Mes aukojome pinigus, priėmėme į savo namus pabėgėlius, atidavinėjome daiktus, pirkome konservus, važiavome iš Vilniaus per NATO viršūnių susitikimą. Mes išgyvenome baimę, neteisybę, bejėgystę, tačiau išgyvenome tai daugiau ar mažiau panašiai. Todėl tuo metu šie jausmai buvo ne individualaus menkavertiškumo, o visuotinio bendrumo apraiška.
Tačiau laikas eina, o karo vis dar niekas nepralaimėjo ir niekas nelaimėjo. Pulsas sulėtėja, kvėpavimas pagilėja, nerimas atslūgsta, nes kūnas negali ilgai išlikti įtampoje, psichika – taip pat. Aplinkybės, kurios dar taip neseniai atrodė absoliučiai neįsivaizduojamos – normalizuojasi. Jos pasitraukia iš dėmesio centro ir leidžia gyventi toliau. Todėl mes galime rūpintis įprastais kasdieninio gyvenimo dalykais – finansiniais įsipareigojimais, santykių krizėmis, atostogų planais, sveikata, vaikais ir taip toliau ir panašiai.
Išskyrus tuos, kurie negali. Tuos, kuriems taip neišeina. Kurių dėmesys neatsitraukia ir mintys vis sugrįžta prie vykstančio siaubo.
