Su Islandijos mokslininkais bendradarbiaujantis pašnekovas jau ne vienerius metus kelia klausimą, kodėl žmonės metasi į priklausomybes ir sunkiai iš to kyla.
Atsakymus jis sako radęs islandų sukurtoje programoje, kurią galima pritaikyti ir Lietuvoje. Paprašytas išskirti esminius momentus, ką turėtume keisti, Gediminas atkreipia dėmesį į sportą ir psichoaktyviųjų medžiagų prevenciją.
– Gediminai, jūs siūlote planą ir kompleksines priemones, kaip tvarkytis su vaikų priklausomybėmis ir gerinti jų psichologinę būklę. Nuo ko verta pradėti?
– Vaiko gyvenimui labai svarbi šeima, mokykla ir jo laisvalaikio vieta. Jei visos trys aplinkos būtų saugios, problemų, su kuriomis susiduriame šiandien, neturėtume.
Jei nors vienoje ir iš trijų paminėtų aplinkų vaikas jaučiasi saugus, tai jau šis tas, tarkime, jei mokykloje vaikas susiduria su patyčiomis ar stresu dėl blogo mokymosi, namuose nesutaria jo tėvai, bet nuėjęs į būrelį jaučia, kad ten yra išgirstas ir priimtas, niekas ant jo nešaukia, nekritikuoja, jau gerai. Atsiranda truputis saugumo, atsipalaidavimo.
Jam jau yra už ko kabintis. Kuo daugiau aplinkų, kur jis jaučiasi gerai, tuo situacija geresnė. Jei saugios būtų visos trys aplinkos, turėtume idealų rezultatą.
Užtikrinus saugumą mano minėtose aplinkose, dabartinę situaciją galime suvaldyti, tereikia atsispirti nuo to, kas jau nuveikta Islandijoje.
O ką turime Lietuvoje? Kalbamės, bet tai nieko nesprendžia. Tai daro mus empatiškesnius, atviresnius, supratingesnius, bet transformaciniai pokyčiai galimi pasitelkus kompleksines priemones ir pradedant nuo mažų vaikų.
– Kaip manote, kas pagerintų situaciją mūsų šeimose kalbant apie vaikų ir tėvų tarpusavio santykius?
– Jei visi tėvai žinotų, kokie yra jų vaiko poreikiai ir kaip į tai reaguoti, kad vaikas būtų stabilus ir sveikas emociškai, atsirastų labai daug poslinkio.
Taip pat inicijuočiau tėvams privalomus emocinio intelekto kursus, kad tapę tėvais žinotų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Naktį vaikui pravirkus leisti paverkti, ar raminti? Pasirodo, tai jau nėra toks paprastas ir elementarus dalykas. Specialistai sako, jei vaiko neapkabinsime, nenuraminsime, jis jausis nesaugus.
Kai kuriomis temomis mūsų tėvams trūksta žinių, o nuovargis dar savo priduoda. Situacija atrodys kitaip, jei tėvai jis žinos, kas vaikui yra reikalinga, tuomet dalis jų atitinkamai ir elgsis.
Nėra nesudėtinga paruošti įdomius ir įtraukiančius emocinio intelekto įvadinius kursus. Prieš gimstant vaikui abu tėvai turėtų juos išklausyti nuotoliu ir tai jau būtų pagrindas. Netikiu, kad visuomenei jis atrodytų perteklinis ar nenormalus, jei būtų pasakyta, kad čia skirta vaiko gerovei ir mamos psichinei sveikatai. Tai instrumentas, galintis išties padėti.
O gal ir mokyklai mažiau kaltinimų tektų, daug ką vaikai į ją atsineša iš šeimos. Joje Mokykloje grupelės dažniausiai formuojasi pagal interesus: laimingi ar nelaimingi, mokosi, ar nesimoko ir t.t.
Tai su kokiomis nuostatomis ateina vaikai į mokyklą, lemia ir tai, kaip joje jaučiasi. Namuose sunkumų patiriantis vaikas linkęs stresuoti ir mokykloje, gali ir tyčiotis iš kitų ar ieškoti pripažinimo rūkant, elgiantis iššaukiančiai. , jei negauna reikiamio dėmesio. Todėl labai svarbu, kad ir suaugusieji įsijungtų į šiuos procesus.
Dažniausiai patyčios, įvairios nelegalių medžaigų vartojimo rizikos ir įvyksta ten, kur suaugusieji nedalyvauja. Štai kodėl svarbus organizuotas užimtumas ir su vaikais praleistas laikas.
