Kapinių projektus kuriantis ir su senų kapinių atnaujinimu dirbantis kraštovaizdžio architektas iš Prancūzijos Lietuvoje Garden Style konferencijoje skaitė pranešimą apie tai, kokiais principais projektuojamos kapinės jo šalyje ir kvietė diskusijai, ar Lietuva pasiruošusi panašiems pokyčiams.
Save kataliku, kuris nesilanko bažnyčioje (kaip, beje, ir daugelis prancūzų), pristatantis pranešėjas neslėpė: Prancūzijoje gal tik 5 proc. gyventojų nuolat eina į bažnyčią.
Besikeičiantis požiūris į religiją ir kitoks laidojimo pobūdis (urnos) lemia, kad kapinės po truputį tampa kitokios. Čia dar atsiranda ekologijos aspektas, kuris vis svarbesnis.
Taip pat trumpėja ir atsisveikinimo laikas kapinėse (įprastai sutelpama į 40 minučių), vis rečiau laidotuvių ceremonijai kviečiamas kunigas. Apsieinama be jo.
Tai rodo, jog kapinės ieško naujų formų ir būdų, o kiek atšakų išliks, parodys tik laikas.
F.Travert'as konferencijoje pateikė kapinių nuotraukų iš įvairių šalių, skirtingų religijų, įvairių laikotarpių.
Pavyzdžiui, šiuo metu Prancūzijoje esama naujų kapinių, kur taikomos ekologiško pobūdžio taisyklės: neleidžiamos jokios dirbtinės medžiagos.
Taigi ir velioniui negalima atlikti jokių procedūrų, kuriose naudojamos cheminės medžiagos, karstas galimas tik iš švarios neapdirbtos medienos, o kapavietė – be akmens plokščių. Tokioje kapavietėje galima palikti tik gyvas gėles (jokio plastiko). Tiesa, šių kapinių vaizdas bus draugiškesnis akiai – ne monotoniškos kapaviečių eilės, o natūrali gamtiška aplinka.
Kaip idealų kapinių pavyzdį F.Travert'as mini šveicarų kapines, kuriose esama ir žalios vejos, ir medžių metamo šešėlio, kuriame parymoti ant suolelio su savomis mintimis prisėdus kiekvienam miela.
Tiesa, akivaizdu, kad ne tik Prancūzijoje individualios kapavietės užimamos vietos plotas vis mažėja (Japonijoje žmonės laidojami vertikaliai į žemę).
Didesniuose miestuose kremavimas greitai sudarys jau 60 procentų, o netikinčių žmonių kapavietės be didelių kryžių irgi užims daug mažiau vietos.
Kaimuose, tiesa, tradicinis mąstymas išliks ilgiau. Šiandien Prancūzijos provincijoje šeimos vis dar balsuoja, kokį laidojimo būdą pasirinkti.
Kaip visiška naujiena, apie kurią užsiminė svečias, yra laikinosios kapinės. Jei artimieji nusprendžia, kad jums mirus, norės kapą prižiūrėti trejus metus, būtent į jas ir papulsite.
Taip pat populiarėja ir urnų laikymo parkeliai. Juose esančiose pavėsinėse urnos, esant tokiam norui, paliekamos ir be vardų ar kitų skiriamųjų ženklų, kai kas pelenus išbarsto šalia esančioje pievoje.
Pranešėjas akcentavo, kad projektuodamas kapines galvoja ir apie tai, kad kapinės kuriamos keliems šimtams metų, taigi vis daugiau dėmesio kūrėjai skiria jose augsiantiems medžiams ir žalioms zonoms, kad ši vieta vis labiau panašėtų į miesto parką. Sutariama, kad kapinės turėtų išlikti ramia vieta, tiesa, šiandien daug kur jose dar nėra nė suolelio...
Pasak F.Travert'o, anglai jau mėgino įrengti jose vaikų žaidimo aikšteles, bet visuomenė tam nepritarė.
O štai Prancūzijoje nuo seniausių laikų reiškė, jog esi palaimintas, jei pasilaidojai prie bažnyčios. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kapinės buvo žalios, jose netilo vaikų juokas.
Pranešėjas primena, kad buvo ir toks laikas, kai kunigai kapinėse gyvulius ganydavo, bet su laiku kapinės imtos purkšti, kad piktžolės neželtų. Tokiu būdu jos tapo užterštos, taigi šiai dienai dirvožemis kapinėse negyvas (negali nieko jame auginti).
Sunku numatyti, apie kokias kapinių atmainas kalbėsime dar po dviejų dešimtmečių. Gal ateityje bus kelios laidojimo linijos? Bet pasaulietinės ceremonijos jau ir šiandien be kunigų. Na, ir klausimas visiems, ką paliksime ateities kartoms?
