Iš skyriaus „Senatvės baimė ištirpo lyg snaigė“
Vieną rytą, kaip buvo sutarta, turėjau nueiti į Dauguvietytės namus ant Tauro kalno Vilniuje. Susipažinti, pabandyti įspėti, ar galėsime abi dirbti. Labai svarbu, kad žmonės, kurie ruošiasi didesniam bendram darbui, nejaustų diskomforto būdami kartu, kad nenervintų vienas kito vien tuo, kad tenka būti šalia. Kaip populiariai pasakytume, reikėtų, kad sutaptų chemija ar biolaukai.
Prieš susitikimą jaudinausi. Man nepažįstama ir niekada nematyta moteris atidarė duris, prisistatė, kad ji ir esanti Galina Dauguvietytė. Pakvietė mane į erdvią svetainę. Susėdome ant sofos. Prisimenu, ji uždegė šalia lovos stovinčią lempą, prisitraukė peleninę, ir, neatsiprašiusi bei nepaklaususi, ar man tai patiks, užsirūkė. Iš karto supratau, kas mums dirbant diktuos sąlygas.
Pastebėjau jos ugningą, jaunatvišką žvilgsnį, kuris gerokai disonavo su giliomis raukšlėmis išvagotu veidu. Gerai neprisimenu, ką ji vilkėjo, bet avėjo ne šlepetes, o batelius, buvo pasidažiusi, ant rankų spindėjo apyrankės ir žiedai, ausyse žėrėjo aukso auskarai. Ant viršugalvio pūpsojo išpūstas geltonos spalvos kuodas. Pristatė savo vyrą Jurgį, į kurį pažvelgusi nustačiau – tai be galo ramus, santūrus ir kuklus žmogus. Vėliau Galina ne kartą yra sakiusi: „Jurgis mūsų namams suteikdavo ramybės. Kai norėdavau bartis, rėkauti, jis tylėdavo, tad ir aš turėdavau nutilti – nebūdavo su kuo kautis.“
Ant kambarėlio sienos, virš sofos, kabojo paveikslai, o ant durų rankenos iš kambarėlio pusės kabodavo Galinos geltonų plaukų kuodas, kurį ji prisitvirtindavo prie savo tikrų plaukų išeidama į viešumą.
Namai, į kuriuos ateidavau du kartus per savaitę, man patiko. Įėjusi į erdvų, keturių kambarių butą, kuriame visi kambariai, išskyrus vieną atskirą mažiuką kambarėlį – jame jaunystėje vykdavo garsieji Galinos ir jos draugų baliai, pasijusdavau tarsi įėjusi į kitą laiką, gal dar ne tokį tolimą, bet visgi kitą.
Svetainėje stovėjo juodas senas prieškaryje pirktas pianinas su dramblio kaulo klavišais ir raižiniais – juodomis rožėmis. Juo jaunystėje skambindavo Galina ir vadino pianiną nekenčiamiausiu daiktu, jos kankinimo įrankiu, o egzekucijos kaltininke įvardindavo savo motiną, vertusią ją groti. Ant sienos kabojo tėvų nuotraukos. Akį traukė šalia sofos stovintis įdomus, pagal užsakymą gamintas toršeras su lentynėle pasidėti daiktams.
Ant toršero lentynėlės stovėdavo laidinis sovietmečio gamybos telefonas, būdavo padėta peleninė, cigarečių pakelis, tušinukų, užrašų knygelė su telefonų numeriais. Galinėje kambario sienoje – niša knygoms. Ant palangių neįmantriuose vazonuose kerojo nereiklieji alijošiai. Šis kambarys, vienintelis bute, turėjo balkoną. Balkone Galina augindavo gėlių, bet tai nebuvo tas gražus balkonas, nuo kurio negali atplėšti akių, nes buto šeimininkė nemėgo tarnauti niekam, gėlėms – taip pat.
