G.Mauricas yra dviejų vaikų tėvas, Lietuvos kariuomenės viršila. Išsiskyręs maždaug prieš trejus metus ir po skyrybų ėmęs ieškoti atsakymų į klausimus. Pagrindinis jų – kodėl?
„Mano gyvenime buvo kelios duobės, gana rimtos, emociškai sunkios. Jos privertė nuolat užduoti klausimus sau: kas ir kodėl vyksta? Man daug kur – tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe – yra svarbu kodėl“, – sako G.Mauricas.
Klausantis Gintauto žodžių, man vienu metu žybtelėjo mintis, kad šis interviu, matyt, būtų kitoks, jei jį darytų ne moteris, o vyras. Nes tada jie kalbėtųsi ta pačia kalba. Mes skirtingi, kad ir kiek bekalbėtume apie vienodas savo teises.
„Vilkų ir vilkiukų stovykla“, rugpjūčio 7–13 dienomis vyksianti Prienų rajone, nagrinės vyro santykį su vaikais, mokys bendravimo su jais, o vakarais, prie laužo, jie kalbėsis apie tai, dėl ko ir kada skauda.
– Kodėl vilkai? – 15min GYVENIMAS paklausė šios stovyklos organizatoriaus G.Maurico.
– Viskas prasidėjo nuo uždaros vyrų grupės feisbuke. Ją įkūriau ekspromtu ir per kelias savaites prie jos prisijungė 1200 vyrų. Jos simbolis buvo vilkas. Kodėl? Dėl vilkų gaujoje dominuojančių vertybių –lyderystė, komandinis darbas, alfa vilko ir alfa vilkės partnerystė, įtraukimo vyresnių ir jaunesnių į komandos darbą ir asmeninę brandą.
Vilkų gaujos taisyklės man labai daug siejasi su vyriškumu. Dėl to mūsų grupės vyrai yra vilkai, kuriems yra svarbu asmeninės vertybės, šeima, patriotizmas, komanda ir bendrumas.
Kad vyras augtų, stiprėtų, jam reikia turėti kur grįžti ir išsilaižyti žaizdas. Reikia, kad būtų saugi aplinka, kur jis suprantamas, priimamas, kur jam pasakoma, kad aš didžiuojuosi tavimi ir tavimi pasitikiu. Tai būtina.
– Kodėl atsirado uždara vyrų grupė, kodėl apskritai kilo toks poreikis?
– Pats savo gyvenime esu patyręs kelias krizes. Tuo laiku ieškojau, kas man gali padėti. Taip atradau ir buvau keliose vyrų stovyklose.
Po tokių stovyklų dažnai susikuria pokalbių grupės, kuriose žmonės pasakoja, ką daro kitaip, kas keičiasi. Bet tokios grupės aktyvios būna tik trumpą laiką. Tad ir pagalvojau, kad reikia kažko, kas sujungtų vyrus. Vyrus, kurie kalbėtųsi.
– Taigi, tai stereotipas, kad vyrai nėra linkę kalbėtis, ypač – apie problemas?
– Pats buvau šokiruotas ir nustebintas, kaip atvirai vyrai dalinasi savo skauduliais. Rašo iš kalėjimų, pasakoja apie sudužusias santuokas, apie problemas dėl alkoholio. Kas nenori rašyti viešai, rašo man. Tada aš, kaip grupės administratorius, anonimiškai paviešinu jų istorijas ir problemas. Vyrai dalinasi patarimais, patirtimis.
Dar kai pats buvau vyrų stovyklose, pastebėjau, kad problemos yra universalios. Skiriasi tik vardai ir pavardės, detalės. Bet viskas tas pats – sprendimų paieškos santuokoje, problemos bendraujant su vaikais.
– Būtent tokia ir bus stovyklos tema: vaikai. Kodėl pasirinkote šią temą, šią kryptį?
– Neseniai draugas, su kuriuo susipažinau vienoje iš vyrų stovyklų, pasakojo, kaip po to keitėsi jo bendravimas su dukra ir ką jis pats daro kitaip. Tuo metu šalia buvo mano draugė, kuri ir pasiūlė: darykit stovyklą, nes jei jums abiem tai aktualu, yra ir daugiau vyrų, kurie turi bendravimo su vaikais problemų, nori jas spręsti.
