VMVT duomenimis, 2017 m. šalyje įregistruoti 10 724 bitynai ir juose esančios 187 993 bičių šeimos. Didėja bičių produktų vartojimas, auga medaus eksporto mastai.
A.Paliučio pastebėjimu, bičių produktai geriausiai reprezentuoja Lietuvos žemės ūkį ir maisto gamybą, pristatomi tarptautinėse parodose. Užsienio vartotojai pabrėžia lietuviško medaus unikalumą, sudėties ir skonių įvairovę. Tačiau pastaraisiais metais šalies gamtai, ypač jos įvairovę bei gyvybingumą užtikrinančioms bitėms, iškilo naujų grėsmių. Augmenijos įvairovė mažėja, žemės ūkyje ima vyrauti intensyvios technologijos, silpsta bičių imuninė sistema, visa tai provokuoja šių medunešių vabzdžių ligas ir žūtis.
Beveik šimtas visos šalies regionų maisto ir veterinarijos specialistų, atsakingų už bitynų valstybinę kontrolę, dalyvavo mokymuose žinomų bitininkų Skardžių ūkyje Utenos rajone.
Bityną kūrė savo lėšomis
„Nuosavą bityną įkūrėme prieš tris dešimtmečius, – pasakoja ūkio šeimininkė, 2012 m. skaitytojų Bičių karaliene išrinkta Gražina Skardžiuvienė, – per tą laiką bitynas nuo pusšimčio bičių šeimų išaugo iki pusantro tūkstančio, ūkiu rūpinasi visi šeimos nariai.“
Išbandęs daugiaaukščius avilius, bitininkas pastebėjo, jog tai nėra palanku pačioms bitėms, beveik 30 proc. sumažėja jų produktyvumas.
Pasak G.Skardžiuvienės, bityno skyriai išdėstyti Kupiškio, Anykščių, Rokiškio ir Utenos rajonuose. Specializuotą bitininkystės ūkį įregistravęs vyras Gediminas.
Jis augina bičių šeimeles, motinėles, dirba veislininkystės darbą, savo ūkio medų ženklina nacionalinės kokybės ženklu. Mamai labai svarbu, jog bitininkyste užsikrėtę sūnus Edgaras ir marti Eimanta, iš paskos prie bičių eina abu anūkai: Vakarė Urtė ir Rytis Vėjas.
Šiandien keturi Skardžių bitininkystės ūkiai apėmę visą bičių produktų „maisto grandinę“ nuo avilio iki stalo: medus kopiamas, sukamas, fasuojamas, vežamas į prekybos centrus, muges ir parodas, eksportuojamas į užsienį, juo ir kitais bičių produktais prekiaujama. Skardžių kaimo sodyba per tuos bitininkavimo dešimtmečius tapusi moderniu verslo centru. Pradinės investicijos darytos nuosavomis lėšomis, vėliau pasinaudota ir ES bei mūsų valstybės paramos programomis.
Mokydami mokomės
„Bitininkas – pats geriausias gydytojas“, – pradėdamas mokymus Skardžių ūkyje sakė A.Paliutis. Jo teigimu, šalyje susiklosčiusi nepalanki situacija: mokymo įstaigos bitininkų nerengia, būsimieji veterinarijos gydytojai išklauso tik trumpą bičių fiziologijos ir ligų kursą. VMVT specialistui rajonuose tenka būti ne tik bičių gydytoju, bet ir teisėju, nagrinėjančiu ūkininkų ir bitininkų konfliktų priežastis.
Pasak A.Paliučio, naujasis VMVT vadovas Darius Remeika šį pavasarį įpareigojo tarnybos specialistus bei Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) darbuotojus „išeiti iš kabinetų“, bitininkams teikiant intelektinę pagalbą, drauge patiems semiantis praktinės bitininkų profesionalų patirties.
Baigiantis pavasariui Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje VMVT savo tarnybos regionų darbuotojams surengė teorinę mokymų dalį. Apie bičių užkrečiamųjų ligų diagnostiką, bitininkystės produktų tvarkymo ir tiekimo į rinką valstybinę veterinarinę kontrolę kalbėjo VMVT inspektoriai A.Paliutis ir Jonas Stanius, apie bičių amerikinio puvinio paplitimą Lietuvoje, bitinį žvilgvabalį kalbėjo NMVRVI mokslo darbuotojos Česlava Butrimaitė-Ambrozevičienė ir Asta Pereckienė. Tačiau didžiausia „akademija“ VMVT ir NMVRVI specialistų laukė Mikėnų kaimo sodyboje prie atvertų G. Skardžiaus avilių bei nukleusų.
