Gestotyrininkė Anželika – apie gestų kalbos grožį ir kitaip į šeimą atėjusius vaikus

Anželikos Teresės veidas daugeliui pažįstamas iš televizijos ekranų, nors garsiai ji neištaria nė žodžio. Moteris į lietuvių gestų kalbą verčia žinias ir įvairias laidas. Pasak jos, ši specialybė pati ją pasirinko, o gestų kalba taip pakerėjo, kad 3 vaikus, iš kurių du – ne biologiniai, auginanti moteris jau baigia rašyti mokslinę disertaciją apie gestų kalbą ir pasakoja, kokie gilūs ir daugiasluoksniai yra lietuvių gestų kalbos literatūros kūriniai.
Anželika su šeima
Anželika su šeima / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Gestų kalba užima visą jūsų profesinio gyvenimo sritį. Kodėl ja susidomėjote?

– Manau, kad ne aš pasirinkau šią sritį, o ji – mane. Nuo šešerių metų grojau fortepijonu, tad daug metų muzika su manimi buvo kiekvieną dieną. Nuo pat mažens, vos tik išmokau kalbėti, įsivaizdavau, kad turiu būti scenoje ir vaidinti, nors tik paauglystėje sužinojau, kad yra tokia aktorinė specialybė, pradėjau lankyti teatro būrelį. Buvau tvirtai nusprendusi, kad būsiu aktorė – jokio plano B niekada neturėjau.

Baigusi mokyklą, iš Klaipėdos išvažiavau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet neįstojau. Man tai buvo labai netikėta, labai skaudu. O tuomet gyvenimas mane nuvedė tikruoju mano keliu, tiesa, labai nepažįstamu. Manau, buvau pasiruošusi gana atvirai priimti gyvenimą tokį, koks jis yra man paruoštas, ir ta upė mane labai maloniai nunešė. Kadangi labai norėjau vaidinti, Vilniaus Gedimino technikos universitete susiradau teatro studiją „Palėpė“, kuri priima tiek profesionalus, tiek mėgėjus.

Taip pat nusprendžiau, kad mokytis vis tiek reikia, nes turėjau nuostatą, kad niekada neapsigausi investuodamas į mokslus, todėl užpildžiau prašymus į visas specialybes, kurios man pasirodė patrauklios, – nuo kalbų iki menotyros. Priešpaskutinėje vietoje atsirado gestų kalba, apie kurią atsitiktinai išgirdau svetimame pokalbyje. Mergina, kuri taip pat neįstojo į aktorystę, pasidalino užpildžiusi prašymą studijuoti gestų kalbą Vilniaus kolegijoje. Pakvietimą gavau būtent ten.

Ir nieko iki tol apie ją nežinojote?

– Nebuvau mačiusi nė vieno kurčio žmogaus, nė vieno gesto. Kai patekau į paskaitas, kurias vedė kurčias dėstytojas, buvo labai keista iš triukšmingo, muzikinio pasaulio pereiti į visišką tylą, kurioje garsas, intonacijos yra veide, akyse, rankose, kūne. Po dviejų savaičių supratau, kad myliu tai, ką darau. Vėliau buvau gavusi pakvietimų bandyti stoti į aktorystę Klaipėdoje, bet jau supratau, kad išeiti iš šios srities būtų klaida.

Buvau tvirtai nusprendusi, kad būsiu aktorė – jokio plano B niekada neturėjau.

Mokytis man sekėsi – baigiau kolegiją diplomu su pagyrimu, kartu su kolege parašėme vertingą darbą iš gestotyros srities – kūrėme meno terminų žodyną. Baigusi studijas nusprendžiau, kad vis tiek noriu save išbandyti Muzikos ir teatro akademijoje, bet jau ne aktorystėje, o kino ir scenos menų kritikoje. Ten studijuojant kurtieji mane aktyviai kviesdavo versti įvairias paskaitas aukštosiose mokyklose. Supratau, kad neturiu įrankių, kaip išversti tam tikrus dalykus, nors tikrai gerai mokiausi ir buvau vertinama kurčiųjų bendruomenėje.

