Socialinės priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos įkūrėja Gita sako, kad problemų dėl tokių žmonių patiriamos socialinės atskirties yra apstu. Tik jos – ne tokios gerai matomos. Mat jos dažniausiai gyvena vienkiemiuose ar yra įkalintos daugiabučiuose. Jas galima pamatyti ir paprastu žvilgsniu: pakėlus galvą ir pamačius pro langą žiūrinčio žmogaus akis.
„Sakoma, kad dabar visuomenei labai reikia psichologų pagalbos. Bet kas ketvirtam senjorui Alytuje neteikiama jokia emocinė, jokia psichologinė pagalba“, – sakė Gita.
„Gerumo skraistė“ veikia nuo 2015 metų pavasario. Pati organizacija yra orientuota į senyvo amžiaus žmones, tačiau teikiame paslaugas ir neįgaliesiems. Kitaip tariant, pagalbą siūlome sunkumų patiriantiems žmonėms.
Mūsų išskirtinumas gal tas, kad padedame tiems žmonėms, kurie yra namuose ir dėl vienų ar kitų priežasčių negali išeiti“ – kalbėjo G.Mickevičiūtė
– Sakydama, kad žmonės negali išeiti iš namų, jūs turite mintyse sergančius žmones?
– Nebūtinai. Senyvo amžiaus žmonės turi vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Vieni su širdimi, kiti su skrandžiu. Tačiau dažnas, kuriam 75-eri ir daugiau metų, tiesiog juda sunkiau ir bijo išeiti. Bijo paslysti, bijo nukristi, svaigsta galva. Todėl jie būna namuose.
Tad dabartinė izoliacija dėl karantino yra tai, ką nuolat patiria senyvi žmonės. Užsidarę jie gyvena po 10 ar daugiau metų ir net neturi minčių, kad tai kada nors baigsis.
Tie žmonės laukia savo mirties. Sako: kad tik greičiau, jau norėčiau numirti, bet vis dar nepasiima manęs.
Tie žmonės laukia savo mirties. Sako: kad tik greičiau, jau norėčiau numirti, bet vis dar nepasiima manęs. Tai jaudina. Jie nori numirti, bet jie nebenori įprasminti savo gyvenimo. Yra daug nusipelniusių vyresnio amžiaus žmonių. Ir buvusių mokytojų, gydytojų. Jie daug ką visuomenei davė, o dabar laukia, kad numirtų.
Manęs liūdino, kad tokie žmonės taip pasitinka senatvę. Norėdami numirti. Aš noriu, kad jie norėtų gyventi, kad patirtų daug naujų dalykų. Ir patirtų pirmųjų kartų.
– Kokios yra jūsų teikiamos paslaugos?
– Valstybė jiems suteikia gyvybiškai būtinas paslaugas – medicinos paslaugos, maisto pristatymas, būtiniausi buities darbai. Mes tiesiog praplėtėme tas paslaugas. Esame įkūrę dienos užimtumo centrą, nes tiems žmonėms būtina išjudėti iš namų. Dienos centras yra prieinamas visiems, įstaigos autobusiuku surenkame sunkiai judančius senjorus iš namų, o dienos pabaigoje išvežiojame namo.
Dienos centre vyksta įvairūs terapiniai užsiėmimai. Improvizuojame, šokame, būna ir kvapų, maisto terapijos, įvairūs darbai, minčių paleidimas, mezgimas.
Trejus metus iš eilės mes su lazdelėmis dalyvavome Alytaus pusmaratonyje, jei vyks šiemet – taip pat dalyvausime. Senjorai su lazdelėmis eina po 600 metrų – tai trumpiausia pusmaratonio distancija.
Kai nueina ir gauna medalius – būna didelis džiaugsmas. Jis akyse. Prieina sportininkai ir nori kartu nusifotografuoti, nes pagarbą jiems jaučia. Yra tokių, kuriems tai pirmas apdovanojimas per gyvenimą. Net ašaros kaupiasi. Tada šie žmonės džiaugiasi, nes jie tampa aktyvūs, pasitikintys savimi.
Dalyvaujame ir kitose šventėse. Iš pradžių jie eina nedrąsiai, o dabar oriai. Anksčiau senyvo amžiaus žmonės jautėsi kaip nurašyti, tad išjudėjus iš namų tikrai jaučiasi pokytis.
Senjorai su lazdelėmis eina po 600 metrų – tai trumpiausia pusmaratonio distancija.
Didžiausia problema, kurią mes sprendžiame, – vaistai. Statistika yra negailestinga – 33 proc. vyresnių nei 75 metų žmonių jaučia depresijos simptomus, kurie malšinami raminamaisiais vaistais. Tie vaistai daro juos apatiškus, priklausomus, o tie simptomai yra nerimas ir nemiga. Medikamentinis gydymas tik paslepia problemą, bet jos nepanaikina.
Be to, raminamieji vaistai daro didelę žalą. Yra vieni vaistai, kurie tiesiog naikina atmintį. Fizinė žmogaus sveikata labai priklauso nuo emocinės. Kai žmonės išeina iš namų, turi veiklos, pagerėja jų psichologinė būsena. Patys sako, kad sumažino ne tik antidepresantų, tačiau ir kraujospūdį mažinančių vaistų kiekį.