Vienintelis ir pats mažiausias, gal dešimties kvadratinių metrų, buto kambarys buvo izoliuotas, jame jaunystėje Galina su kompanija baliavodavo ir sakydavo, kad į šį kambarį tilpdavo dešimt, o kartais ir daugiau žmonių. Kompanija po sofa slėpdavo degtinės butelius, o ant stalo visada stovėdavo tik vienas tam atvejui, jei užeis mama. Taip ne kartą mamą yra ir apgavę, o ji stebėdavosi: „Tokia didelė kompanija, tiek mažai išgėrė, o tokie apgirtę. Silpni šiais laikais žmonės.“
Kambarėlyje stovėjo bufetukas, jame – porceliano indai, stalčiuose – iš vasarvietės Dauguviečiuose Biržų rajone parsivežti sidabriniai stalo įrankiai, kuriuos vienintelius paliko sodybą karo metu išgrobstę žmonės, bet įrankiai buvę sunkūs, tad valstiečiai nusprendę – kam toks balastas reikalingas. Ant kambarėlio sienos, virš sofos, kabojo paveikslai, o ant durų rankenos iš kambarėlio pusės kabodavo Galinos geltonų plaukų kuodas, kurį ji prisitvirtindavo prie savo tikrų plaukų išeidama į viešumą.
Turėdavo jų ne vieną, nes kai kalbėdavomės, vienas pūpsodavo ant galvos, kitas kabodavo ant rankenos. Sovietmečiu, kai buvo madinga, turėjo ne vieną peruką. Perukų į sovietinę Lietuvą atsiųsdavo žmonėms, kurie turėjo giminių, gyvenančių Amerikoje ar kitose Vakarų šalyse. Daugelis Galinos drabužių tuomet buvo iš siuntinių, todėl ji ne tik energija, bet ir apranga išsiskirdavo iš kitų moterų.
Iš skyriaus „Žaldokynėje“ prie jūros“
Pokalbius pirmajai prisiminimų knygai mes baigėme įrašinėti prie jūros, Šventojoje. Mums bedirbant sparčiai artėjo vasara. Galina ir jos vyras turėjo tradiciją – kelis dešimtmečius nuo birželio 1–osios mėnesiui išvažiuodavo ilsėtis į pajūrį, į Teatro sąjungos poilsiavietę Šventojoje „Žaldokynė“. Mėnuo būtų gerokai sujaukęs mūsų darbo planą, tad Galina pasiūlė išeitį. Vieną dieną ji pasakė: „Pasiimk savo vaiką, savo vyrą ir važiuojame į Šventąją, ten ir pailsėsime, ir padirbėsime, ir išgersime.“
Poilsiavietė prie Baltijos jūros vadinasi taip pat, kaip Galinos tėvo Boriso Dauguviečio parašyta populiari komedija, įvairiose teatro scenose rodyta per 60 metų, ir dėl to vadinta nemaria – „Žaldokynė“. Keitėsi santvarkos, pagal tai būdavo kiek pakoreguojamos herojų kalbos, o spektaklis gyvavo toliau ir salės lūždavo nuo žiūrovų. „Žaldokynę“ žiūrėjo ir kartu su jos personažais juokėsi ne viena karta žiūrovų.
Dar mano jaunystės laikais buvo kalbama, kad spektaklio veikėjas Žaldokas yra tikrai gyvenusio aludario prototipas. Apie tai buvo užsiminusi ir Galina. Rašydama šią knygą įsitikinau, kad Žaldokas iš tiesų tais laikais gyveno, iš tiesų buvo aludaris ir Dauguvietis tikrai jį pažinojo bei iš jo mokėsi alaus gamybos paslapčių, tik jis nebuvęs tokia spalvinga asmenybė, koks yra herojus spektaklyje.
Smagiai plėšė dūmą po dūmo ir pasakojo, kad oras puikus, šaltokas, bet jai naplievat, nes prie jūros jiedu su Jurgiu neina.
