos buvo kitokios. Jose buvo skausmo, vienatvės, moters temos, gal daugiau feminizmo.
Dabar, kai mes esame dviese, jos linksmėja, šviesėja. Bet taip yra dėl to, kad gyvenimas keičiasi, o nuotraukos yra gyvenimo dienoraštis. Tai, ką jauti viduje, viskas persiduoda.
Kol buvau viena ir neturėjau draugo, mano nuotraukos buvo kitokios. Jose buvo skausmo, vienatvės.
Kalbant apie pačią fotografiją, mes sukuriame istoriją ir ją vizualizuojame. Tarkime, problema yra moters grožis...
– Kodėl problema?
– Kartą kūrėme tokią istoriją, o mano modelis buvo Kauno muzikinio teatro balerina Sandra Drodvilaitė.
Jos istoriją kūrėme pagal dramą „Malena“, kuri pasakoja apie 1940-ųjų, Siciliją, kur gyveno nepaprasto grožio moteris Malena. Ji gatvėje traukdavo visų vyrų žvilgsnius, sukeldama moterų pavydą ir apkalbas.
Kartu su Kauno muzikinio teatro aktoriais S.Drodvilaite ir Raimondu Baranausku mes važiavome į Siciliją ir pagal to filmo motyvus kūrėme foto istoriją.
Sandra pati yra išskirtinio grožio, dėl kurio ji taip pat, kaip Malena, kentėjo. Jai visą gyvenimą kitos moterys pavydėjo. Todėl ir pasiūliau jai sukurti tokią foto istoriją.
Kitas projektas buvo Paryžiuje. Čia dalyvavo Kauno muzikinio teatro aktorius Aurimas Sibirskas. Nuotraukomis pasakojome jo istoriją, atskleidėme problemą. Jam 40 metų, o šokėjai išeina į pensiją dar būdami jauni.
Šokėjo istoriją taip pat kūrėme pagal filmą: kaip jis, dar būdamas jaunas, nesusiranda antrosios pusės, o galiausiai, išėjęs į pensiją, tampa fotografu. Ir tada, kai jis baigia savo šokėjo karjerą, atranda moterį. Tada kūrėme trimatį projektą: aš fotografuoju, kaip jis fotografuoja.
Kiti projektai buvo Dubajuje, Berlyne. Buvo jų ir Kaune. Pavyzdžiui, vieną baleriną fotografavau Kauno gatvėse.
Paskutinis patyrimas buvo su taip pat su Kauno muzikinio teatro aktoriais Asta ir Žanu Voronovais. Jie vedę apie dešimt metų, o juos pasikviečiau kaip vizualiai keistą porą, nes jie iš tiesų skirtingi. Kai yra du žmonės, yra ir meilės istorija. Ją mes ir pasakojome nuotraukomis. Po to jie sakė, kad po dešimties metų buvimo kartu vėl pasijuto kaip nuėję į pirmą pasimatymą.
– Jūsų modeliai – tik aktoriai?
– Ne, ne tik. Tačiau su jais dirbti labai paprasta ir lengva. Taip, aš kviečiu baleto šokėjus, ir jei jie nori dalyvauti, labai džiaugiuosi. Mes užsiimame bendra veikla. Ir ilsimės kartu, ir kuriame kartu: jie man nemoka atlygio už fotosesijas, aš jiems nemoku už tai, kad skiria savo laiką ir dalyvauja tokiame projekte.
– Užsiminėte apie moters grožį, kuris gali tapti ir problema. O jums pačiai grožis trukdo ar padeda? Turbūt ne kartą girdėjote komplimentų, kad esate graži moteris.
– Aš negaliu savęs vertinti. Nežinau. Bet galiu pasakyti, kad su vyru aš jaučiuosi daug gražesnė, nei seniau, kai buvau viena ir jaunesnė. Vyras padeda moteriai pasijausti gražesnei. Tas tiesa.
– Ne tik fotografuojate, tačiau rengiate parodas, taip pat leidžiate savo fotografijų knygas. Tad šis pomėgis yra brangus.
– O kas yra brangu? Brangu yra BMW. Man brangaus automobilio gyvenime niekada ir niekas negalėtų įsiūlyti. Mano automobilis yra senas, dvidešimties metų volksvagenas. Bet mašina yra tik ratukai fotoaparatui ir kitai įrangai, nes nešti būtų sunku.
Mano klientai kirpykloje kartais sako: kada tu pagaliau iš skurdo išbrisi? Kai paklausiu, kas yra skurdas, sako: mašiną naują nusipirk.
Bet man automobilis gyvenime yra paskutinėje vietoje. Kai žmogus investuoja į jį 15-20 tūkst. eurų, aš sakau, kad jis labai prabangiai gyvena. Žmogus kartais neturi savų namų, bet investuoja į mašiną.
Mašina yra tik ratukai fotoaparatui ir kitai įrangai, nes nešti būtų sunku.
Aš neturiu vaikų, neinvestuoju į juos. O ir neturėsiu. Todėl investuoju į kūrybą, į knygas.
– Ar galiu klausti, kodėl?
– Galit.Tai sąmoningas sprendimas. Vaikų nenorėjau niekada. Tik visi man sakė: užaugsi ir norėsi. Užaugau, bet nenoriu. Puikiai gyvenu ir esu laiminga. Be to, vaikų auginimas iki 18 metų yra daug brangesnis, nei mano knygos ar fotografija.
– Kalbėjote apie savo nuotraukas, kuriose buvo daugiau skausmo tada, kai buvote viena, sakote, kad vyras padeda atsiskleisti moters grožiui, tad suprantu, kad jums santykis su kitu žmogumi yra svarbus. Egle, o kodėl ilgą laiką buvote viena? Pasaulyje tiek vienišų žmonių, bet jie kažkodėl nesuranda vienas kito.
– Viena priežastis ir yra tai, apie ką kalbėjau: aš nenoriu vaikų. Tą sakydavau atvirai, o vyrai tikėjosi, kad aš gimdysiu vaikus. Aš neaukojau savo tikrumo, savo jausmo dėl to, kad kažkam įtikčiau.
Kai mano gyvenime atsirado dabartinis draugas Ainas, mūsų požiūriai sutapo. Jis jau turi vaikų, tad šiuo klausimu ramu. Mes ne tik pora, tačiau ir partneriai fotografijoje.
Antra vertus, geriau būti vienam, nei su bet kuo. Blogiausiai yra ne būti vienišam, bet jaustis vienišam būnant poroje.
– Kas jums pačiai yra prabanga? Kas jus džiugina?
– Prabanga man yra laikas, o džiugina tikrumas ir tikri jausmai. Labai džiaugiuosi, jei ateina žmonės, o aš juos fotografuodama jaučiu. Atrodo, kad žmones einančius iš nugaros, bet jie laikosi už rankų. Iš tikrųjų laikosi, ne formaliai.
O būna, kai padedu draugui fotografuojant vestuves ir paprašome vyro paimti moterį už rankos, jis paklausia: kaip? Bet nejau jūs niekada to nedarot, nejau to jausmo nėra? Labai liūdna, kai matai kai kurių vestuvių užkulisius. Jaučiasi, ar tų žmonių jausmai yra tikri, ar jie tuokiasi dėl kitų priežasčių, o gal dar būdami per jauni.
Labai liūdna, kai matai kai kurių vestuvių užkulisius.
– Vartydama jūsų išleistus fotografijų albumus prisiminiau, kad seniau mes visi turėjome nuotraukų albumus su tikromis nuotraukomis. O dabar jos dažniausiai yra tik kompiuteriuose ar mobiliuosiuose telefonuose. Nebeliko tų, popierinių.
