„Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.
VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.
– Kas jūs esate?
– Aš esu Eglė, suaugęs alkoholiko vaikas (SAV), alkoholikė, koalkoholikė, tai yra, alkoholiko žmona, esu patyrusi smurtą. Tačiau aš esu labai laiminga, nes visose šiose problemose pagalba man atėjo labai anksti, kai buvau dvidešimt aštuonerių.
Kai mano draugai mokėsi universitetuose, kūrė šeimas, darė karjeras, aš tuo metu gėriau.
– Kodėl tapote priklausoma?
– Vilniaus priklausomybės ligų centre (PLC), į kurį nuvažiavau puikiai suvokdama, kad turiu rimtų problemų su alkoholiu, kada pradėjau gilintis į savo priklausomybę, supratau, kad šios pamatas buvo SAV. Su diagnoze atėjo atsakymas į klausimą, kodėl aš geriu. Nes esu SAV ir nemoku tvarkytis su savo jausmais, o ne kažkokia brokuota, nesveika, bloga mama, sesė, dukra.
Minesotos programoje įsivardijau, kad buvau alkoholike dar neparagavusi nei lašo alkoholio, visu savo mąstymu. Iš gyvenimo priklausomoje šeimoje mano vidus susiformavo toks, kad tikrai turėjau kažkur nerti – slėptis nuo savęs, savo jausmų, baimių – ir tai buvo butelis.
Kai mano draugai mokėsi universitetuose, kūrė šeimas, darė karjeras, aš tuo metu gėriau. Man buvo blogai, kad aš geriu, bet nežinojau, kaip sustoti, nors ir norėjau. Tai vyko prieš dvidešimt metų ir nebuvo tiek informacijos, kaip dabar.
– Koks buvo sveikimo kelias?
– Kai supratau, kad alkoholizmas yra liga, kaip ir kitos, tik labai daugiasluoksnė, man tai buvo didžiulė dovana. Drąsiai nėriau į sveikimą, savipagalbos grupes, profesionalią pagalbą, darbą su psichologais, priklausomybės ligų konsultantais. Po kelių metų man pasiūlė savanoriauti, nors aš krimtau visai kitus mokslus – ruošiausi būti muitinės tarpininkė ir uždirbti labai daug pinigų.
– Kur savanoriavote?
– Tuo metu, kai prasidėjo mano blaivybės kelias, 2000–2001 metais, vyko virsmas: narkologiniai dispanseriai tapo priklausomybės ligų centrais. Savanoriavau tarp Vilniaus ir Kauno PLC.
Pradėjau Vilniuje, kur jie vykdė projektą ir mane tiesiogine to žodžio prasme įkišo į mėlyną autobusiuką. Jisai stovėdavo probleminėse Vilniaus vietose ir keisdavo švirkštus narkomanams, prostitutėms, kad neplistų AIDS ir kitos ligos. Geras dvi savaites aš iš labai arti mačiau, kas yra priklausomybės liga ir kiek formų, kokia esu laiminga, kad anksti susigriebiau, nedaug praradau, nepaisant vidaus.
Vėliau teko savanoriauti ir Vilniaus, ir Kauno PLC, žengti visais laipteliais, pradedant detoksikacijos skyriumi, poliklinika, dalinantis savo istorija bei pristatant dvylikos žingsnių programą, pagal kurią aš tuo metu sveikau. Po kelių metų Kauno PLC vadovė nutarė mane samdyti.
Smurtas buvo gana žiaurus, bet aš nenusileidau, ir tai, aišku, turėdavo didesnių pasekmių. Bet aš labai greit susigriebiau.
– Tapote priklausomybės ligų konsultante?
– Gal tik dveji su puse metų Lietuvoje įteisinta ši profesija. Tuo metu tokios nebuvo. Mano išsilavinimas – vidurinis su pedagoginių kursų diplomu – netiko. Mane išsiuntė į Lenkiją, kur Stepono Batoro fondas ruošia būtent priklausomybių konsultantus. Žinių gavau išties daug. Kauno PLC dirbau beveik dešimtmetį. Tada labai aiškiai supratau, kad ši sritis yra mano.