Taigi 2001-ųjų birželį, Galinos pakviesta kartu atostogauti, pasiteiravau, kokios „Žaldokynėje“ gyvenimo sąlygos. Išgirdau su patosu tariant: „Ką tu, ten puikūs Teatro sąjungos nameliai, atskirai įrengta didžiulė virtuvė, švarūs tualetai, čia pat beždžionių tiltas, upė, kur mūsų vyrai galės žvejoti, užsakysiu tau atskirą namelį.“ Pasitarę nusprendėme važiuoti, nors iki tol niekada nebuvau buvusi Šventojoje.
Birželio pradžia buvo šalta. Oras pajūryje buvo dar šaltesnis negu Vilniuje, lijo, draskėsi vėjas. Ieškodami Teatro sąjungos poilsiavietės pervažiavome beveik visą miestelį. Vis dairiausi tų puikiųjų namelių. Pagaliau pamačiau užrašą „Žaldokynė“ ir gal tuziną mažų medinių nameliukų. „Kur išgirtoji poilsiavietė?“ – galvojau vis dar dairydamasi galbūt kur užsislėpusių puikiųjų namelių.
Bet jų nebuvo. Mus pasitikusi komendantė parodė 16-tu numeriu pažymėtą namelį. Įėjome vidun į plonų lentelių, vėjo košiamą namelį žemomis lubomis. Jame stovėjo dvigulė ir viengulė lovos, sovietmetį menantis staliukas, pora kėdžių, kreiva šleiva savadarbė lentyna ant sienos, garsiai burzgiantis šaldytuvas, pora kabliukų pasikabinti rūbams. Ir viskas.
Kieme, nors pavakarė buvo žvarbi, mūsų jau laukė Galina – prisirengusi storų megztinių, o ant viršaus apsivilkusi žydrą „štabnuotą“ sintetinį chalatą, tokie buvo labai populiarūs sovietmečiu ir bylojo apie šiokią tokią prabangą. Jos apranga, laikysena, atsipalaidavimas neleistų suklysti – tai tikra vasarotoja. Smagiai plėšė dūmą po dūmo ir pasakojo, kad oras puikus, šaltokas, bet jai naplievat, nes prie jūros jiedu su Jurgiu neina.
Laisvalaikiu nebendravome taip dažnai, kaip galima buvo įsivaizduoti, bet susitikus Galina pasakodavo, kas „Žaldokynėje“ darėsi anksčiau: „Anksčiau čia atostogaudavo aktorius Antanas Šurna, užsukdavo Algis Matulionis iš netoliese buvusios jo tėvų vilos. Kas vakarą baliavodavome. Matulionis su vaiku, prisimenu, išneša į kiemą naktipuodį, pasodina vaiką, o pats eina išgerti. Chebros, palaikančios balius, būdavo – kad ir gražuolis Viktoras Šinkariukas. Kai kurie ten atvažiuodavo prisikrovę pilnas mašinos bagažines arielkos – kad nepritrūktų ir niekam nereikėtų bėgti pirkti.
Matulionio vaikas ant puoduko peršalo, pakilo temperatūra. Atlėkė žmona, čiupo vaiką ir visi išvažiavo. Iki šiol susitikusi jai sakau: „Niekaip neužmiršiu, kaip tavo vyras prižiūrėjo vaiką.“ Oi, kaip smagu ten būdavo! Virtuvėje visi susitikdavome – kas bulves kepa, kas kiaušinienę su lašiniais čirškina, kas blynus kepa.
