Atvirai apie savo darbą ir švietimo sistemos iššūkius pasakojantis vyras ir pats yra įkvepiantis pavyzdys, paskatinęs ne vieną savo mokinį pasirinkti mokytojo profesiją, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Viena iš jų - Barbora Germanavičiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorijos ir geografijos pedagogikos studentė. Studijuoti pedagogiką ją įkvėpė jos mokytojas, istorijos mokslų daktaras M.Nefas.
„Jis buvo gan griežtas mokytojas, tačiau nuolat skatino mus diskutuoti, kritiškai mąstyti, ieškoti bendrų sprendimų. Jo pamokos visada būdavo įkvepiančios ir itin įdomios. Mindaugas yra vienas tų mokytojų, iš kurio norisi mokytis ir juo sekti. Jis paskatino mane pamilti istoriją“, - prisipažįsta B.Germanavičiūtė.
Tai buvo labai džiugi akimirka
Šiuo metu VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoju dirbantis dr. M.Nefas mokė Barborą mokykloje dvejus metus – devintoje ir dešimtoje klasėje dėstė jai pilietiškumo pagrindus. Jis mena, kad tai buvo mokinė, kuri ne tik visad skrupulingai pasiruošdavo pamokoms, bet ir aktyviai dalyvaudavo diskusijose, keldavo klausimus tiek pamokų, tiek pertraukų metų.
„Ar įmanoma iškart įžvelgti tokių mokinių potencialą ir numatyti, kad jie galėtų tapti puikiais mokytojais? Be abejo, kad galima. Tik belieka apgailestauti, kad pakankamai dažnai tokie aktyvūs ir akademiškai stiprūs mokiniai randa savo profesinio gyvenimo kelią kitose srityse ir nekeliauja dirbti į mokyklas. Taigi labai apsidžiaugiau, kai prieš keletą metų Barbora man parašė žinutę ir pranešė, kad pradėjo studijuoti istorijos ir geografijos pedagogiką. Tai buvo tikrai labai džiugi akimirka“, - prisimena M.Nefas.
Per visą darbo mokykloje laikotarpį, jis turėjo ne vieną mokinį, kuris, baigęs mokyklą, priėmė sprendimą rinktis pedagogikos studijas ir pradėjo dirbti mokytoju.
„Abejoju, ar bent vienas iš mano buvusių mokinių galėtų pasakyti, kad kada nors juos specialiai orientavau į pedagogines studijas, spaudžiau įkalbinėdamas ten stoti. Mano požiūris yra toks, kad patys mokiniai turi pasirinkti, kokiu keliu žingsniuoti, o aš galiu tik parodyti jiems tam tikras studijų ir profesines galimybes. Visgi renkasi pats mokinys. Joks mokytojas negali būti atsakingas už tą pasirinkimą ir garantuoti, kad mokinys, pasirinkęs pedagogines studijas, bus laimingas ir jam seksis. Galbūt tam mokiniui būtų parankiau ir labiau tinkama rinktis, pavyzdžiui, bankininkystę? Taigi mokytojai negali daryti spaudimo į vieną ar kitą pusę. Mokytojas tegali savo kasdieniu profesionaliu ir nuoširdžiu darbu rodyti pavyzdį, ir tuomet, baigdamas mokyklą, mokinys galbūt pagalvos, kad ir jis norėtų būti toks pats, kaip jo mokytojas. O gal ir geresniu! Mes galime užkrėsti ir įkvėpti savo asmeniniu pavyzdžiu“, - įsitikinęs pašnekovas.
Pedagogika leido apjungti abu svarbius dalykus
Pats dr. M. Nefas sako, kad jo galvoje nuo pat mažumės kirbėjo mintis, kad ir jis galėtų tapti mokytoju. Renkantis studijas jam buvo svarbiausia, kad jose būtų istorija – jis norėjo tapti istoriku ir sieti save su šiuo mokslu. Pedagogika leido apjungti abu svarbius dalykus – ir meilę istorijai, ir gebėjimą savo žinias perteikti moksleiviams. Taip ir nutiko, kad Mindaugas tapo istorijos mokytoju.