Viena kurčioji mane pasikvietė į paskaitą, kurioje studentai atmintinai deklamavo meninius tekstus. Aš tuos tekstus verčiau, bet dėstytoja tuomet davė papildomą užduotį – įsivaizduokite, kad esate ant skardžio, ir vėl deklamuokite tekstą. Arba šokinėkite ir deklamuokite. Tuomet tekstus išgirdau visai kitaip, išgirdau rimą, metaforas, visai kitus akcentus, bet kurčiajai negalėjau to perteikti, susidūriau su sunkumu išversti pakitusį tekstą, perteikti užduoties prasmę.

Ieškodama atsakymų, atradau taikomosios kalbotyros studijas. Baigiamajame darbe pasirinkau analizuoti meninės raiškos priemones iš lietuvių gestų kalbos pusės: tyriau, kokios lietuvių gestų kalboje yra meninės raiškos priemonės, kurios gali būti įrankiu verčiant į ir iš gestų kalbų. Kadangi magistro darbas buvo tarsi pusė disertacijos, supratau, kad negaliu sustoti. Šiuo metu esu ketvirtame doktorantūros kurse, analizuoju lietuvių gestų kalbos literatūrą.

Kai dabar peržvelgiu šį kelią, panašu, kad visą gyvenimą ruošiausi būti būtent čia, su gestų kalbomis – net kai grojau fortepijonu, vaidinau teatre, tik pati to nežinojau. Teatras apskritai man yra kelrodė žvaigždė – per jį sostinėje atsirado ir lietuvių gestų kalbos studijos. Teatro scenoje, repeticijos įkarštyje susipažinau ir su Audriumi – savo vyru. Teatras dovanojo ir gyvenimo meilę, ir žinias, kurias paskui dalijau kurtiesiems savo mokiniams, studentams paskaitose.

Mums, girdintiems, atrodo, kad gestų kalba yra daug siauresnė nei žodinė, turi mažiau raiškos priemonių, yra paprastesnė. Tai tiesa ar mitas?

– Neteisinga būtų lyginti šias kalbas. Neišmanymas, kad jos skirtingos, ir paskatino mitus, kad tai tarptautinė kalba, ribota, primityvi, lengvai išmokstama ir pan. Tai netiesa. Ji nėra ribota, turi savarankišką gramatiką, fonologinį ir morfologinį lygmenis, sintaksę, nors linksnių ir giminių gestų kalboje nėra. Gali pasirodyti keista, kad gestų kalba turi, pavyzdžiui, fonemas, juk gesto negali suskaidyti kaip žodžio, kurį pasakytum paraidžiui. Tačiau gestas taip pat yra dalomas, jį sudaro šios fonemų klasės: plaštakos forma, plaštakos padėtis, gesto vieta, judesys ir veido ir kūno judesiai.

Pastarieji yra nepelnytai ir klaidingai girdinčiųjų laikomi bereikšme ar perdėta mimikos žaisme. O iš tiesų jie yra gramatikos dalis ir atlieka daug skirtingų funkcijų gestų kalbose. Pavyzdžiui, antakių pakėlimas ir galvos linktelėjimas į priekį yra klausimo formulavimo dalis, kūno judesys į kairę ir dešinę atlieka jungtuko ir funkciją.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Anželika su šeima
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Anželika su šeima

Dar vienas iš pavyzdžių: lietuvių gestų kalboje nėra gesto „labai“. Kaip tuomet pasakyti, kad šitas vyras yra gražus, o kitas vyras yra labai gražus? Visa tai atsispindi veide. Kai sakome „gražus“, veido išraiška neutrali, o kai sakome „labai gražus“ – galime kilstelėti antakius, nusišypsoti, gali būti intensyvesnis žvilgsnis.

Gestų kalboje yra daug ikoniškų gestų, kurie labai panašūs į realybėje esantį daiktą. Pavyzdžiui, sakant „namas“ delnai sudedami stogoorma. Tačiau taip pat yra daug gestų, kurių atsiradimas ir motyvacija neaiški. Lietuvių kalboje mes sakome – bėga žmogus, bėga laikas, bėga kraujas, bėga vaikas, bėga šuo. Gestų kalboje šiam bėgimui yra skirtingi gestai. Todėl, kad suprastume, kokia gestų kalba savarankiška ir pilnavertė, turime šiek tiek atsiriboti nuo žodinės kalbos.