Su Šurna ten ir susidraugavome. Vilniuje susitikę kažkodėl tik rusiškai kalbėdavome: „Dobryj večer, kak vy požyvajete?“ Ir dabar, kai buvau Teatro dienos minėjime, kažkas mane iš nugaros sveikina „Dobryj den“ . Atsisuku – Šurna. Bučiuojamės ir klausiu jo: „Kak vy požyvajete?“ – rimtu veidu. Jo antroji žmona žiūri į mus nieko nesuprasdama. O mes visą amžių taip. Iki pat jo mirties rusiškai šnekėdavome.“
Iš skyriaus „Pokalbiai mėlynojoje virtuvėje“
Kuo daugiau su Galina bendravome, tuo geriau perpratau jos charakterį – ji dėl nieko nesigraužė ir nesigailėjo. Blogos patirtys praeidavo tarsi pro šalį. Ji neleisdavo sau susirgti chondra. Kratėsi visko, kas jai galėjo sukelti liūdnų minčių – nesilankydavo niekieno laidotuvėse, negailėjo mirusiųjų, prisimindavo tik linksmas ir juokingas su jais susijusias akimirkas, neapkraudavo savęs įsipareigojimais, pareigomis. Visada jausdavosi teisi, net ir tada, kai būdavo neteisi. Ir visada už visus pranašesnė netgi tada, kai tokia nebuvo.
Aptardavome ir garsenybių ligas, laidotuves, ypač ji mėgo kalbėti apie sovietmečio Rusijos aktorių gyvenimo istorijas, gal ir dėl to, kad aš irgi daugumą jų žinojau, prisiminiau iš vaikystėje ir jaunystėje matytų filmų. Mirus Liudmilai Gurčenko, ji apgailestavo, kad aktorę pribaigė septynios ligos, sąnarių liga pažeidė rankas. Be to, jai pakenkė ir daugybė plastinių operacijų. „Tačiau man ji niekada nepatiko, atrodė vulgari“, – pasakė Galina.
Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Galina visgi pripažino, jog, nepaisant antipatijos aktorei, jai didžiulį įspūdį paliko filmas „Karnavalo naktis“, kuriame pagrindinį vaidmenį ir atliko Gurčenko. Nedelsdama Galina užtraukė dainos posmą iš šio filmo, kuri atliekama artėjant Naujųjų metų vidurnakčiui: „Piat minut, piat minut“, – jau traukėme abi.
Nepalankiai ji atsiliepdavo ir apie sovietmečio dievuką dainininką Vladimirą Vysockį. „Nežinau, už ką jį visi dievino? Man jis nepatikdavo. Jis su teatru gastroliavo Vilniuje, Profsąjungų rūmuose. Teatre, kuriame jis dirbo, buvo mada – aktoriai pasitinka žiūrovus. Ir jis pasitiko, bet aš neatkreipiau į jį jokio dėmesio – mažas, kreivomis kojomis, nors ir vaidino Hamletą.
Ne mano skonio, be to, jau tada buvo per senas Hamleto vaidmeniui, galėtų būti Karalienės Elžbietos antrosios sūnus. Man labai patiko Hamletas Samoilovas, o jo scenoje ištarto: „Byt ili nebyt“ negaliu pamiršti iki šiol, geras Hamletas ir mūsų Andrius Mamontovas. Hamletą įsivaizduoju jauną, jo grožis nesvarbus, gali būti nors ir pabaisa. Bet turi būti jaunas princas.“
Kratėsi visko, kas jai galėjo sukelti liūdnų minčių – nesilankydavo niekieno laidotuvėse, negailėjo mirusiųjų, prisimindavo tik linksmas ir juokingas su jais susijusias akimirkas, neapkraudavo savęs įsipareigojimais, pareigomis.
Galina filmų filmu vadino Clinto Eastwoodo filmą „Medisono grafystės tiltai“, kuriame vaidina Meryl Sreep ir pats C.Eastwoodas, jį galinti žiūrėti ir žiūrėti. Pritariau jai, man šis filmas taip pat labai patinka, žiūrėjau jį ne kartą ir dar pažiūrėsiu. Kažkodėl nemėgo ir ne tik man, bet ir interviu įvairiai žiniasklaidai dažnai minėdavo, kad jai nepatinka gražuoliukas Leonardas DiCaprio. „Jis man visiškas nulis“, – dažnai kartodavo. Tais momentais ji mane pralinksmindavo taip svarbiai ir kategoriškai ištardama tą sakinį, lyg tai kaip nors veiktų pasaulinio garso aktorių ir jam būtų svarbi Dauguvietytės nuomonė.