Kalbėdamas apie mokytojo vaidmenį ir jo svarbą, žinomas pedagogas sako, jo visų pirma labai svarbu suprasti, ko iš mokytojo tikisi visuomenė. O ji įprastai turi mokytojų atžvilgiu labai didelius lūkesčius ir reikalavimus. Ne ką mažiau svarbu, kaip patys mokytojai supranta savo vaidmenį visuomenėje.
„Neteisinga manyti, kad darbas mokykloje visada turi būti tik kaip lengvas ir džiugus pasivaikščiojimas, už kurį turi būti gaunama didžiulė finansinė ir socialinė grąža. Mes dirbame su įvairiais vaikais: įvairaus amžiaus, socialinių sluoksnių, pomėgių, gebėjimų, galimybių, ir visiems jiems turime padėti tobulėti, atrasti save, tobulinti įvairiausias kompetencijas ne vienoje, bet keliose srityse. Mes, mokytojai, padedame jaunam žmogui augti, kad jis gebėtų pats pasirinkti, kuris kelias yra jo, ar tai bebūtų pedagogika, ar ekonomika, ar sportas ir pan. Tai atsakingas darbas, nes mes turime padėti jaunam žmogui prieiti prie to svarbaus sprendimo, kuris padėtų atrasti savo kelią, bet jokiu būdu mokytojas negali to padaryti už mokinį“, - tvirtai įsitikinęs M.Nefas.
Tuo tarpu paklausta apie tai, koks yra mokytojo vaidmuo ir koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas, Barbora sako, kad jis turi būti ir psichologas, ir patarėjas, ir draugas mokiniui, tuo pačiu turi mokėti išlaikyti savo autoritetą: „Mokytojo uždavinys – ne tik perduoti žinias mokiniui, bet ir formuoti jo charakterio savybes, puoselėti tam tikras vertybes, ugdyti socialinius įgūdžius. Mokytojas vaikui yra itin svarbi figūra, galinti padėti susivokti, ko jis nori ir gali siekti gyvenime“.
Profesijos prestižas nėra susijęs tik su finansais
Mokytojas turi būti pagalbininkas mokiniui, o kas gali būti pagalbininku mokytojui? Anot M.Nefo, didžiausia pagalba mokytojui yra jo kolegos, jo bendruomenė, tiek socialine, tiek akademine prasme. Svarbu būti bendruomenėje, kurioje visi kartu nori padėti vaikui, žiūri į vaiką pozityviai, nenurašo jo kaip to, kuris nesimoko, nelanko pamokų, nėra motyvuotas stengtis. Pasak Mindaugo, jeigu mokyklos bendruomenė yra susitelkusi ir myli vaikus, nori vaikams padėti, tuomet dalis problemų išsisprendžia tiesiog savaime.
„Daugelis iš mūsų, ko gero, galvoja, kad mokytojo profesijos prestižas yra susijęs tik su finansais. Tarytum jeigu pavyktų pasiekti, kad mokytojo atlyginimas būtų du ar tris kartus didesnis už vidutinį darbo užmokestį šalyje, tai mokytojai iškart taptų prestižinės profesijos atstovais. Mano nuomone, taip nenutiktų. Finansinė grąža, kurią mokytojai gauna už savo darbą, turėtų būti didesnė, bet vien tai prestižo automatiškai nesukurs ir nepridės. Prestižą formuoja mokytojo savijauta, jo paties gebėjimas atsiskleisti savo darbe, žinoma, ir visuomenės vertinimas bei pozicija – ar mokytojas yra tik paslaugos teikėjas, ar visgi jis yra kūrėjas ir pagalbininkas vaikui?“, - sako VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas.
Kokių studentų šiandien laukia universitetai, o ypač pedagogikos studijose? M.Nefas sako, kad visų pirma tų, kurie nori studijuoti, geba prisitaikyti šių dienų visuomenėje, moka naudotis technologijomis savo tobulėjimo procese, yra imlūs kalboms, moka bendrauti: „Dar labai svarbu, kad jaunuolis norėtų tobulėti ir keltų sau kuo aukštesnius reikalavimus. Nes kai jis eis dirbti į mokyklą, tuomet to paties norės ir reikalaus ir iš savo mokinių. Tai kritiškai svarbu šiandien, o ir bus svarbu ateityje“.
