Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
Jau dešimt metų, kaip mirė mama. Visą tą laiką daugiau ar mažiau, bet jaučiu kaltę, ilgesį ir iki galo neuždarytas duris. Taip 2018 m. įkuriu pagalbos namus moterims.
Iš mamos parašo laiškuose ir sveikinimuose sukuriamas pagalbos namų logotipas. Ji, aišku, nepasirašinėja mažybiniu vardu („Ramunėle“ ją vadinti pradėjo tik vėliau gimusi jos pirmoji anūkė), visur randame tik „Ramunė“. Tada iš vaikiškos knygelės, kurioje ji raštu kreipiasi „Anūkėle, saldus pyragėli“, priduriame galūnę „-ėlė“ (labai įsižiūrėjus, logotipe tai matyti).
Kartais vietoj vardo ji nupiešdavo gėlę. Manęs klausia, kokio gėlės žiedo naujuosiuose vizualuose noriu – juodo ar spalvoto. Atsakau, kad abiejų (vieno šalia kito – tegul tai bus simbolis, kaip iš bespalvio priklausomybės gyvenimo sunkiai, bet gali grįžti į žydinčius savo esybės sodus – juk ateis laikas, kai kiekvienas sąmoningas žmogus galvos apie naujos savo tapatybės formavimą).
Pradedu ieškoti namų, kuriuose sveiks priklausomos moterys. Kai jos užtruks atvykti, aš prisiminsiu, kaip tai, kas atrodė elementaru (šiuo metu turiu pinigų, reikia paslaugos, moku nuomą, duokite namą), taps prisodrinta stigmų ir dogmų, dėl tos „valios stokos ir apsileidimo“.
Šiuo metu intensyviai važinėju po Lietuvą, ieškau sklypų ar sodybų, lankausi jau veikiančiuose reabilitacijos centruose. Vienas skambutis po kito, vienas susitikimas po antro ir susiburia komanda.
Iškart aišku, kad ji bus kaip dvi to paties veido akys – sveikosios ir patologinės dalies ekspertai. Tai toksikologas, medicinos psichologas, psichiatras vienoje pusėje ir koučeris, garso, vandens, masažo ir sąmoningo dėmesingumo profesionalai kitoje.
Viską supynus į vieną giją, per kelias savaites priklausomas žmogus turėtų bent jau pradėti susivokti, kas su juo vyksta. Sveikimas, kaip matysime ir kalbėsime, tikrai truks ne porą mėnesių, o net kelerius metus. Bet iš pradžių jo ligos neigimo ledams pralaužti toks formatas man tinka ir patinka. Panašiai taip priklausomybės gydomos visame pasaulyje.
Taigi ieškau namo ir jį randu. Bet jis man... netinka.