Taip ir atsirado idėja. Stovykloje gali dalyvauti vyrai su vaikais – tiek sūnumis, tiek dukterimis. Ir, žinoma, nebūtinai tik išsiskyrę. Kalbėsime apie santykius su vaikais ne tik po skyrybų, tačiau ir gyvenant šeimoje: kaip juos keisti, kokie jie turi būti.
Atvažiuos profesionalūs psichologai, kurie kalbės apie kokybišką bendravimą, nes pabūti šalia vaiko pusvalandį per dieną nėra bendravimas.
Bus ir daugiau skirtingų veiklų. Stovykla padalinta į dvi dalis: savaitgalio (tiems, kurie negali pasiimti ilgesnių atostogų) ir savaitės programos. Kalbant apie veiklas, tai nebus tik seminarai, taip pat bus ką veikti ir vilkiukams – vaikams. Ji orientuota į aktyvų poilsį. Pavyzdžiui, motyvacinį seminarą ir treniruotę ves daugkartinis pasaulio kikbokso čempionas Sergejus Maslobojevas.
Mokysime savo vilkiukus mums svarbių vertybių, tokių kaip vėliavos iškėlimas, Tautinės giesmės giedojimas, savanorystė ir suvokimas, jog duodamas kitam daug daugiau gauni iš to pats.
Tačiau man esminis šios stovyklos akmuo yra vakarinis „Vyrų ratas“. Tada prie laužo, po sunkios dienos, vyrai susėdę kalbėsis jiems aktualiomis temomis. Dalinsis patirtimis, baimėmis, nuoskaudomis, o gal pasiekimais ir patarimais. Kiekvienas kalbės apie tai, kodėl jam skauda, kas jam yra svarbu. Kviesim ir sūnus: kad jie matytų, jog vyrai kalba. Dar stovykloje bus „Atsibusk“ praktika.
– Kas tai?
– Pats išmokau to stovykloje. Tai kai vyras stovi prieš vyrą ir vožteli veidan, sakydamas: atsibusk. Kitas turi atsakyti „ačiū“ ir duoda atgal.
– Hm. Ką tai duoda?
– Sukyla viduje labai daug kas. Įniršis „duosiu atgal“ atsiranda, persilaužia žmogus. Atsibunda, akys pradeda kitaip šviesti. Iš šalies atrodo ne itin estetiškai, bet reikia.
Mano manymu, fizinis skausmas vyrui yra būtinas tam, kad jis išjudėtų iš komforto zonos. Koviniai menai, sportas privalo būti vyro gyvenime.
– Gintautai, minėjote, kad jūsų paties ėjimo į save pradžia buvo asmeninės krizės?
– Taip, aš pats turiu problemų bendraujant su vaikais. Turiu sūnų ir dukrą. Po 15 santuokos metų išsiskyrėme su žmona. Dabar, būdamas labiau sąmoningas, nesiskirčiau, o ieškočiau būdų, kaip situaciją pakeisti, ką pakeisti savyje, ką – santykiuose.
Išsiskyrėme mano iniciatyva, ir po to labai nukentėjo mano bendravimas su vaikais. Stovyklą organizuoju ir todėl, kad pats galėčiau kokybiškai būti su savo vaikais.
Kreipiausi į Vyrų krizių centrą, pats sakiau, kad galbūt problema yra manyje. Tačiau ten man ir pasakė: ramiai, ne tik tavyje. Aš noriu bendrauti su savo vaikais, noriu kokybiško laiko.
Faktas, kad yra vyrų, kurie nėra vyrai. Jie smurtauja tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Lygiai taip pat yra moterų, kurios savo elgesiu yra vyrai.
– Visuomenėje tarsi yra susiformavusi nuomonė, kad skyrybų atveju yra kaltas vyras, kad vyras yra blogoji pusė ir, žinot, gerų vyrų žmonos nepalieka. Tai netiesa?
– Kaip ir sakiau, mano atveju skyrybų iniciatorius buvau aš. Bet ne apie tai. Ar man tikrai reikia atsakyti į šį klausimą? Ar jis retorinis?