„Bitės pačios nukreipia bitininką racionalaus verslo linkme“, – pastebėjo iš patirties ir savarankiškų studijų specialybę susikūręs G.Skardžius. Prieš kelerius metus jo bitynas pripažintas pažangiausiu šalyje. Bičiulio teigimu, bitininkystė nėra imli dideliems pokyčiams, įvežtinėms technologijoms.
Išbandęs daugiaaukščius avilius, bitininkas pastebėjo, jog tai nėra palanku pačioms bitėms, beveik 30 proc. sumažėja jų produktyvumas. O priežastis paprasta – bitininko dėmesio stoka. Daugiaaukščiai aviliai orientuoti į sparčią gamybą, žmogaus darbo palengvinimą. Nuostoliai neatperka „sutaupyto“ prakaito. Kas kita – dadano tipo aviliai. Pavyzdžiui, kopinėdamas medų, juose bitininkas (nuėmęs meduves) žvilgteli ir į lizdo korius, įsitikina, ar nėra nupintų motinėlių lopšelių. Tai leidžia išvengti klaidų ir nuostolių.
Bitės ir jų ganyklos
Pačios geriausios, pasak G.Skardžiaus, karnikos ir bakfasto bičių motinėlės. Bičių „pamainai“ G.Skardžius puoselėja apie 300 šeimelių, kasmet jų kiekis kinta.
Iš darbščios bičių šeimos Skardžių ūkyje prisukama iki 160 kg medaus. Bičių produktyvumas labai priklauso nuo medingųjų augalų plotų, o juose ir slypi pavojai. Kai kurias žydinčias kultūras ūkininkai purškia chemikalais nuo ligų ir kenkėjų, apie tai privalomai praneša apylinkėje registruotiems bitynų savininkams. Pupų medingųjų augalų sąraše nėra, tačiau bitės jose randa amarų, jų išskyras renka lipčiaus medui gaminti. Ūkininkas tarsi neįpareigotas apie purškimą (ypač augalus tręšiant per lapus) informuoti bitininko. Kitas paradoksas – į gausiai patręštus grikius bitės neskrenda. Pasak G.Skardžiaus, tikra laimė, jei bityno apylinkėje nėra rapsų laukų: bitės nepavargsta, neparsineša ligų.
Bityne prie atidengtų avilių atskiromis grupėmis diskutavo mokymų dalyviai, bėrė klausimus G.Skardžiui, atsakyti jam talkino šalies bitininkystės sektorių kuruojantis VMVT atstovas A.Paliutis.
Skardžių bitininkystės ūkių rinkodara – Bičių karalienės G.Skardžiuvienės sritis. Moteris bendrauja su vartotojais, ištyrusi paklausą, žino kiekvieno regiono bičių produktų rinkos poreikius. Jai tenka vežti bičių produktus tyrimams, bendrauti su VMVT specialistais. Ypač svarbus medaus tyrimas produkciją eksportuojant, nors tokie patys reikalavimai taikomi ir vidaus rinkai skirtam medui.
Mokymų dalyviams Skardžiai pristatė medaus sukimo, fasavimo ir saugojimo patalpas bei įrangą. Tik atakiuojant korius ir juos dedant į medsukį reikalingos žmogaus rankos, o vėliau dar šiltas medus teka į talpyklas, kuriose iškošiamas, pilstomas į nedidelius stiklainius (vidaus rinkai) ar dideles metalines statines, skirtas eksportui. Pasak G.Skardžiuvienės, kiekvieną medaus kelio žingsnį stebi ir kontroliuoja VMVT specialistai.
Medaus fasavimo procedūras prižiūri Eimanta Skardžiuvienė, o vaško lydymas, sirupo gamyba – jos vyro Edgaro sritis.
„Norėjau parodyti kolegoms, kaip privalo dirbti pažangus bičių ūkis“, – apibendrindamas mokymus ir dėkodamas šeimininkams G. ir G. Skardžiams kalbėjo VMVT vyriausiasis veterinarijos gydytojas-valstybinis veterinarijos tarnybos inspektorius A.Paliutis.