– Iš kur į mūsų gyvenimą ateina patyčios?
– Iš mus supančios aplinkos. Tyčiotis vieniems iš kitų atrodo normalu patyčių kultūroje gyvenant (tą stebime ir politiniuose debatuose), o paskui stebimės, kodėl vaikai tyčiojasi vieni iš kitų. Tiesiog mūsų visuomenės tonas toks.
Didžiuojamės, kokie žavingi esame, kaip mylime Lietuvą, bet iš tiesų mylime save... Apie kitą per mažai galvojame. Tai yra kultūrinis dalykas, kuris gali pasikeisti, tereikia skiepyti ir formuoti.
– Bet ar nereikia pradėti pokyčio nuo tėvų?
– Netikiu, kad galime visus tėvus pakeisti. Suteikus jiems tam tikrą informaciją dalis protingas žmogus gali ja pasinaudotis, bet dogmatiškas sakys, kokia čia nesąmonė...
Tėvų ir ar darželinukų, pirmokėlių ryšys dar labai tamprus. Vėliau pradeda tolti: kiekvienas vis labiau gyvena savo gyvenimą. Tai, kol yra galimybė tą ryšį stiprinti, tą ir reikėtų daryti, na, ir aplinką saugią kurti. Tai natūraliai pereina ir į saugią paauglystę.
– O ko reikia pilnavertiškam tėvų ir vaikų santykiui, jūsų vertinimu?
– Esmininis dalykas, kad vaikas galėtų pasitikėti ir išsikalbėti. Bet, jei su juo penkioliką metų niekas nekalbėjo, tai, matyt, neverta tikėtis, kad per vieną vakarą atsisės ir atsivers.
Svarbu nepamesti kontakto ir tarpusavio santykio. Kol vaikai auga kuo daugiau žaisti kartu stalo ir aktyvius žaidimus, leisti laiką drauge, visada išklausyti ir palaikyti.
Kontaktas su vaiku pasimeta vaikystėje, paauglystėje tai tik išryškėja. Atžala tuo metu tampa savarankiška ir jau gali pasakyti ne.
Pateiksiu pavyzdį: tempia tėvai vaiką į muzikos mokyklą, kur jam nepatinka, kol sulaukęs dvylikos juos velniop pasiunčia.
Tėvai nesupranta, kodėl? Pasirodo vaiko niekada nepaklausė, ar jis nori? Ar jam patinka muzika?
Galiausiai paaiškėja, kad vaikas norėjo tiesiog džiaugtis, su draugais pabūti, o tėvams terūpėjo rezultatas moksle, būrelyje, sporte... Koks tu lūzeris, galėjai labiau pasistengti... Štai, kodėl reikalingas emocinis intelektas. Bėda kyla, kai nepaisoma, kas gi vaikui svarbu.
Futbolo klubas Ataka atlieka tyrimus apie tai, kaip vaikai vertina treniruotes, kaip jie jaučiasi, kaip vertina trenerius ir t. t. Vienas iš klausimų yra, ar žaidžia su tėvais žaidimus.
Nustebsite, bet žaidžiantys su tėvais žymiai mieliau ir daugiau treniruojasi. Žaidimas ir buvimas su vaiku sukuria ryšį. Dar svarbi detalė ta, kad vieni būreliai labai smagūs, o kitur jie tiesiog ugdo lyderius vaiko gerovė aukojama dėl rezultato.
Bet jei tai pažeidžia vaiko interesą džiaugtis, nebėra smagu ir jis dirba kaip suaugęs žmogus, tiksliau, atidirbinėja tėvų lūkesčius.
Vaikai, priešingai nei suaugę, ir į pralaimėtas varžybas visai kitaip reaguoja. Labai greitai jie pamiršta rezultatą. Svarbu, kad buvo smagu, gerai praleido laiką, o tėvams varžybų pralaimėjimai neatrodo gerai, sukelia daug negatyvių emocijų, kurios dažnai išsakomos vaikams...
Dar labai svarbu, kad vaikai organizuotai sportuotų. Skandinavijoje 80-90 proc. vaikų iki dvylikos metų sportuoja vidutiniškai dvejuose būreliuose. Lietuvoje tų sąlygų nėra iš dalies dėl infrastruktūros, nepakankamo NVŠ krepšelio.
Jei vaikai užsiėmę ir saugioje aplinkoje, daug kas ir išsisprendžia. Mokykla neturi būti žalojanti, o tampa tokia, nes į ją sueina labai daug vaikų su skirtingomis patirtimis.