– Toliau tobulėjote?
– Pradėjau studijuoti socialinį darbą, bet antrame kurse supratau, kad tai su priklausomybėmis neturi nieko bendro, ir išėjau. Ėmiau investuoti į save mokydamasi tai, kas man galėtų padėti dirbti su priklausomais žmonėmis. Tai įvairūs kursai, mokymai, kiti dalykai, kuriuos norėjau taikyti praktikoje.
Kokiais 2007–2008 metais atėjo laikas, kaip ir kiekviename darbe, atsirado rutina, kritiškesnis mąstymas. Kito ir pati sistema, atsirado labai daug popierizmo. Mes, socialiniai darbuotojai, likome „ant pilko minimumo“, o atsakomybė didelė, žmonių daug. Globotinių, vadinamų globinukų, po penkis–septynis. Jei dar pavaduoji kolegą, tai grįžti namo, užsidarai duris ir sakai šeimai: „Nekalbinkit manęs.“
– Esate jausmų grupių pradininkė Lietuvoje. Kaip gimė ši mintis?
– Kai mokiausi Lenkijoje, ten po paskaitų vykdavo fakultatyvai. Aš labai norėjau lankyti meno terapiją, kuri tada buvo visiškai nežinoma, tačiau, kaip aš sakau, geriausi dalykai ateina netikėtai – pavėlavau ir nepapuoliau, nes užsiregistravo labai daug žmonių, ir aš patekau į jausmų grupių būrelį. Buvau labai pikta.
Tačiau psichologo darbas Minesotos programoje su grįžtamaisiais ryšiais per jausmus manyje išvertė didžiulę bombą. Viduj supratau, kodėl aš kentėjau pirmo vyro smurtą: net ne kentėjau, o labai anksti susivokiau, kad tai – smurtas, apsisukau ir išėjau.
– Siekdama pokyčių inicijavote jausmų grupę?
– Nutariau, kad noriu praskaidrint darbinę rutiną ir padirbėti tik su moterimis būtent per jausmų slopinimą. Moterų alkoholizmas labai aiškus: jeigu moteris pripažįsta savo priklausomybę ir yra motyvuota pokyčiams, tada klausiu – nuo ko tu slėpeisi butelyje? Ką užpili? – ir su tuo galima dirbti. Darbo laikas kiekvienai skirtingas, bet jis tikrai ilgas.
– Kaip pradėjote dirbti su kopriklausomybe?
– Paskelbiau, kad į jausmų grupę gali ateiti priklausomybių turinčios moterys. Susirinkus dešimčiai, pusė iš jų buvo kopriklausomos – moterys, gyvenančios su sveikstančiais arba vartojančiais žmonėmis: vyrais, vaikais. Buvo lengvas šokas, supratau, kad kopriklausomybė irgi yra liga ir labai rimta. Su alkoholike viskas aišku – ją reikia gydyti. O kas blogai su kopriklausomu žmogumi? Jis gi geras ir sprendžia visą situaciją... Iš tikrųjų tų moterų inspiruota, įkvėpta, aš pradėjau vėl domėtis ir ieškoti informacijos.
– Ką sužinojote, atradote?
– Atradau labai įdomų dalyką, kad turbūt 98 proc. moterų, turinčių priklausomybių – cheminių, alkoholizmo, nuo vaistų – arba gyvenančių su vartojančiais ar turinčių vartojančius vaikus, visos yra suaugę alkoholikų vaikai, disfunkcinės šeimos vaikai. Bazė yra ta pati.
Pamaniau, kodėl nepadarius miksuotos grupės, nes jos gali viena kitą atspindėti. Tai buvo rizika, bet aš ryžausi. Taip atsirado mano pirma jausmų grupė. Supratau, kad noriu dirbti tik su moterimis, ir sąlygos visiškai nesvarbu. Savo lėšomis Kaune įkūrėme moters klubą „Sauja jausmų“. Aš turėjau dar dvi koleges – sesę judesio praktikų terapeutę ir draugę – meno terapeutę.
Šis žmogus drąsiai rodė savo jausmus ir priėmė mane tokią, kokia esu – darboholikę su nepelningom idėjom.