Metaforos gestų kalboje taip pat yra ir jas išversti – tikras iššūkis. Rimas kuriamas ne galūnių pagalba, kaip žodinėje kalboje, o pasikartojimais. Pavyzdžiui, pasikartoja ta pati plaštakos forma, tas pats judesys. Tarkime, kažkas pasakojama, bet vis grįžtama prie gesto, nusakančio, kad žmogus eina.

Šiuo metu aš kognityviniu požiūriu analizuoju metaforas fonologiniame lygmenyje, pavyzdžiui, aptariu metaforas, kurias kurtieji poetai kuria sąmoningai gestą rodydami jam neįprastoje. Tarkime, gestas, reiškiantis namą, įprastai rodomas priešais kūną, o meniniame tekste šis gestas gali būti rodomas visai kitoje vietoje. Viename meniniame kūrinyje jis rodomas beveik virš galvos. Analizuojant kūrinį paaiškėja, kad namas čia yra šeimos metafora, o gesto vietos pakeitimas, t. y. pakėlimas, rodo statusą, kad šeima yra daug aukščiau už mane, aš esu netinkantis tai šeimai, atstumtas, todėl turiu ieškoti laimės kitur.

Kelia nuostabą girdint, kad gestų kalba yra kuriami meniniai kūriniai...

– Taip, ir man patinka tyrinėti meno kūrinius, nes 2 minutės poezijos apie kalbą, apie žmones, apie jų patirtis, išgyvenimus gali pasakyti daug daugiau negu aš per visą interviu. Yra vienas man brangios poetės kūrinys, kuris vadinasi „Kurčias žmogus“. Iš pažiūros jis yra apie tai, kad iš mažos sėklytės išauga medis. Parodoma, kaip palengva jis auga, kaip skleidžiasi šaknys, šakos, lapai. Galiausiai į tą medį nusitaiko vanagas ir puola jį.

Atrodytų, pasakojamas gamtos fragmentas. Bet paanalizavus labiau, gestas, reiškiantis „linguojantis medis“, reiškia ne medį, o pačią gestų kalbą. Tai metafora. Vanagą žymintis gestas (suriesti nykštys ir rodomasis pirštas), labai panašus į gestą, reiškiantį „kochlearinis implantas“.

Šie implantai, kurie dažniausiai implantuojami vaikystėje ir kurių dėka žmogus ima fiksuoti tam tikrus garsus, pasaulyje labai paplitę, bet vertinami nevienareikšmiai. Atrodytų, tėvai gelbėja vaiką, jam padedu, bet iš tiesų implantas nesudaro galimybės girdėti taip, kaip girdi girdintis žmogus. Ir jeigu vaikas nemokamas gestų kalbos, nes esą girdi, suaugęs jis nebeturi identiteto – nesijaučia gerai nei kurčiųjų, nei girdinčiųjų bendruomenėje. Taigi šis kūrinys labai švelniai, bet skaudžiai pasakoja apie kurčiųjų patirtis, jų vertybes.

Minėjote, kad be profesinės veiklos, jums labai svarbi šeima. Auginate tris vaikus, du iš kurių – globojami. Kokia jų atėjimo į jūsų šeimą istorija?

– Šeima man yra visa ko esmė, ji atlieka pagrindinę viso mano gyvenimo kūrinio partiją. Visų pirmiausia esu mama, šeimos moteris. Vyriausiam sūnui – 3,6 metukų, jis įvaikintas. Manęs dažnai klausia, kaip pajutome, kad norime įsivaikinti, nes žmonėms keista: jauni, sveiki, gali susilaukti savų vaikų... Tačiau mano širdies nuo pat vaikystės niekada nevirpino kraujo ryšys. Aš netampu nei geresnis, nei blogesnis žmogus dėl to, kad kažkas iš mano giminės turėjo reikšmingų pasiekimų. Už kraujo ryšį man daug svarbesnis bendras vertybinis pamatas.

