„Dabar gyvenu svajonių gyvenimą – sukuriu, ką noriu, ir parduodu – kūrinys pats randa šeimininką. Perka tik tie, kam patinka. Dieve, kaip gera būti neįspraustai į rėmus! Visiems to linkėčiau – laisvės, daryti, ką nori, ir iš to išgyventi“, – sako Edita.
Ja patikėti nesunku – jos balsas skardena, net ir kalbantis telefonu jaučiu, kad žmogus laimingas ir patenkintas savo gyvenimu.
Apie tai, kaip teko iš naujo atrasti laimę, ką reiškia dešimt kartų išardyti nėrinį ir kodėl taip sudėtinga skirtis su sukurtomis išraiškingų veidų lėlėmis, pokalbis su kūrybingąja Edita.
– Jūsų talentai ir gabumai skleidžiasi įvairiausiomis kryptimis: neriate, piešiate ant puodelių, rišate žolynus, kuriate nuostabias lėles ir senas sukneles prikeliate naujam gyvenimui – pagražinate gėlėmis, paukščiais. Kuri veikla jums pačiai mieliausia?
– Viskas gal priklauso nuo metų laiko. Kai ateina ruduo, vakarai ilgėja, tada imuosi vąšelio ir neriu iki pat pavasario, kol jau ima šaukti darbai.
Kadangi gyvenu kaime, vasarą atsidėti nėrimui nėra kada – ravėjimai, žolės pjovimai, kiti darbai taip visą dieną užima, kad vakare belieka tik priropoti prie lovos ir į ją kristi (juokiasi).
Galiu ir dešimt kartų išardyti, bet bus taip, kaip noriu.
O lėlių kūrimas, žolynų rišimas man maloni dūšiai veikla. Atsigaunu. Eini per laukus, renki žoles, gėlės, kvėpuoji, paskui džiovini, riši, komponuoji... Tai tikra meditacija.
Dar mokykloje sodus verti ir su šiaudais dirbti išmokė nuostabi lietuvių kalbos mokytoja, Utenos krašto poetė Rūta Jonušienė. O žolynų pynikais sužavėjo į Uteną atvykusi Giedražolė – jos darbai išties įspūdingi, užkrėtė smalsauti, kas auga pievoje, rinkti žolynus, džiovinti, iš jų kurti. Be to, su žolėmis paprasta – jei kas ir nepavyksta, šveiti į ugnį ir paleidi dūmais (šypsosi).
– Nėriniai jūsų su ornamentais – „angeliškos“ užuolaidėlės, didžiulė staltiesė, lovatiesė. Gal jūsų šeimoje buvo kas nors gabus? Mama?
– Mama visada labai daug dirbo, taigi mūsų mokyti nelabai rasdavo ir laiko. Tačiau turėjome tokią vienišą kaimynę. Ji mane labai mylėjo, tai visko ir išmokė – megzti, nerti, siuvinėti.
Pati galvoju, jog nesu gabi, o labai užsispyrusi: jei ką nors pradedu daryti, tai darysiu tol, kol išeis. Iš pradžių beveik visada nesiseka, bet nenuleidžiu rankų ir toliau darbuojuosi. Žinokit, galiu ir nėrinį tris keturis kartus ardyti, iš naujo pradėti, kad viskas būtų taip, kaip noriu!
Patinka man senoviniai, kaimiški nėriniai – staltiesės, takeliai, užuolaidos. Puošia tokie ir mano namus.
Dar vienas momentas – mane supa labai geri žmonės, kurie nenumuša man ūpo. Kai dabar pasižiūri į savo pirmas lėles, dekoruotus daiktus, tai atrodo išties baisesni už baisius! Tačiau niekas nėra man jokio blogo žodžio pasakęs ar pakritikavęs. Taigi tie visi geraširdžiai žmonės man labai padėjo daryti, klysti, taisyti klaidas. Taip ir tobulėjau.
– Skaičiau istoriją internete apie vieną jūsų suknelę, kurią visaip gaivinote, dažėte, kol visai netikėtai išėjo toks gražus ombre spalvų perėjimas. Čia irgi iš užsispyrimo taip ją gaivinote?
– Sakyčiau, kad ir kitų dalykų prisideda. Su metais jaučiu, kad darausi kantresnė. Kai labai jauna buvau, visada siekiau greito rezultato. Net jei kur nerdama suklysdavau, galvodavau: oi, apžaisiu kaip nors, kažką prigalvosiu, bet neardysiu. O dabar galiu ir dešimt kartų išardyti, bet bus taip, kaip noriu.
– Kūryba veža, tiesa?
– Naują daiktą nusipirkti, man atrodo, visada spėsi, bet sukurti kažką iš to, kas jau atitarnavo, čia jau yra iššūkis, man pačiai labai įdomu.
Mintis patobulinti senas sukneles natūraliai atėjo bedirbant. Turiu individualią įmonę – dekoruoju, išpiešiu daiktus, gaminu lėles, taigi šiai veiklai reikalingi dažai. O kodėl gi nepabandžius tais tekstiliniais dažais pagražinti ir drabužių? Taip ir prasidėjo...
„Vinted“ platformoje medžioju linines sukneles, atsisiunčiu ir ištapau. Įsigyta suknelė su dėme už eurą virsta vienetiniu drabužiu. Geras daiktas, pigus ir gražus – ar gali būti geriau?
Štai naujausias pirkinys – alyvinė suknelė. Pamačiau ją ir iškart supratau, kaip išpaišysiu. Retai taip nutinka, kad turėčiau viziją, bet su šita būtent taip nutiko.
Bet kaip yra su tom medžioklėm... Ėmė lįsti kita problema – gailiu pinigų naujiems daiktams! Man atrodo leisti šimtus drabužiams – beprotiška, kai žinau, kad galima už tą sumą tiek prisipirkti, padekoruoti ir kuo puikiausiai dar nešioti. Nėra gerai, neskatinu ekonomikos (šypsosi).
– Užsiminėte, kad jūsų širdis dainuoja, kai kuriate lėles. Bet tai nėra lengva veikla?
– Man labai patinka lėlės, ypač seni žmonės, jų veidai. Kažkas juose yra magiško – išmintis, mąslumas, patirtis... Senus žmones myliu ne tik gyvenime, bet ir lėles tokias patinka daryti.
O pati pradžia... Tarkim, turiu mintį, kad noriu sukurti raganą, tačiau, kokia ji bus, negalėsiu pasakyti. Tai išryškės tik bekuriant. Niekada neturiu vaizdinio, kokį galutinį variantą pamatysiu.
Pamenu, panašiai būdavo ir mokykloje su rašiniais. Duodavo temą, o aš daugiausia, ką galėdavau parašyti, tai būdavo įžanga, o paskui ką sukurdavau, kitą vieną galėdavau viską perrašyti, niekada nežinodavau, kaip atrodys rašinys.
Ir neriant gali taip nutikti: galvoju, kad neriu sijoną, o paskui jau matau, kad bus palaidinė (juokiasi). Tokia jau esu.
– Kad padekoruotum daiktą, nėra svarbu mokėti gražiai piešti, juk galima ir apskritimų pripiešti, taškų pritaškuoti. Ką reikėtų žinoti tiems, kurie norėtų pamėginti namuose padekoruoti drabužį, staltiesę ar pagalvės užvalkalą?
– Svarbiausia yra audinys – jis turi bet 70 proc. būti natūralus (linas, medvilnė), kad paskui jau jį išpiešus (Edita naudoja tekstilinius „Pebeo“ dažus – aut.) ir palaukus bent parą, kol nudžius, galėtume karštu lygintuvu iš blogosios pusės palyginti (arba iš gerosios per kepimo popierių). Tokį išgražintą drabužį galima nešioti, skalbti, nieko nebijo. Tik skalbti reikėtų 30 laipsnių temperatūroje.
Tokiems pažaidimams tikrai nebūtina sugebėti piešti – juk galima užrašyti vardą, kažkokį linksmą užrašą, taip pat dažų dėmėmis pamarginti drabužį – suknelę ar džinsinį švarką.
– Esate savamokslė, tačiau sunku patikėti, žiūrint, tarkim, į išpieštas sukneles. Spalvų deriniai, kompozicija, trimatis vaizdas... Tikrai tam reikalingas ir pajautimas, ir skonis.
– Ne, nesu nei lankiusi, nei baigusi jokių dailės mokyklų. Netgi piešti nemokėjau visai – kai lankiau mokyklą, piešinius už mane piešdavo mama.
Apskritai mokiausi gerai, tik gal proto tada neturėjau, kaip ta savo galva pasinaudot (juokiasi). Įstojau į turizmą, bet mečiau, paskui ilgą laiką dirbau prekyboj. Ir kai ištekėjau, susilaukiau sūnaus – tada man buvo 30 metų, – sugalvojau, kad reikia visgi pasimokyti. Įstojau į Utenos kolegiją studijuoti aprangos dizaino ir technologijų.
Nesu nei lankiusi, nei baigusi jokių dailės mokyklų. Netgi piešti nemokėjau.
Vienas dėstytojas, galima sakyti, mane ištempė į šviesą: pamatė, jog kažką narplioju, ir paskatino daryti, nesustoti. Taip po kolegijos įforminau individualią veiklą, atidariau internetinę svetainę, susikūriau FB puslapį ir pradėjau dirbti. Tai va, jau dirbu gal šeštus metus.
O dėl skonio... Jis keičiasi su metais. jaunystėje mane būtumėte pažinojusi – kokia šarka buvau!.. Kas kur blizga, ryšku, tai jau man. O dabar vis labiau įsitikinu – mažiau yra daugiau. Lavėja tas skonis, nėra čia kažkokių stebuklų, tik įdirbis. Užeina, kad ir dabar negaliu pasakyti, ar pavyko darbas, abejoju savimi.
– Tačiau geriausiai pasako aplinkinių reakcijos. Kiek jūs patalpinate FB ar segę su miniatiūrine lėlyte, ar dekupažo technika pagražintą dėžutę, pastebėjau, kad kaip mat juos nuperka.
– Taip. Įkūrus įmonę, po kelerių metų, kad įsivažiuočiau, ir užsakymus priimdavau, tačiau kai pamačiau, jog užsakymų yra metams į priekį, pasijutau įkalinta: sirgti negaliu, kažkokios veiklos ne pagal užsakymą negaliu...
Toks darbas ėmė darytis kančia – turi daryti, ką reikia, o ne ką nori. Kuo labiau stengiesi, tuo mažiau pavyksta. Jaučiau, kad važiuoja stogas. Konkrečiai. Atsiprašiau visų klientų, pasakiau, kad daugiau taip nebegaliu, turiu save gelbėti. Norėjau vėl justi laimę.
Dabar gyvenu svajonių gyvenimą – sukuriu, ką noriu, ir parduodu – kūrinys pats randa šeimininką. Perka tik tie, kam patinka, kas domisi. Dieve, kaip gera būti neįspraustai į rėmus! Visiems to linkėčiau – laisvės, daryti, ką nori, ir iš to išgyventi. Taigi tą laimę į savo gyvenimą susigrąžinau.
– Ir tobulus rytus kaime pasitinkate gerdama kavą iš savo piešto puodelio...
– Žinokit, neatspėjote. Savo išpiešto puodelio neturiu namuose nė vieno! O štai dekupažuotų dėžučių keletą turiu.
Beje, ir su lėlėmis skaudu iškart atsisveikinti – kai padarau, dar su manimi gyvena kokius metus. Jos man – kaip vaikai, kai kažkiek pabūna lizde, tik tada paleidžiu į pasaulį (šypsosi).
Patinka man lėlės. Gal čia kažkokia kompensacija iš vaikystės? Nes buvau tokia pacanas chuliganas, per medžius – su šautuvais.
Lėles gaminu iš polimerinio molio. Padarau atskiras kūno dalis, kepu orkaitėje, paskui surinkimas, aprengimas, dažymas... Vienai lėlei pagaminti gali ir savaitės prireikti.
Patinka man lėlės. Gal čia kažkokia kompensacija iš vaikystės? Nes buvau tokia pacanas chuliganas, per medžius – su šautuvais (juokiasi). Plaukai trumpai kirpti, žandai murzini, net kai kurie žmonės klausdavo, esu mergaitė ar berniukas. Lėlėmis visai nesidomėjau, užtat dabar prisižaidžiu.
– Ir kaimu nesidomėjote, o jame atsidūrėte.
– Tikrai! Niekada nemaniau, kad norėsiu kaime gyventi, o dabar niekas manęs į miestą neišvarytų (juokiasi). Čia, Utenos rajone, Gimžiškių kaime, gimiau, augau, tik paskui jauna į miestą išlėkiau. Be to, jaunam tas kaimas nelabai ir patrauklus – šienai, darbai, kiti vargai, o va, kai subręsti, kai visai kiti dalykai ima rūpėti – gamta, ramybė, pilnatvė, tada jau miestas atgrasus tampa.
Be to, galiu sakyti, jog esu vienišė, man nelabai reikia žmonių. Nors, kai bendrauju feisbuke, žmonės galvoja, kad esu linksma, komunikabili ir visur dalyvaujanti, tačiau pati save priskiriu introvertams. Man geriausiai vienai, su katinu (juokiasi).
Kur nors susiruošti išeiti man – kaip į kalną lipti. Kančia. Štai mokymus prašo surengti, kaip lėles kurti ar tapyti, bet nenoriu. Ne todėl, kad būtų gaila žiniomis dalintis, o labai pavargstu nuo žmonių, paskui kelias dienas turiu atsigaivalioti, kol į save grįžtu. Pavyzdžiui, vienas pažįstamas moteris mokiau piešti, bet grįžau – temperatūra užkilo. Pats kūnas reaguoja, ne man tai.
Labai pavargstu nuo žmonių, paskui kelias dienas turiu atsigaivalioti, kol į save grįžtu.
Anksčiau išties eidavau, nemokėjau pasakyti „ne“, būdavo kažkaip nesmagu. O dabar jau sakau: „Nepykit, aš neisiu, nenoriu.“ Gal atrodo, kad esu arogantiška, kažkaip įsivaizdinu, bet tiesiog subrendau aiškiai pasakyti, ko noriu, o ko ne, kas man tinka, o kas – nelabai. Manau, tai irgi kuria pilnatvės, pasitenkinimo gyvenimu jausmą. Tiesiog dabar paaiškinimas paprastas: niekur neinu ne todėl, kad man kažkas blogai, depresija ar panašiai, o kad man labai gerai vienai būti.
Ir karantino, žinokit, visai nepajutau. Nei pati kažkur einu, nei kas pas mane eina (juokiasi). Pasaka!
