Dešimties žmonių grupė į ekspediciją po Čadą išvyko ketindami sukurti filmą. Marija čia yra vienintelė lietuvė, kiti – keliautojai iš Rusijos.
Pasak M.Dubickienės, ekspedicijos dalyviai turėjo visus reikiamus dokumentus keliauti po Čadą, visureigiais jie įveikė tūkstančius kilometrų, tarp jų – ir šimtai kilometrų dykuma, svilinant iki 50 laipsnių karščiui ir be jokios civilizacijos.
Visi ekspedicijos dalyviai – patyrę savo srities profesionalai – keliautojai po pasaulį, tinklaraštininkas, automobilių meistras, operatorius ir kiti. Tarp jų – Aleksejus Kamerzanovas, – žurnalistas, prodiuseris, verslininkas ir keliautojas, odisėjos aplink pasaulį „Mir naš“ („Mūsų pasaulis“) iniciatorius, nuo 2010 metų įveikęs ne vieną sudėtingiausių ekspedicinių šalių – Pakistaną, Afganistaną, apkeliavęs Euraziją, Šilko kelią.
Pasak M. Dubickienės, į ekspediciją išvyko tokiai kelionei pasiruošusių žmonių komanda.
Apsupo ginkluoti pareigūnai
Tačiau baigiantis kelionei visi ekspedicijos nariai buvo sulaikyti po to, kai apsistojo Faya Largyau miestelyje, savo bičiulio gido kieme.
„Kiemas yra saugiai aptvertas aukšta tvora, saugančia nuo smėlio ir pašalinių akių. Viskas klostėsi puikiai, net gavom nusipirkti mangų ir kitokių vaisių, radom net daržovių“, – pasakojo M.Dubickienė.
Ekspedicijos dalyviai čia ketino praleisti kelias dienas prieš grįžtant namo, mat reikėjo remontuoti visureigius.
Bet jau kitą rytą į kiemo vartus pasigirdo beldimas. Pasak Marijos, šeimininkai miegojo, o į beldimą keliautojų grupė nelabai kreipė dėmesį.
„Beldimas virto trankymu, kol prižadino mus priėmusį vietinį gyventoją. Pravėrus vartus, į kiemą pradėjo veržtis koks 15 vietinių kovotojų, ginkluotų ir su pilnomis šovinių dėtuvėmis.
Mūsiškiai net nespėjo atsikelti, buvome apsupti. Prasidėjo visų kėlimas iš palapinių – kiek supratom, mes neprisiregistravom policijoj, nors iš vakaro policijoje pateikėme dokumentus.
Mums visiems liepė sėstis į automobilius ir važiuoti į policiją. Reikia paminėti, jog iš trijų mašinų normaliai važiuojanti buvo tik viena.
Kai susėdom ir bandėme pajudėt – atvyko dar vienas automobilis, o juo atvažiavęs žmogus mums liepė susirinkti visus daiktus, palapines ir visomis mašinomis judėt į komisariatą. Tas žmogus prisistatė Faya Largue miestelio meru“, – pasakojo M.Dubickienė.
Tikrino elektronines laikmenas, visureigius
Toliau viskas vyko taip, kaip būna filmuose. Kariai su ekspedicijos dalyviais nesileido į jokias kalbas ir nieko jiems nepaaiškino. Situaciją sunkino tai, kad vieno automobilio ratai buvo nuleisti, o kariai nurodė mašiną palikti ir vykti kitomis dviem.
„Iš jų pusės jokio kontakto, net žvilgsnio negali pagaut – tik griežti rankų judesiai. Galiausiai vienam iš mūsų leido likti klijuoti ratą ir pasakė, kur atvykti.
Mes išjudėjom. Konvojų lydėjo trys automobiliai, pilni karių, turėjom sekti iš paskos, kad nenuklystume nuo maršruto. Pro langus viskas atrodė ne taip smagiai – pradėjome pažint kareivines ir kiekviename skersgatvyje stovinčius karius. Miestelis buvo kaip viena didelė kareivinė su sienose nuo apšaudymų likusiomis skylėmis.
Buvo dar tik 5.30 ryto, kai mes buvome pakviesti į sulaikymo kambarį.
Pasiekėm policijos komisariatą, mums liepė susirinkt telefonus ir su krepšiais ateiti į apklausą. Nieko niekas nesuprato.
Buvo dar tik 5.30 ryto, kai mes buvome pakviesti į sulaikymo kambarį. Viskas vyko be proto lėtai – nieks negalėjo atsakyt, kodėl mes čia.