Visaip būna. Faktas, kad yra vyrų, kurie nėra vyrai. Jie smurtauja tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Lygiai taip pat yra moterų, kurios savo elgesiu yra vyrai. Jos dominuoja. Visokių žmonių yra. Yra žmonių, kurie sąmoningi, yra – kurie nesąmoningi.
Yra vyrų, kuriems reikia bendravimo, o yra tokių, kuriems nereikia, nors aš manau, kad jie tik apsimeta. Nes bendravimo reikia visiems. Bet taip, tokiems geriau prie TV su alumi laiką leisti, nesigilinti į savo vidų, nespręsti problemų. Prisigėriau – ir problemų nėra. Beje, mano alkoholio kiekį gyvenime, matyt, išgėrė mano tėvas. Tai aš tos bėdos neturiu.
Tėvas buvo alkoholikas, mama sirgo depresija. Ryšio, bendravimo nebuvo.
Viena iš problemų, apie ką taip pat kalbėsim, – kokius pavyzdžius mes matėm šeimoj. Aš savo šeimoje nemačiau pavyzdžio, kaip būti geru tėvu. Ir dauguma mūsų nematė. Nei apie jausmus kalbėta buvo, nei apie vertybes kalbėti buvo įprasta.
Pavyzdžiui, mano šeima, kurioje augau. Tėvas buvo alkoholikas, mama sirgo depresija. Ryšio, bendravimo nebuvo. Šeima daugiavaikė, kol buvom dar maži, manimi ir trimis sesėmis rūpinosi vyriausias brolis. Bendravimo ir šeimos modelio nematėm.
Per vyrų stovyklas aš supratau, kad mes, vyrai, daugmaž vienodi. Tik dirbame skirtingus darbus, užsiimame skirtingom sporto šakom, atrodom kitaip. Bet kai susėdam ir nusiimam kaukes – visi mes vienodi.
– Ar tai, kad vyrams kalbėti apie problemas, kalbėti apie vidinius dalykus tarsi nedera, mūsų visuomenėje nėra likę dar nuo sovietmečio?
– Baimė kalbėti išties yra nuo sovietmečio, pradedat apskritai baime kalbėti – nes pasodins, nes išveš.
Paskui buvo suformuota nuomonė, kad vyras neverkia, vyras nejaučia. Tai visiška nesąmonė. Tokie stereotipai daro įtaką tam, kad vyrai neatsiveria, nekalba. O skaudėt tai skauda. Užspausta, skauda. O kas būna, kai susikaupia? Vyrai yra planuotojai iš prigimties. Tada jie susiplanuoja, kaip išeiti iš gyvenimo. Jie emocionaliai nekalba apie tai, kaip tai galbūt darytų moteris, o susiplanuoja ir padaro.
Lietuvoje dar nesubrendo visuomenė. Dar nėra įprasta, kad vyrai eina pas psichologus ir psichoterapeutus. Tad mūsų grupė yra tarsi tarpinis taškas, kur galima pusiau anonimiškai pasikalbėti apie tai, kas yra aktualu. Yra ir pasyvių narių, kurie nedalyvauja pokalbiuose, tačiau stebi. Bet aš manau, kad ir tai jau yra gerai.
Moteris niekada nepasakys, kad vyriškumas yra atletiškas kūnas, jeigu jai to netrūksta.
Praėjusią savaitę man skambino vaikystės draugas. Pirmą kartą sužinojau, kad jis bandė žudytis. Niekada apie tai nekalbėjo anksčiau. Bet prisijungė prie grupės feisbuke, kurį laiką stebėjo. Ir išdrįso pasakyti. Tai svarbu, nes galbūt kitas tokio žmogaus žingsnis bus nueiti pas specialistą ir pasakyti: man blogai, aš galvoju apie savižudybę ir ką ką man daryti?
– O kaip į vyrų stovyklą pirmą kartą nuvažiavote jūs?
– Kai pirmą kartą nuvažiavau, buvau atviras bet kam, kas vyksta. Kas bebūtų, ką bereiktų daryti. Prieš tai joje buvo draugas, ir mačiau, kaip jis pasikeitė. Užaugo kiaušiniai.