Todėl nuo vaikystės turėjau pajautą, kad į mano šeimą, į mano širdį vaikai gali ateiti įvairiais keliais. Man nebuvo svarbu vaiką pagimdyti pačiai. Kai susipažinome su vyru Audriumi, pajutau, kad tai yra žmogus, su kuriuo galiu apie šias savo pajautas kalbėti. Apie vaikus mes pradėjome kalbėti gal praėjus vos porai savaičių nuo draugystės pradžios, nes mano vyrui šeima – taip pat yra vertybė.

Įsivaikinti nusprendėme, kai abu su Audriumi pajautėme, kad jau esame nebe dviese. Buvo jausmas, kad tas vaikas yra, man nereikia jo kurti, tiesiog turiu jį susirasti. Praėjome globėjų-įtėvių kursus, buvome įrašyti į eilę ir po maždaug keturių mėnesių sulaukėme skambučio. Mūsų lūkestis buvo vaikelis nuo 0 iki 2 metukų, nes patys norėjome su juo užaugti kaip tėvai, todėl prisiėmėme riziką, kad jis gali sugrįžti į biologinę šeimą. Mat vaikai „su statusu“, kuriuos galima iš karto įvaikinti, dėl užtrukusių teisinių procesų būna vyresni.

Pagalvojome: jeigu mažylis liks pas mus, ta diena, kai teismas priims galutinį sprendimą, jam bus eilinė diena. Jeigu jis turės iškeliauti į biologinę šeimą, taip pat labai gerai, kad tėvai pasikeitė, susivokė, o iš mūsų jis bus gavęs tiek, kiek maksimaliai jam galėjome duoti. Vadinasi, jo siela norėjo kažko pasiimti iš mūsų ir tuomet sugrįžti į savo šeimą.

Žinoma, nežinomybė trikdė, buvo baugu, kad žmogui užtenka pasakyti, kad jis keisis, ir vaikas gali iškeliauti pas jį, o mes matome, kad tėvams labai trūksta socialinių gebėjimų, biologinė mama nemoka net laikyti kūdikėlio, kuris pats dar neišlaiko savo galvelės. Bet praėjome šį kelią ir esame kartu.

Prieš atsirandant dukrytei, kuriai šiuo metu metukai ir aštuoni mėnesiai, sapnavau, kad mano vaikas beldžiasi į duris, o aš laikau jas uždarytas. Supratau, kad turiu jas atidaryti, tas vaikelis ateina per mane. Ir labai greitai jos susilaukėme, taigi dukrytė – mūsų biologinis vaikas.

Jai gimus, po kurio laiko pradėjau sapnuoti, kad vėl yra kūdikėlis, kurį gimdo kažkokia moteris. Viduje pasidarė neramu – atrodo, vaikas yra, bet aš nesuprantu, kaip jį surasti. Netrukus sužinojome, kad biologinė pirmo mūsų sūnaus mama vėl laukiasi, o jos gyvenimo būdas nėra pasikeitęs. Šis mažylis mūsų šeimoje atsirado tuoj po pirmojo dukters gimtadienio. Tai buvo kiek ekstremalu fiziškai, bet emociškai ir psichologiškai pagaliau pasidarė labai ramu.

Namuose – trys maži vaikai, išorėje – atsakingas darbas ir mokslinė veikla, tačiau atrodote kupina energijos ir pozityvumo. Iš kur jo semiatės?

– Man atrodo, kad pati didžiausia dovana, kurią mes gauname, yra pats gyvenimas. Toks, koks jis yra. Esu visiška gyvenimo gerbėja! Šeimoje mes turime tradiciją prieš kiekvieną valgymą, o valgome visi kartu, už ką nors padėkoti. Nesvarbu – už ką. Jeigu tikrai labai kreiva diena, dėkojame tiesiog už tai, kad esame visi kartu. Tai labai stipru – kiekvieną kartą savęs perklausi, už ką esu dėkingas.

Visas patirtis esu linkusi priimti kaip pamokas ir nuorodas tobulėti bei augti, o ne kaip bausmę ar kančią. Aišku, mes su Audriumi irgi kartais atsisėdame ir „išsibambame“. Tačiau tuomet atsistojame ir gyvename toliau.