– Minėjote, kad patyrėte smurtą. Kodėl vyko smurtas jūsų šeimoje?
– Tai truko labai neilgai, pusantrų metų. Tėvų šeimoje nebuvo fizinio smurto, bet buvo smurtaujama psichologiškai. Tėtis turėjo priklausomybę, mama tradiciškai kentėjo, niekas apie tai nekalbėjo, visi užsislapstę – pas mus niekas nevyksta. Tik mes, vaikai, tai suvokėm.
Aš ištekėjau, kad pabėgčiau iš namų. Santuokoje supratau, kad mano vyras kažką panašaus patyręs vaikystėje, ir mūsų šeimoje prasidėjo smurtas. Egzistuoja aukos ir smurtautojo ratas, tai aš nebuvau ta auka, aš – labiau alkoholikė. Vyras pradėjo smurtauti, nes jis pajuto ir suvokė, kad mūsų santuoka yra mano pabėgimas nuo ankstyvosios šeimos, o jis – tas, kuris įsimylėjo.
Smurtas buvo gana žiaurus, bet aš nenusileidau, ir tai, aišku, turėdavo didesnių pasekmių. Bet aš labai greit susigriebiau. Po metų pasakiau: „Žinai, mielasis, mes turime skirtis į priešingas puses, nes arba tu mane užmuši, arba aš tave nunuodysiu.“
– Kaip atsidūrėte Padubysyje?
– Esu kaunietė, vyras – vilnietis. Su šiuo kraštu manęs niekas nesiejo, kol atradau Žano Talandžio vyrų bendruomenę, šiuose kraštuose gyvuojančią jau vienuoliktus metus. Susipažinau su Žanu stovykloje, jis pakvietė mane savanoriauti. Tuo metu jau buvau dirbusi įvairiuose projektuose.
Mane labai nustebino šitos bendruomenės idėja, kad žmogus, pats išsikapstęs iš priklausomybės Pakutuvėnuose, nusprendė įkurti bendruomenę, kuri gali išsilaikyti pati ir kurioje buvimas nieko nekainuoja. Mane tai labai sužavėjo.
Vesdavau vyrams paskaitas, mes kalbėdavome apie priklausomybės ligos mechanizmą, kurie norėdavo, važiuodavom į anoniminių alkoholikų susirinkimus. Su Žanu susidraugavome šeimomis.
– Jūs sukūrėte antrą šeimą?
– Aš labai daug metų gyvenau viena. Su dabartiniu savo vyru susituokėm, atvykę čia. Jau dvylikti metai, kaip mes kartu.
– Kodėl ilgus metus leidote viena?
– Labai giliai buvo disfunkcinės šeimos, alkoholikės ir netiesioginės priklausomybės miksas. Aš ta a la stipri moteris, kuriai ant kaktos didelėm raidėm parašyta: „Aš galiu pati, nelįskit.“ Tai tiesiog baimė mylėti, prisileisti, nekontroliuoti. Vyrai kažkaip šonu praeidavo.
Dar viena mano priklausomybė – esu darboholikė. Darbai užgožė viską. Aš už šio vyro ištekėjau dėl to, kad jis nebijo rodyti savo jausmų. Užaugau šeimoje, kur jausmai užbarikaduoti, užrakinti, užslopinti. Mes apsikabinti nemokėjom. O šis žmogus drąsiai rodė savo jausmus ir priėmė mane tokią, kokia esu – darboholikę su nepelningom idėjom.
– Dukrą išauginote viena?
– Mamai ir sesei padedant. Iki septynerių praktiškai augino mama su sese. Mes visos buvom ir esam tikras kumštis – aš, mano mama, sesuo ir dabar jau suaugusi dukra.
Aš ta a la stipri moteris, kuriai ant kaktos parašyta: „Aš galiu pati, nelįskit.“ Tai tiesiog baimė mylėti, prisileisti, nekontroliuoti. Vyrai kažkaip šonu praeidavo.
– Kaip atradote kaimą?