Atvykęs gidas, kurio kieme ir buvome apsistoję, taip pat buvo išsigandęs“, – pasakojo Marija.
Pareigūnai tikrino visas ekspedicijos dalyvių elektronines laikmenas, o šis procesas užtruko ilgai. Kariai kruopščiai tikrino ir keliautojų visureigius.
„Spėjau pasikišti telefoną prie krūtinės, nes jie musulmonai ir negali liesti moters“
„Jie atiminėjo net svarstykles, kompasus, prožektorius, laikiklius, įkroviklius. Viską, kas tik turi kažkokią formą, kuri jiems neaiški. Artėjo 10 valanda ryto, o mes vis dar kruopščiai atidavinėjom, ko jie prašė.
Kai kas tiesiog trynė, laukdamas savo eilės, fotografijas, kurios galėjo sukelti įtarimą. Viena iš mūsų – Marina – neišlaikė ir nuėjo prie mašinos virti grikių. Naudodamiesi tuo, jog rusų kalbos jie nesupranta, pradėjome šiek tiek dėliotis strategiją: kad toje mašinoje, kuri patikrinta, atsirastų mūsų ryšio priemonės – kurių dar neatėmė“, – pasakojo M.Dubickienė.
Pasak Marijos, įtampa kilo, ypač kai atvyko papildomas karių furgonas – tik jau su rimtesnėmis uniformomis ir prie krūtinės prisegtais medaliais.
„Aš spėjau pasikišti telefoną prie krūtinės, nes jie musulmonai ir negali liesti moters, taip pat „GoPro“ kamerą sukišome į moteriško kremo buteliuką, o satelitą – į murzinų rūbų maišą. Dar ant viršaus užspaudėm išsilydžiusio šokolado dalį, primaišę nuo žemės fikusų.
Atrodė, kad filmuojamės kine. Iš mūsų visų atėmė ir pasus.
Kadangi aš pagal sąrašą buvau paskutinė – viskas suveikė. Mūsų komanda dirbo iš peties. Nors nieks netikėjo, kad tai tikra ir vyksta su mumis. Atrodė, kad filmuojamės kine. Iš mūsų visų atėmė ir pasus. Tad apie pietus likome be dokumentų, elektronikos, su mano vienos ryšio aparatais, Seriogos mygtukiniu telefonu, kurio jie nerado, ir mano satelitu“, – pasakojo M.Dubickienė.
Kaltinimai nebuvo pateikti
Po patikrinimo ekspedicijos dalyviams buvo nurodyta vėl sėsti į automobilius ir važiuoti paskui karius: „Nebesupratom nieko. Gidas iš viso užsikirto ir tylėjo. Viena versija buvo, jog mus, kaip rusus, sulaikė už paramą Centrinės Afrikos respublikai, nes ten kaunasi prieš Čadą rusų „vagneriai“, privati kariuomenė. Tik prieš savaitę jų išpuolio metu buvo nužudyti keli Čado pasieniečiai.
Antrasis, mums labiau patinkantis variantas, – tiesiog jie nenori, jog užsieniečiai fotografuotų. Visi kiti variantai tebuvo gido spėjimai – jog įvyko tiesiog išpuolis, jog kažkas mus įskundė kaip agentus ir t. t. Tačiau jokie kaltinimai nebuvo pateikti.“
Tą didžiulių vartų atsivėrimo girgždėjimą aš atsiminsiu visą gyvenimą.
Važiuodami paskui karius ekspedicijos dalyviai pasiekė aukšta tvora aptvertą teritoriją, kurią saugojo ne vienas automatu ginkluotas sargybinis.
„Tą didžiulių vartų atsivėrimo girgždėjimą aš atsiminsiu visą gyvenimą. Ypač, kai jie užsivėrė mums įvažiavus.
Trys juodo laukimo valandos... Gidas nepaliaujamai skambino visais telefonais, mes, lauke kaitinant 50 laipsnių karščiui, stovėjome saulėje, negalėdami dėl kuro trūkumo net įsijungt kondicionieriaus.
Stygavomės savo veiksmus, susižiūrėjome, kas liko iš aparatūros. Aš siunčiau nurodymus sūnui, jog ieškotų Rusijos konsulo Čade telefono. Žinutes siųsti teko pasislėpus, o vyrams reikėjo suvaidinti konfliktą, kad atsiskyrusi nuo grupelės aš galėčiau nueiti toliau nuo aukštų betoninių sienų“, – sakė Marija.