Nuo vaikystės turėjau skrandžio ligą, dėl kurios negalėdavau valgyti visko, ko norėdavau. Net į ją pradėjau žiūrėti kaip į dovaną ir žinutę, kuria kūnas man bando kažką pasakyti. Ir tuomet atsirado visiškai kitoks požiūris. Pasidomėjusi, kaip refliuksas aiškinamas emociniu požiūriu, atradau, kad jis kalba apie kategoriškumą. Iš pradžių nesutikau, bet vėliau pradėjau tyrinėti savo charakterį. O pradėjus gilintis į mitybą atsirado labai kvalifikuoti gydytojai, kurie padėjo sudėlioti ne tik tai, ką valgau, bet ir patarė, kaip ir kada valgyti.

Anksčiau būdavo svarbu, kad maistas būtų tiesiog skanus gomuriui. Vėliau ėmiau plėsti supratimą apie maistą – svarbus ir jo kelias (kaip jis augintas, kokia jo energija), su kokia būsena jis ruoštas, kaip pavalgius jaučiuosi aš ir mano šeima. Kai skyriau nuoširdaus dėmesio mitybai, pagerėjo sveikata, atsirado daugiau energijos, ramybės. Kai valgai tausiai užaugintą, laimėje gamintą maistą, ne tik skrandis lieka patenkintas, bet ir širdyje ramu.

Visas patirtis esu linkusi priimti kaip pamokas ir nuorodas tobulėti bei augti, o ne kaip bausmę ar kančią.

Kartą, mums valgant vienoje kavinėje, į salę išėjo virėjas. Jis buvo labai ramus, gražus, švariai apsirengęs, gražiai juokaujantis. Žiūrėdama į jį supratau, kodėl man taip gera valgyti tą maistą. O kitoje kavinėje valgydama su lig kiekvienu kąsniu jaučiau kažkokį slogumą. Po darbo valandų išėję virėjai užsisakė alkoholio, atsisėdo prie stalo visi murzini, pradėjo keiktis tarpusavyje. Supratau, kodėl jaučiausi negerai valgydama. Kai gyvenime atsiranda daugiau sąmoningumo ir savęs pajautimo, atsižvelgimo į save, gyvenimas tikrai tampa dovana, imi jausti kitus, aukštesnius, šviesesnius dažnius. Tai jokie burtai, paprasta fizika!

O kaip tapote vegane?

– Anksčiau buvau užkietėjusi mėsavalgė. Pradėjusi gilintis į savo sveikatą, atsisakiau miltinių produktų ir alkoholio. Atėjo supratimas, kad atsipalaiduoti aš turiu kitų būdų, o alkoholis kaip tik mane sunkina. Labai greitai šiuo pavyzdžiu pasekė ir Audrius. Galiausiai vieną dieną pajutau, kad nebenoriu mėsos. Buvau labai nustebusi, bet nusprendžiau sekti savo kūno impulsais. Pradėjau sau gaminti kitokį maistą, o Audrius vis žvilgčiodavo į jį su pavydu, nes vegetaro ar vegano lėkštė paprastai atrodo spalvingesnė.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Anželika su šeima
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Anželika su šeima

Taip žingsnis po žingsnio iš mūsų šeimos dingo mėsa. Po to pagalvojau, kad žuvies ir kiaušinių taip pat nebenoriu, o pieno produktų ir anksčiau vengiau, nes buvau jiems jautresnė. Tik gerokai nuėjus šiuo mitybos keliu supratau, kad tapau vegane. Mitybos nepakeičiau ir nėštumo metu. Esu dėkinga, kad atradau specialistų, kurie mane labai nuramino, prižiūrėjo mano mitybą. Ir neapsiriko: pagimdžiau 4 kg 200 g vaiką – medikai buvo priblokšti, kad veganė pagimdė tokio dydžio kūdikį.

Su nauja mityba gimė naujas mažytis šeimos verslas – „Saldūs miškai“. Po šių miškų stogu mes gaminame veganiškus desertus, t. y. tai, ką patys mėgstame. Kadangi išsiplėtė ir šeima, ir mūsų desertų gerbėjų ratas, šiuo metu miškuose kildiname naujus namus, kur gaminimą ir pratęsime, nes maitinti kitus – mums didžiulė laimė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų