Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdyboje vyksta visuomenei mažai žinomas pareigūnų darbas. Vienas iš jų – nusikaltėlių identifikavimas.
Šio skyriaus pareigūnų kabinetuose valandų valandas yra praleidę žmonės, kai po įvairių nusikaltimų jiems reikėdavo padėti tyrėjams sudaryti fotorobotą.
Naudojamos įvairios priemonės
Pasak D.A.Suslavičiaus, būtinybė nustatyti asmenį pagal išorės požymius atsiranda tada, kai reikia atpažinti lavoną, surasti padariusį nusikalstamą veiką žmogų, nustatyti, kas pavaizduotas fotonuotraukoje.
Žodinis atvaizdas sudaromas remiantis mokslo duomenimis, tam tikrais teorijos ir praktikos parengtais principais. Pasak D.A.Suslavičiaus, žmogaus išorės požymių yra labai daug, jie įvairūs, ir tam tikras tų požymių derinys individualizuoja žmogų.
„Atpažinimo esmę sudaro anksčiau matyto žmogaus išorės požymių sulyginimas su konkretaus asmens ar jo atvaizdo požymiais“, – kalbėjo pareigūnas.
Kauno apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų valdybos pareigūnai pagal žodinius liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus sudaro nusikalstamą veiką padariusių ar kitų asmenų kompozicinius portretus, dar kitaip vadinamus fotorobotus.
Tam yra naudojamos įvairios techninės priemonės – albumai, kompiuterinės programos, kuriuose nupiešti įvairūs veido elementai.
Neišmeta senojo lagamino
D.A.Suslavičius ant stalo deda juodą lagaminą. Jame – dar nuo sovietmečio išlikusios priemonės fotorobotų sudarymui. Tada, kai dar nebuvo kompiuterių.
Į buhalterinę knygą panašiame žurnale – šimtai žmogaus veido formų, ant kurių pareigūnai kartu su įvykių liudininkais – tarsi dėliodami dėlionę – bando atkurti įtariamąjį.
Tačiau nors dabar šį darbą palengvina kompiuterinė programa, senojo lagamino pareigūnai neišmeta. Visų pirma – tai yra kriminalistinės istorijos dalis: kaip buvo dirbama, kada nebuvo kompiuterių.
Antra, kartais žmogui fotorobotą sudėlioti yra lengviau senuoju būdu nei kompiuterio programa.
„Buvo atvejis, kada atėjo nukentėjęs žmogus. Sėdėdami prie kompiuterio dirbome kelias valandas, ir nebuvo rezultato. Jam niekaip nepavyko atkurti įtariamojo vaizdo. Padarėme pertrauką.
Tada ištraukiau tą seną lagaminą. Žmogus įtariamojo fotorobotą sudėliojo maždaug per dešimt minučių, o tada beliko atlikti tik techninį darbą, fotorobotą nufotografuoti ir perduoti kriminalinės policijos pareigūnams, – pasakojo D.A.Suslavičius.
Pasirinkimų – tūkstančiai
D.A.Suslavičiaus teigimu, geriau žmogaus išorės požymius prisimena vaikai ir jaunesni žmonės, jiems fotorobotus sudarinėti sekasi geriau, sunkiau – vyresnio amžiaus žmonėms.
Didelę reikšmę turi tai, ar žmogus buvo nusikalstamos veikos stebėtojas, ar auka. Stebėtojas geriau atsimena užpuoliką, turi daugiau laiko jo analizei.
„Auka patiria didžiulį sukrėtimą, stresą. Todėl kai paklausi žmogaus, kaip įtariamasis atrodė, jis atsako, kad įtariamasis buvo piktas“, – pasakojo D.A.Suslavičius.
Jeigu tą patį užpuoliką matė du asmenys, jie fotorobotus sudarinėja atskirai, o tik vėliau fotorobotai yra palyginami tarpusavyje, diskutuojama su nukentėjusiais.
Yra buvę atvejų, pavyzdžiui, kai nukentėjusieji įtariamuosius geriau nupiešė, nei jiems sekėsi sudaryti fotorobotus kompiuterine programa.
Dažni atvejai, kada jau ant sudaryto fotoroboto nukentėjusieji savo ranka nupiešia papildomus elementus, pataiso veido dalis.
Kabinete specialistams su nukentėjusiais tenka praleisti ne vieną valandą – fotoroboto sudarymas nėra greitas procesas.
Sudarinėdami juos pareigūnai atlieka ne tik techninį darbą. Specialistas padeda nukentėjusiajam prisiminti būdingesnius nusikaltėlio išorės bruožus, išskirtines veido žymes.
Darbas prasideda nuo bendrų klausimų, kaip įtariamasis atrodė, kokie išskirtiniai požymiai, tada iš daugiau nei tūkstančio variantų renkamas įtariamojo atvaizdas – jo veido ovalas, plaukai, ausys, nosis, burna ir kitos kūno dalys.
„Sakykim, klausiame apie akis. Kokios jos? Plačios, siauros, primerktos?“ – kalbėjo D.A.Suslavičius.
Fotorobotas padeda tyrėjams
D.A.Suslavičius pasakojo, kad žmogų galima identifikuoti ne tik pagal jo anatominių požymių aprašymą (fotorobotą), bet ir pagal pirštų antspaudus, DNR, nusikaltimo vietoje paliktą kvapo pėdsaką.
Fotorobotas yra tik viena iš priemonių surasti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.
Be to, tai dažnai pareigūnams padeda sužinoti, ir ko nereikia ieškoti. Žinodami, kad ieškomo asmens akys siauros, smakras platus, tyrėjai iš karto atmes įtariamuosius plačiomis akimis ar siauru smakru.
Tam, kad būtų aiškiau, D.A.Suslavičius kompiuterio ekrane rodo kelių žmonių nuotraukas. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo panašūs. Tačiau įsižiūrėjus geriau, išanalizavus atskirus žmogaus veido elementus matai, jog visiškai nevienoda jų ausų forma, antakių linija.
Identifikuojant asmenis pareigūnai nežiūri į veidą kaip į visumą, o žmogaus veidas skirstomas į atskiras dalis – bendra veido forma, akys, ausys, nosis, burna, smakras.
„Metai keičiasi, žmogus irgi, bet jo anatominiai požymiai išlieka pastovūs“, – kalbėjo pareigūnas.
Be to, jau parinktas kūno dalis, pavyzdžiui, lūpas, galima redaguoti – panašiai taip, kaip dirbant su nuotraukų redagavimo programomis. Pavyzdžiui, galima jas nuleisti, pakelti, storinti ar platinti. Į sudarytą fotorobotą galima „įdėti“ raukšlių, spuogų, uždėti ūsus, barzdą ir panašiai.
„Žmogus gali dažyti plaukus, auginti barzdą, bet jei mes žinome jo anatominius požymius, – jį atpažinsime“, – kalbėjo pašnekovas.