Iš skyriaus „Dauguviečiai“
Galina mus įpratino ne tik atostogauti Šventosios „Žaldokynėje“, jos iniciatyva gal tris vasaras atostogavome Boriso Dauguviečio gimtinėje, Dauguviečių vienkiemyje, prie Nemunėlio upės, kur vaikystėje vasaras su tėvais leisdavo Galina, kur iki antrųjų jos tėvo vedybų gyveno ir pirmoji žmona Olga bei dukros.
Taigi vieną dieną susiruošiau atostogauti į Galinos vaikystės rojų, kur ji maža gulėdavo su draugėmis griovyje ir žiūrėdavo į pravažiuojančius vežimus, traukiamus arklių. Dauguviečiuose ji, nusimovusi kelnes, rodė pliką užpakalį mėnuliui, o paskui vakare bijodavo išeiti į lauką, nes atrodė, kad mėnulis visur seka. Dauguviečiuose laisva bėgiojo po pievas, o tamsiomis rugpjūčio naktimis, su tėvu atsisėdusi ant šieno kaugės, tyrinėdavo dangų, iš jo mokėsi astronomijos. Dauguviečiuose pliuškenosi švariame Nemunėlyje ir laižydavo rankomis suktus naminius ledus.
Apsigyvenome mažame namelyje, stovinčiame kiek nuošaliau pagrindinio sodybos pastato vasarnamio, Boriso Dauguviečio statyto ir tuomečių šeimininkų atrestauruoto. Namelio, kuriame gyvenome, rūsyje legendinis režisierius laikydavo savo gamintą alų, vasarą šaldydavo ledus. Dviejų aukštų B. Dauguviečio iki Antrojo pasaulinio karo projektuotas ir su pagalbininkais statytas vasarnamis buvo renovuotas, nes sovietmečiu buvo gerokai nusiaubtas, likusios tik pagrindinės namo sienos.
Kambaryje su židiniu kabojo keletas Dauguviečių šeimos nuotraukų, buvo išlikusi stakta, ant kurios Galinos tėvas žymėdavo augančios dukros ūgį. Dariuko lova stovėjo nemažoje vasarnamio virtuvėje, ten jis ištisus metus ir miegodavo.
Kartą, kai atostogavome, į Dauguviečius porai dienų buvo užsukusi ir Galina. Ta proga sodybos šeimininkas aplinkinėse upėse prigaudė vėžių. Valgėme juos ne mūsų įprastoje vietoje lauke, o ten, kur Galina prieš karą buvo pratusi pietauti su tėvais, – vasarnamio verandoje su vaizdu į Nemunėlio pusę. Šioje verandoje 1939 metais, valgydami voveraites su šviežiomis bulvėmis, Dauguviečiai ir išgirdo žinią per radijo imtuvą, kad Soldeno miške žuvo narsieji lakūnai Darius ir Girėnas, skridę per Atlantą.
Vaikštant Galina parodė ir vietą prie Nemunėlio, netoli pirtelės, kur norėtų, kad kada nors būtų išbarstyti jos ir jos ištikimo gyvenimo draugo Jurgio pelenai. Tada visa tai priėmiau kaip amžiną Galinos humorą. Stebėjau ją, mačiau – Dauguviečiuose ji buvo ypatingai laisva ir atsipalaidavusi, tai tikrai buvo jos komforto zona. Galina vasarnamio pirmajame aukšte turėjo kambarį, kuriame, lankydamasi Dauguviečiuose, visada apsistodavo. Turėjo tokią savininkų jau suteiktą privilegiją.