– Ką tokio yra atradę ir savo ugdyme pritaikę islandai, ko nežino lietuviai?
– Islandijoje yra tokie Tėvų susitarimai, kai jau pirmoje klasėje tėvai susitaria kokių bendrų kriterijų jie laikysis: kiek laiko leis jų vaikai prie kompiuterio, ar pirks dovanas, jei kvies į gimtadienius, tai visus. Sprendimus priima visi bendrai, kaip komanda.
Taigi jie jau ir auklėdami savo vaikus turi argumentą, kad taip elgsis ir jų bendraklasiai. Tėvai turi vieni kitų palaikymą, bet esmė yra ne ta, kad mokykla jiems leido taip nurodė, o tai, kad jie patys susitarė.
Susitarimai atnaujinami penktoje ir devintoje klasėse. Tarkime, vyresnėse klasėse sutariama, kad negali būti vakarėlių be suaugusiųjų priežiūros.
Nors pozityvo turime ir Lietuvoje. Su Marijonu Mikutavičiumi ir Algirdu Kaušpėdu ne taip seniai inicijavome stadionų tvarkymą, reikėjo sudaryti sąlygas vaikams prie namų sportuoti. Laiko užtruko, bet praktiškai visi mokyklų stadionai šiandien jau renovuoti, tai suteikia vilties, kad galėtume pasiekti rezultatų ir švietime.
– Ar įmanoma sėkminga psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencija?
– Islandijos sėkmė, kai reguliarus alkoholio vartojimas tarp 15-16 m. paauglių sumažėjo nuo 42 iki 5 proc., rodo, kad sėkminga prevencija yra įmanoma.
Vartojimas vaikams neturi atrodyti kaip kietas, patrauklus, tai turėtų būti gėda. Tarkime, Islandijoje vartoja alkoholį 5 proc. paauglių, o rūko 3 proc., tačiau apklausos mokyklose rodo, kad vaikai nežino nė vieno vaiko ar paauglio mokykloje, kuris vartotų.
Tuo metu Lietuvoje nėra sistemingos, nuoseklios ankstyvosios prevencijos programos ir nėra už tai atsakingos institucijos.
Tėvai, mokyklos, politikai neturi bendro sutarimo, kieno atsakomybė yra vaiko gerovė ir jo apsauga nuo psichotropinių medžiagų vartojimo. Dabar dažniausiai tėvai ir politikai kaltina mokyklas, kai priežastys yra iš šeimos ir kiemo draugų.
Na, ir nepamirškime, kad vaiko, o vėliau ir suaugusio žmogaus polinkius didžiąja dalimi apsprendžia vaikystės patirtys, kurias lemia kiek saugi yra vaiko aplinka (šeima, mokykla, būrelis), užimtumo (alternatyvos svaigalų vartojimui) prieinamumas. JAV tyrimai teigia, kad 90 proc. priklausomybių susiformuoja iki 18 metų.
Gedimino inicijuojamos vaiko gerovės ir priklausomybių prevencijos kompleksinės priemonės
1.Tėvų emocinio intelekto (EI) privalomas kursas. Vykdomas prieš gimstant vaikui. Skirtas užtikrinti tėvų žinias, kuriant saugią aplinką vaikui šeimoje iki mokyklos. Siejama su vaiko pinigais.
2. Pasiekti, kad organizuotai sportuotų 80 proc. vaikų nuo 5 m. iki 12 m. Užtikrinti saugią aplinką, prieinamumą ir pasiekiamumą visiems vaikams jų bendruomenėse:
- Infrastruktūros statymas ir suteikimas sporto klubams panaudai, jeigu klubas atitinka nustatytus kokybės kriterijus ir užtikrina vaikui saugią aplinką;
- Veiklų finansavimo suvienodinimas savivaldybių sporto organizacijų ir NVO teikėjų;
- Nustatyti kokybės reikalavimai ir kontrolė sporto organizacijoms, siekiant užtikrinti saugią aplinką vaikams.
3. Tėvų susitarimai mokyklose pagal veikiantį Islandišką pavyzdį – 1 klasėje, 5 klasėje, 9 klasėje. Tai tėvų atsakomybės ir bendradarbiavimo su mokykla gairės bei tęstinis praktinis tėvų EI stiprinimas.
Šios priemonės turėtų būti įgyvendinamos kompleksiškai, kad būtų pasiektas reikiamas efektas.
Įgyvendinus šias tris priemones, anot G.Tvarijono, Lietuva taptų vaikų ir visuomenės gerovės bei priklausomybių prevencijos lydere pasauliniu mastu.