Apie 15 val. prie keliautojų prisistatė grupė karių, kurie liepė susirinkti reikalingiausius daiktus, nes jų saugumo departamento įsakymu grupė turi būt nugabenta į Ndžameną: „Kur, kas, kaip? Nieks nepasakė.“
Į Ndžameną ekspedicijos dalyviai buvo išskraidinti kariniu lėktuvu, o prieš tai jiems liepta atiduoti mašinų raktus – automobiliai taip pat buvo konfiskuoti.
Prieš skrydį vienas iš ekspedicijos narių spėjo išsiųsti žinutę draugui, prašydamas, kad jis susisiektų su Čade esančiu Rusijos konsulu.
Prie viešbučio laukė Rusijos konsulas
„Mes stovėjome karštyje, susimaišiusiame su asfalto ir smėlio kvapu. Stebėjom karių judėjimą, ginklų pakrovimą. Ir nieko nesupratom... Pro akis prabėgo filmo „9 kuopa“ vaizdai. Ne Afganistanas, bet beveik. Mes čia irgi nežinojom, kas mūsų laukia“, – pasakojo Marija.
Kariniam lėktuvui nusileidus, ekspedicijos dalyviai suprato atsidūrę karinėje bazėje tarp daug karinių malūnsparnių ir naikintuvų.
„Mums liepė išlipti pro šonines duris ir pamatėm, jog čia mūsų laukia dar daugiau pareigūnų. Su dar didesniais antpečiais. Koks 20 naujausių „Toyota“. Trūko tik raudono kilimo... Mūsų daiktus jau iškrovė, vienas iš generolų nustebino švaria rusų kalba, pasakęs, jog nėra ko bijoti, nes mes būsim nuvežti į viešbutį.
Elgesys tikrai buvo malonus, daiktus iškrovė, liepė sėsti į gražų autobusiuką... Bet dokumentų ir aparatūros neatidavė. Į klausimą, – kodėl, atsakė ne konkrečiai, kalbėjo apie tai, kad ten, kur keliavom, labai nesaugios teritorijos – tai jie mus iš ten ištraukė, kad liktumėm gyvi nuo užpuldinėjimų. O apie mašinas, dokumentus, aparatūrą – nieko“, – pasakojo M.Dubickienė.
Ekspedicijos dalyviai buvo nuvežti į viešbutį, kur jų jau laukė Rusijos konsulas. Jis patvirtino, jog visi keliautojai yra saugūs, nors ir oficialiai sulaikyti. „Priežastis – neaiški. Bet galėsime gyventi čia tol, kol mus deportuos. Kas bus toliau, net ir jis nežino“, – sakė M. Dubickienė.
Penkios paros, ir jokio aiškumo
Pirmadienį buvo jau penkios paros, kai ekspedicijos dalyviai yra viešbutyje. Kada jie bus išskraidinti iš Afrikos ir atgaus daiktus – niekas neaišku.
„Be jokios informacijos ilsimės prie baseino, atstatinėjam organizmo išeikvotus resursus. Mūsų komanda tiesiog didžiuojuosi – jokios panikos, tik kartais pagauni kolegos žvilgsnį, prapuolusį mintyse. Supranti, gal nerimas, gal – ilgesys... Normalu – ryšiai su artimaisiais labai menki, žinių jokių, perspektyvos neaiškios“, – kalbėjo M.Dubickienė.
Keliautojai svarsto, kad galbūt vyksta tyrimas dėl visos jų kelionės po Čadą: „Nors iki šiol viskas buvo pagal suderinimus ir pretenzijų nėra, bet nežinia, kodėl negrąžina pasų. Gali būti, kad tarp pačių struktūrų Čade nėra jokios informacijos pasikeitimo, nėra komunikacijos.“
Dar viena iš versijų – čia per metus du kartus keičiasi valdžia, ir vieni išdavė leidimus, o su kitais nesuderino.
„Viskas vyksta labai vangiai, proceso paspartinti negali ir Europos Sąjungos, ir Rusijos konsulai, kurie su mumis palaiko ryšį. Jie nežino, ką daryti. Labai norėtųsi spartesnio proceso.
Mums turi arba atiduoti dokumentus, arba pateikti kaltinimus. Konsulai mums nurodė, kad jei mums pateiks kaltinimus ir norės išsivežt – be jų žinios nevažiuoti ir nesijudinti iš viešbučio“, – sakė M.Dubickienė.