– Savanoriaujant gimė draugystė šeimomis. Vasarą mes imdavome palapinę ir kas antrą savaitgalį leisdavome čia, kur vingiuoja Dubysa ir nepaprastai gražios vietos. Patys nežinodami pradėjome gyventi idėja įsikurti kaime. Darbas priklausomybės ligų centre darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis, keitėsi ir žmonės, ir įstatymai. Reikėjo pasirašyti naują darbo sutartį. Aš nepasirašiau. Tuomet dar veikė mūsų klubas, bet širdyje kartu su noru apsigyventi kaime pradėjau galvoti apie moterų bendruomenę – tokią kaip Žano, gyvuojančią principu.
Idėja užgimė prieš dešimtmetį. Jau septinti metai, kaip mes gyvename čia. Įsigytam namelyje buvo tik vanduo ir elektra, daugiau nieko. Pasiryžom. Dabar jau yra patogumai, bet pirma žiema buvo pati nuostabiausia. Aš sėdėdavau prie pečiaus paromis ir klausydavausi ugnies, jaučiau, kaip vis dėlto esu pervargusi.
– Jautėtės perdegusi?
– Tikrai buvo didelis krūvis – darbas PLC ir klube. Išeidavau aštuntą, grįždavau dešimtą. Prasidėjo negalavimai. Perdegimo sindromas buvo akivaizdus, bet mes laiku išsikraustėme į kaimą, ir aš metus laiko nieko nedariau. Tiesiogine prasme sėdėjau prie pečiaus. Išvažiuodama iš Kauno lankiausi pas kardiologą, nes prasidėjo bėdos, tai čia nustojau gerti vaistus ir tiesiog ilsėjausi.
– Vėliau vėl kibote į mokslus?
– Įstojau į VDU Teologijos fakultetą. Visą laiką mano santykis su tikėjimu buvo labai keistas. Aš tikrai žinau, kad mano seneliai, ypač mamos tėvai, kurie mane augino, buvo giliai tikintys, nors niekada nemačiau, kad jie eitų į bažnyčią. Nemačiau močiutės meldžiantis, bet visą laiką žinojau, kad jinai meldžiasi už mus visus. Čia šalia Šiluva.
Mokiausi teologijos, kad suprasčiau, kaip reikia tikėti. Tačiau čia gyvenant buvo per sunku važinėti į dienines paskaitas, tad po dvejų su puse metų studijas nutraukiau. Mano puikybė sakė – socialinio darbo nebaigei, dabar mesi teologiją – gėda.
Visą laiką save „tarkuodavau“ – nebaigei šių mokslų, nes esi alkoholikė. O kita mano pusė mane draskydavo ir sakydavo – bet tu nori dirbti.
– Kodėl taip svarbu išsilavinimas?
– Dažnai manęs klausia, ką aš baigusi. Turiu socialinio darbuotojo, pedagoginės kvalifikacijos pažymėjimus, dokumentus, kurie leidžia dirbti projektuose. Tačiau visą laiką save „tarkuodavau“ – nebaigei šių mokslų, nes esi alkoholikė. O kita mano pusė mane draskydavo ir sakydavo – bet tu nori dirbti.
Neleidau sau likti be supervizorės iš priklausomybių srities. Į klausimą, ar pabaigusi mokslus būsiu geresnė priklausomybės ligų konsultantė, atsakymo nežinojau. Man, kaip SAV, svarbu buvo suprasti, kad tai, ką veikiu, galiu daryti be diplomo, nes bazę aš gavau Lenkijoje, o naujų žinių semiuosi seminaruose.
Yra ir kita pusė – aš galiu visą naktį versti straipsnį, jei žinau, kad jis man bus naudingas. Žmonės sako, kad esu empatiška. Bet man reikėjo mamai įrodyti.
– Ką būtent?
– Mano mama labai jauna metė mokslus, nes ištekėjo, todėl jai labai svarbu mūsų diplomai. Mama yra nuostabi akušerė, studijavo ginekologiją, bet dėl tėčio darbo irgi teko gyventi per du miestus, dar tėčio priklausomybės... Buvo didelis konkursas ir ji neįstojo, kitais metais nebedrįso rizikuoti. Pasirinko medicinos mokyklą. Bet visą laiką norėjo to aukštojo mokslo diplomo.