Man atrodė, kad jis neturėjo stuburo, o pabuvo ten, ir tada trinktelėjo kumščiu į stalą. Oho! Supratau, kad tai stovyklos pasekmė. Atsirado stuburas, sportas, laikas sau ir dalykai, kurie jam svarbūs.
Supratau, kad aš irgi noriu būti toks. Noriu būti pavyzdžiu savo sūnui, kad jis būtų toks kažkada, kad suvoktų, jog vyras priima sprendimą ir prisiima atsakomybę už jį.
Neseniai kažkur skaičiau, kad vyrai neturi tokios prabangos kaip moterys: kai moteris kažką ne taip padaro, ji sako: kaip čia įdomiai išėjo. O vyras ne. Jis turi prisiimti atsakomybę už savo sprendimų pasekmes – tiek savo gyvenime, tiek šeimos ir vaikų gyvenime.
– Bet tai juk irgi stereotipas. Tai kas yra tas vyriškumas, Gintautai?
– Aš galėsiu atsakyti, kai bus vadovėlyje apibrėžimas, o kol kas tokio nemačiau.
Teko diskutuoti apie tai su vyrais grupėje, kurią lankiau kiek seniau. Diskutavome apie vyriškumą tris dienas. Klausėm patys savęs, pažįstamų moterų. Apie tai savo nuomonę ir supratimą turi kiekvienas vyras, kiekviena moteris.
Pasiūlyčiau vyrams to paklausti moterų. Ir jei tai jūsų žmona, įvertinkit tai, ką ji pasakys. Ir pasižiūrėkit, ko jūs nedarot jos įvardintose srityse. Nes greičiausiai jai to iš jūsų trūksta.
Moteris niekada nepasakys, kad vyriškumas yra atletiškas kūnas, jeigu jai to netrūksta. Bet jei vyras yra nutešlėjęs, būtent to jai gali trūkti, ji tai gali įvardinti kaip vyriškumą.
Beje, vyras savyje turi turėti ir moteriškumo. Tam, kad nevaikščiotų su išeiginiais treningais ir baltom kojinėm. Turi būti skonis ir supratimas, jis turi mokėti reikšti savo emocijas ir jausmus, turi mokėti kalbėti.
– Daug kalbama apie lygias vyrų ir moterų teises. Kokia jūsų nuomonė? Mes vienodi ar visgi – skirtingi?
– Kai gimėme, kūrėjas ar kažkas, kas kuo tiki, su mumis jau pasielgė nesąžiningai. Nes mes gimėm skirtingi. Augom skirtingai, vystėmės. Pirmykštėje bendruomenėje buvo paskirstyta, kas ką daro. Vyras parneša mamutą, žmona saugo ir mato vaikus, ji mato aplinką 360 laipsnių kampu. Vyrai tokio gebėjimo neturi.
Viskas keičiasi, visuomenė kinta, transformuojasi, prie pokyčių prisitaiko. Kaip ir bet kas gamtoje.
Tokiems vyrams yra patogiau teisėjauti krepšinio varžybose su TV pulteliu rankoje, ant sofos.
Moterys yra labiau prisitaikiusios išgyventi, tad kai vyras padžiauna savo kiaušinius ant vinies, o šeimai reikia išgyventi, juos pasiima moteris. Užsideda sau ir tada išsaugo vaikus ir save.
Kuo daugiau mes turim vyrų, kurie atsisako būti vyrais, tuo daugiau moterų atsiranda, kurios perima jų funkcijas. Nors joms tai nepatinka ir dauguma jų to nenori. Tokiems vyrams yra patogiau teisėjauti krepšinio varžybose su TV pulteliu rankoje, ant sofos.
Jeigu kažkam normalu, kad moteris eina ir daro vyro darbą – tai tegul daro, juk mes gyvename demokratiškoje valstybėje. Bet psichologams daugiau darbo bus ir savižudybių daugiau bus.
Beje, aš nekalbu apie paprastus buities darbus, nes negalvoju, kad jie yra vyriški ar moteriški. Bet aš kažkaip nematau rąstus nešiojančių moterų ir, beje, nenoriu matyti.
Trumpai atsakant į klausimą: taip, mes skiriamės.