– Aš knygas – fotografijų albumus – ir leidžiu todėl, kad man labai patinka jas versti, liesti, turėti. Esu gal nelabai šiuolaikinis žmogus, nes ir banko kortelės manęs labai nežavi. Sakau, kad pinigų turiu tada, jei turiu grynųjų.
– Viena iš knygų – jūsų su draugu Ainu aktai. Kodėl kūrėte tokią fotografijų seriją?
– Tai apsikabinimų serija. Su bet kuo to negalėčiau daryti, o Ainas yra mano žmogus. Tema gimė dėl to, kad mums labai gera apsikabinti. Apie tai yra visa knyga.
Mes tą darėme tik dviese, nebuvo jokio fotografo, o fotografavome su distanciniu pulteliu, fotoaparatas buvo pastatytas ant stovo. Kitam pozuoti taip negaliu, nes tai yra jausmas, yra aistra, švelnumas. Mums taip gera kartu, mums taip gera apsikabinti. Tai kodėl to neįamžinti?
Apie drabužius sakoma taip: mūsų kūnas yra nuogas ir jam reikalingi drabužiai. Mūsų siela nuoga ir jai reikalingas kūnas. Bet ar mūsų kūnas yra toks gėdingas, kad jo nebūtų galima parodyti tokio, koks yra? Man kūnas yra gražu, aš nebijau nuogumo idėjos, bet ji neturi peržengti vulgarumo. Labai svarbu estetika, o kur ji peržengta – tokių nuotraukų neviešinčiau.
Mums iki šiol gera apsikabinti, tai kaip meditacija. Žmonės apskritai apsikabina per trumpai. Kai fotografuoju, sakau jiems: dar pabūkit apsikabinę. Ir kai žmonės ilgiau būna apsikabinę, jų kūnai tarsi prisitaiko vienas prie kito.
– Egle, pasikalbėkim dar apie fotografiją, tačiau ne apie profesionalią, o apie paprastą, kasdieninę. Kodėl mes visi norime būti gražūs nuotraukose, gražūs feisbukuose ir instagramuose? Pavyzdžiui, yra programėlė, kuri žmogų pagražina. Tačiau koks tikslas?
– Tai yra žmogui į galvą įkaltas stereotipas. Arba kitas klausimas: kodėl reikia atkišti lūpas fotografuojantis? Bet kartais moterys tai supranta kaip gražią nuotrauką.
Socialiniai tinklai uždėjo žymę. Žmogus žino, kaip atsistoti, yra net tokia frazė: instagraminis makiažas. Tai tragedija fotografui, nes veidas nublizgintas tiek, kad atrodo riebaluotas. Tokia dabar yra mados tendencija.
Socialinių tinklų žinutė yra paprasta: padaryk mane gražesniu, nei esu gyvenime; aš noriu, kad mane visada matytų laimingą, nes visi feisbuke yra laimingi ir gražūs. O kodėl? Yra psichologinis momentas: kad man pavydėtų. Tai yra pasąmonėje: dėl to dedu gražias nuotraukas, kad man pavydėtų kiti.
Man šis glamūras yra tuštybė. Todėl ir sakau, kad aš gražiai fotografuoti nemoku.
– O būna atvirkščiai – kai žmogus prie foto objektyvą jaučiasi nesmagiai. Nežino, kur rankas dėti, kaip elgtis, kur žiūrėti, pagaliau – bijo būti negražus nuotraukoje.
– Todėl, kad nėra istorijos. Jūs nežinot, ką ten veikiat ir kodėl čia esat. Jeigu žmogaus emocija yra tikra, jis nemato, kad yra negražus, storas, kreivas ar kitoks. Turi atsirasti tikrumas.
Taip, mes visi galime būti gražūs, galime pasidaryti makiažą. O ir fotošopas yra visagalis, jis gali padaryti tave tobulą, gali padaryti liekną.
Bet tada nebelieka tikrumo, nebelieka grožio.