Sveikimas, blaivybė ir siekis daryti tai, ką darau, leido drąsiai mamai pasakyti – gali šeimoje viena moteris būti ir be aukštojo išsilavinimo. Tas vidinis konfliktas, trukęs septyniolika metų, baigėsi prieš dvejus metus. Tada aš nusiraminau.
– Tačiau gyvenime dar kartą susidūrėte su priklausomybe?
– Paaiškėjo, kad ir mano antrasis vyras turi priklausomybę nuo alkoholio. Tai buvo skausmingas suvokimas. Gali turėti kiek nori žinių, kopriklausomybė išlieka. Teorija sako, kad dažniausiai moterys iš disfunkcinės šeimos renkasi žmogų, turintį priklausomybę, net jei tuo metu jis atrodo sveikas.
Mano vyras pripažįsta, yra sąmoningas žmogus ir neneigia priklausomybės, bet kiekvieno alkoholiko sveikimo kelias yra labai skirtingas. Buvo tam tikri etapai, kada aš atpažinau. Kaip kiekviena kopriklausoma moteris maniau – mes susitvarkysime, aš jam padėsiu. O iš tiesų šeimoje esi žmona, ne specialistė. Visus sertifikatus ir žinias gali padėti į stalčių darbo kabinete. Jei tavo šeimos narys yra priklausomas, tu esi kopriklausoma.
– Kaip sprendėte situaciją šeimoje?
– Išėjau į šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Tai buvo mano sena svajonė. Planuojant nepavyko, o neplanuojant gyvenimas išspyrė gana nelengvu mūsų šeimai laikotarpiu. Buvo labai sunkus etapas, reikėjo susivokti.
Dukra nežinodama padovanojo lėktuvo bilietus ir įrėmino į laikotarpį, tad praėjau lygiai pusę kelio. Kelyje dar kartą peržvelgiau: jau antra pusė gyvenimo – negalėčiau nei vienos savo dienos išsižadėti veikloje, nes visą laiką nuo savanorystės pradžios darau tai, ką noriu. Kodėl dar nėra moterų bendruomenės? Kodėl važinėju į Vilnių, Kauną? Projektai skirtinguose miestuose, per savaitę sukariama iki tūkstančio kilometrų. Sau pasakiau – turiu apsispręsti. Jaučiau didžiulę baimę, kad vyro priklausomybė gali labai stipriai progresuoti. Ir buvo kita pusė – suvokiau, kad nenoriu gyventi bijodama.
Bijau sukurti bendruomenę, nes pilna baimių – ką valgysime; ar nebus per didelė suma, jei moterys mokės; jei rašysiu projektus ir jų nepatvirtins. Visos šios baimės tiek santuokos, tiek veiklos prasme persekiojo kelerius metus. Kelyje supratau: jei aš, keturiasdešimt septynerių metų moteris, daugiau kaip trisdešimties laipsnių karštyje nesportuojanti, rūkanti, sugebėjau pūslėtomis kojomis nukeliauti 350 kilometrų su kuprine ant pečių, miegoti įvairiose vietose sukandžiota blakių, tai ko aš dar bijau?
Vienai iš neigimo išlįsti reikia trijų mėnesių, kita jau ateina motyvuota ir sako – aš pakeliu rankas, darykit su manimi, ką norit.
– Nutarėte kurti bendruomenę?
– Grįžusi pasakiau – noriu ir turiu kurti bendruomenę, kuri save išsilaiko, yra nemokama. Beveik metus studijavau visų Lietuvoje veikiančių bendruomenių modelius, klausinėjau, kaip dirbama. Pamačiau, kad moterų bendruomenių niša apytuštė. Yra keletas bendruomenių labai religiniu pagrindu, keletas mišrių, o daugiau – nieko. Subrendau bendruomenės kūrimui.
– Įsikūrėte. Ką čia veikiate, kiek žmonių gyvena, kokiomis sąlygomis?
