Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
Šiandien nuostabioji pasiūlė kepti bulvių plokštainį, piešė naujai atvyksiančiojo vardą, klijavo jį ant sutvarkyto ir paruošto kambario durų ir dar ant baltos lentos rašė: „Sveikas atvykęs, Arnai.“
Jis tikrai atvyko. Tiesa, keliomis valandomis vėliau, nei sutarėme, nes „pakeliui dar paskutinį kartą sustojau picerijoje alaus“.
Arnas įėjo toks atstumtas, tiksliau, įstumtas – aišku, ne savo noru. Dėl kažkieno šventos ramybės. Bet pamažu pastebėsime, kad jis, pasitikrinęs ir apsiuostinėjęs, jau atitirpinėja, per kelias dienas iš kovos būsenos pereina į savo sutrikimų ir užtildyto pykčio gylius. Juokauja, bet ir kramto lūpą. Jis yra pas mus, ir tai šiuo metu didžiausias laimėjimas.
Dar nežinau, kad po savaitės viskas bus kitaip. Arno žmona pagaliau įvardys tai, ką daug kartų galvojo, – tokiomis sąlygomis ji nesutinka, kad vyras grįžtų namo, nes net neigimas neperlaužtas, ką bekalbėti apie norą keistis ir sveikti. Turiu jam tai pranešti ir man tikrai labai sunku.
Kai pirmąkart pamačiau Arną, buvo pusė aštuonių ryto. Atvažiavau į darbą, jis pas mus jau pernakvojo ir kieme kažką buvo gerokai praplovęs, tad kibirais pylė vandenį ant medžių šaknų. Nusijuokė, pasitaisė kepurę, alkūne nusivalė dulkes nuo kaktos ir vyriškai striukai apsikabino: „Labas, – juokiasi, – argi ne keista, kad reikėjo čia man atvažiuoti?“
Jau buvo išplovęs ir apdulkėjusius terasos baldus, patvarkęs tvorą, dar ruošėsi imtis kiemo. Merginos buvo nustebintos jo kulinarinių sugebėjimų. Be to, vonioje jau spėjo įkalti kabliuką ir patogiau sukeisti stalčius. Labai laukė šeštadienio talkos, kai atvyks būrys savanorių ir valysime langus, persodinsime gėles, pietausime lauke. Dar per tą trumpą laiką, kol čia, norėjo padaryti kelis tikrai gerus neatlygintinus darbus mieste ir derėjosi, kad jį ten nuvežtume.
Viskas puiku, tik ką padarė dėl savo sveikimo? Jis neatsako, nusimuilina, vėl juokiasi – toks žavus, talentingas, auksinių rankų ir labai skvarbaus proto vyriškis. Bet kur sveikimo akcentas, Arnai? Kur namų darbai, savijautos aprašai, vartojimo priežasčių analizės? Kaip nereikia? Tu nesi priklausomas? Tai gal žalingai vartoji? Piktnaudžiauji? Kaip Tau pasisekė AA grupėje vakar? Viskas ten teisingai, bet ne apie Tave? Tikrai taip manai? Kas tai rodo? Kokią žalą jaučia Tavo artimieji?
Ar galiu pasiūlyti Tau paskaičiuoti standartinius alkoholio vienetus? Ką dabar jauti, kai matai skaičius ir statistiką? Ar suvoki prarastą kontrolę? Ar jauti didėjančią toleranciją, kai anksčiau užteko mažiau, o dabar porcijos auga – kad pasiektum būseną, reikia vis didesnio kiekio? Ar jauti įkyrias mintis pavartoti? Ar geri, nors žinai, kad toks elgesys skaudins artimuosius? Ar norėtum vartoti mažiau? Jei sakai TAIP, tai kodėl nesutinki, kad mums vis tik reikėjo čia susitikti?