– Nuo pat pradžių laikomės principo: savu noru ateinu ir išeinu. Buvimo šitoje moterų bendruomenėje programą leidžiu sau dėlioti lanksčiai. Daug metų organizuoju moterų savaitgalius. Susidūriau su tuo, kad pasirengi savaitgaliui, pasiruoši programą, atvažiuoja moterys, ir taip atsitinka, kad vienai paliečia vieną vietą labiau, kitai kitą, ir ta programa pradeda visiškai netikti.
Pradėjau tas stovyklas vadinti buvimais. Turime savaitgaliui programą – pavyzdžiui, baimės – mes apie jas kalbėsime, mes jas piešime, užkasime ir paskandinsime, bet nėra garantijos, kad kitą dieną mes nenukeliausime į kontroliavimą.
Lygiai taip pat ši bendruomenė. Dirbu pagal Minesotos tipo modelį, kada žmogus supažindinamas su liga iš visų pusių, tik mes turime prabangą kiekvienai moteriai leisti pasirinkti tempą. Yra penki priklausomybės ligų simptomai. Būtent neigimo trukmė kiekvienai skirtinga, priklauso nuo temperamento ir kitų dalykų. Tai yra didžiulė dovana neskubėti. Vienai iš neigimo išlįsti reikia trijų mėnesių, kita jau ateina motyvuota ir sako – aš pakeliu rankas, darykit su manimi, ką norit. Tai mes ir kapstomės po ligą įvairiomis formomis. Paskaitomis, meno terapija, savaitės suvestinėmis.
Vasarą labai daug keliaujame. Yra darbo terapija, nes mes norime save išsilaikyti, todėl visą laiką kažką gaminame, dalyvaujame mugėse su žvakėmis, apyrankėmis, žolytėmis.
Yra taisyklės, ko negalima. Kas savaitę išsikeliam sau tikslus. Moterys važiuoja į anoniminių alkoholikų susirinkimus. Mes einame į mišias. Kviečiuosi kolegas.
Teorija sako, kad dažniausiai moterys iš disfunkcinės šeimos renkasi žmogų, turintį priklausomybę, net jei tuo metu jis atrodo sveikas.
– Kokių buvo iššūkių?
– Susidūriau su dideliais sunkumais, ieškodama patalpų. Mūsų visuomenė ir politinė programa, atrodo, kalba apie priklausomybes, bet... Šiame krašte važiuojant dieną matai, jog yra daugybė tuščių namų. Gerus aštuonis mėnesis mėčiau į pašto dėžutes savo telefono numerį su prašymu man paskambinti. Ieškojau išsinuomoti, nes pirkti nėra galimybių. Susitikdavau pokalbiams. Ties žodžiu „priklausomybės“ sandoris baigdavosi. „Ačiū, mes jums paskambinsime“ – ir nebepaskambindavo. Galėjau nesakyti, kam ieškau, bet kaip tada viešinsiu veiklas?
Bet suveikė geroji kaimo pusė. Atėjo laikas, ir kada aš susitikau su šio namelio savininku, jis jau viską žinojo, man nebereikėjo jam nieko pasakoti. Ačiū tam žmogui, kad jis neišsigando, kad man nereikėjo jam meluoti. Esu įsitikinusi, kad ši pirminė forma – kaimo tipo namelis – yra tik startas. Tačiau žinojau, kad turiu pradėti.
– Kiek trunka sveikimas?
– Moterų susirenka labai įvairių ir skirtingam laikotarpiui. Viena paima atostogas dviem savaitėm. Tada aš turiu prisitaikyti, ir mes turime kažką nudirbti. Ji išsikelia tikslus, ir mes pabandom. Bendradarbiaujame su socialiniais darbuotojais, turime moterų, kurias atsiunčia, kai joms apribota vaikų globa.
Vėl turiu didžiulę prabangą leisti pasilikti čia tik motyvuotoms moterims. Kartais grubiai sakau – man patinka daryti tai, bet nesiruošiame aš ir kitos moterys maitinti ir išlaikyti žmogaus, kuris nenori sveikti. Nes yra, kurios norėtų pabūti ilgiau. Kitur reabilitaciniuose centruose kaina nuo 99 iki 399 eurų mėnesiui. Per tris dienas aplinka, sąlygų nebuvimas atskleidžia moters motyvaciją.
– Ką reiškia „išsilaiko pati“?
– Moterims nereikia mokėti. Mes esame asociacija „Padubysio kaimo bendruomenė“. Turime tris grandis. Pirmoji – vienuolika žmonių, kurie mokame nario mokestį. Kita – Žano sveikstančių vyrų bendruomenė, pilnai išvysčiusi ūkinę veiklą. Yra galybė karvių, ožkų avių, pieno, gaminami sūriai. Ji užtikrina mūsų gyvavimą. Jei moterys turi motyvaciją, mes tikrai nebadausim ir tikrai visada turėsime malkų, nes turime vyresniuosius brolius. O visa kita sėsim ir kursim.
Ateina tas laikas, kai ne gėda prašyti pagalbos, tik reikia įsivertinti, ko tau iš tiesų reikia. Turi būti sąžininga su savimi.
Kaip alkoholikė turiu daug puikybės, man sunku prašyti, geriau pati. Kai pradėjau kurti bendruomenę, supratau, kad man labai daug teks prašyti. Ne veltui Viešpats taip pasuko gyvenimą.
Yra gerų žmonių, kurie paskambina ir paklausia, ko reikia. Tačiau mano kredo – reikia labai nedaug. Aš tą supratau Jokūbo kely, besinešdama kuprinę ant pečių, kuri buvo per sunki, ir aš pradėjau palikti daiktus. Iš tikrųjų – labai mažai reikia: pavalgyti, šilumos. Kai uždirbame daugiau, pasikviečiame specialistų. Turiu ir savanorių – meno terapeutė, kūno judesio terapeutė, kunigas.
Ateina tas laikas, kai ne gėda prašyti pagalbos, tik reikia įsivertinti, ko tau iš tiesų reikia. Turi būti sąžininga su savimi.
– Ką moterys skandina?
– Jausmus, kurių negeba išreikšti. Tarkime, moteris yra vieniša – ji stipri ir viską gali pati, bet ji pavargsta. Alkoholis yra labai pasiekiamas ir legalus narkotikas. Alkoholis padeda prisitaikyti, neišsiskirti.
Didelė dalis moterų pradeda išgėrinėti po skyrybų, vakarais, po nedaug. Užpila įvairias baimes. Dažnai moterys neleidžia sau pykti. Tai vėl visuomenės stereotipai, kad moterys turi būti pavyzdingos, išsioperuoti jausmus tokius, kaip pyktis ar pavydas.
Mums visiems jausmai duoti vienodi. Pati ilgą laiką jaučiausi nemoteriška. Per darbą su moterimis įvyko virsmas. Nebūtinai ilgi plaukai ir sijonai atskleidžia moteriškumą. Pradėjau kepti duoną, skaniai gaminti, mėgstu kurti jaukumą.
Alkoholizmas yra liga, kai renkiesi svaigalą ir jo fiziologiškai reikia, kai tau skauda, liūdna, kai nebeįsivaizduoji savęs be alkoholio. Asocialaus alkoholizmo gan mažas procentas, tik jis visiems „ant akių“. Alkoholizmo yra ir kituose sluoksniuose.
Vyrams išgerti lyg ir norma, nes visuomenė jiems atleidžia alkoholizmą labiau nei moterims. Moteris, jausdama diskomfortą, pradeda slėptis, tada vartojimas išsitempia, atsiranda išradingumo išraiškų, kaip anksčiau sumigdyti vaikus, kaip suplanuoti gėrimą kažkur išvykus. Tada tenka ieškoti, nuo ko bėgai. Kartais išlenda protu nesuvokiamos istorijos. Esu rašanti. Pradėjau dėlioti moterų istorijas – gal kažkada išleisiu atskira knygele.
– Ko siekiate?
– Mano didysis tikslas būti ne vadove o savimi kartu su moterimis. Aš Eglė, lygiai tokia pati alkoholikė, gėrusi dėl maišto, tačiau jau nuėjusi netrumpą kelią sveikime.
Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