Mes už tai, kad jie sveikai sentų ir nevartotų vaistų, kurių nereikia. Siūlydami jiems įvairias terapijas norime, kad tokie žmonės kuo ilgiau išliktų savarankiški ir savo namuose. Nes globos namų tuojau neužteks.
– Kiek senjorų Alytuje globojate? Turbūt tai kintantis skaičius?
– Skaičius yra ypač kintantis. Apie 70. Dienos centre vienu metu būna iki 15. Bet dienos centras - ne viskas, darome ir socialines akcijas, padedame buityje.
Du kartus per metus valom langus – yra akcija „Švarūs langai“. Gal pasirodys keista, bet jiems labai svarbu švarūs langai. Net nežinau, kodėl. Gal tai asocijuojasi su šviesa? Patys langai gali būti ir seni, sulūžę, bet būtinai – švarūs. Kol nebuvo akcijos, patys kabarojosi ant tų langų. Sako, ir nukristi bijojo.
– Neseniai kalbinau moterį, kuri yra išėjusi į pensiją. Jai 65 metai, tačiau jos gyvenimo kokybės galima pavydėti: kelionės, pomėgiai. Tiesa, ji gyvena Vokietijoje. Gal Lietuvoje dar nėra užaugusi orių senjorų karta?
– Ir dar tai, kad visuomenės požiūris toks suformuotas: jie gauna pensiją, ir viskas. Nėra nuomonės, kad jie turi aktyviai gyventi, būti visuomenės dalis, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje. Ten žmonės žino, kad kai išeis į pensiją, keliaus ir susipažins su tuo pasauliu, su kuriuo nesusipažino. O Lietuvoje to nėra. Yra pensija ir sėdėjimas namuose.
– Beje, kaip tik dabar skaitau Rūtos Oginskaitės knygą apie režisierių Algimantą Žebriūną. Sulaukęs senyvo amžiaus dienoraštyje jis rašė: „Dar viena sunki vienatvės diena. Kaupiu visas jėgas, kad nepalūžčiau. Esu senas, iš namų išvarytas šuo. Rašau, o kažkas gniaužia kvapą.“ Gita, senatvė yra kaip liga – ji nesirenka, kas ir kuo tu buvai anksčiau?
– Aš galiu būti bet kas. Gydytojas ar mokytojas. Bet senatvė ateina. Ir mes kalbame apie žmones, kurie nėra apleisti savo artimųjų. Artimieji juos lanko, kartą ar du per savaitę.
Bet to žmogui nepakanka, jam reikia kitokio bendravimo. Jie nori būti su bendraamžiais, pakalbėti apie politiką arba apie ką nors kita, nori diskutuoti. Jie svaigsta nuo to diskutavimo, kalbasi, paleidžia savo emocijas. Ir apie tai gali papasakoti ir savo artimiesiems.
Tačiau jei žmonės viską laiko savyje, tada atsiranda daug priekaištų ir artimiems žmonėms. Pavyzdžiui, kad per retai jiems paskambina.
Yra dar viena senjorų baimė. Tai baimė, kad jų numirusių niekas neras. Nors artimieji vis skambina jiems, bet jie jaučia tuštumą ir sako: jei aš numirčiau, tai niekas manęs ir nepasigestų.
O lankydami dienos centrą, dalyvaudami veiklose jaučiasi, kad turi kuo užsiimti. Vieną dieną eina į centrą, kitą – daug ilsisi, nes reikia poilsio. O vakare jau pradeda ruoštis kitai dienai. Ir taip visa savaitė užsipildo. Žmonės pradeda jausti gyvenimo pilnatvę, jaučiasi reikalingi.
– Turbūt žinot ir jų istorijas?
– Man jos ypatingos. Dažnas jų juk ir karus matė, ir sunkų gyvenimą. Viena močiutė pasakojo, kaip jos akyse sušaudė tėtį. Daug tokių kraupių prisiminimų, kai karo metais degė Alytus.
Man ypač įstrigusi buvusios Alytaus gydytojos istorija. Būdama 11–12 metų ji su kuprinėle ir antibiotikais ėjo ir nešė vaistus sužeistiesiems.
Arba kaip basomis keliavo į mokyklą (o gaidys būdavo pagrindinis laikrodis), kaip pamatė pilną kiemą karių lavonų. Tada iškasė duobę, po to čia pat pasidarė pastogę ir peržiemojo. Tokių štai yra istorijų, kaip ir kino filmo.
Ta jų istorija tokia gili! Ir jie kalba su emocija. Atrodo, kad kai klausaisi, tu pats tame kare dalyvauji. Psichologai sako, kad emocijas reikia iškalbėti, bet aš matau, kaip kalbėdami apie sunkius dalykus jie pavargsta.
– Vieni sako, kad senyvo amžiaus žmonės galėtų gyventi globos namuose, kiti – kad juos prižiūrėti yra vaikų pareiga.
– Aš vienareikšmiškai sakau, kad artimieji neturi prižiūrėti, nors yra tokia nuomonė, kad artimieji turi tėvus nukaršinti. Bet jie turi savo gyvenimus, savo darbus, turi savo vaikus. Labai svarbu ryšys su tėvais, atvažiuoti pas juos išgerti arbatos, pasikalbėti ar išeiti pasivaikščioti.
Mes esame tam, dirbam dėl to, kad ateitume, padėtume ir kad artimam žmogui grįžus nereiktų pult tvarkyt spintelių ar langų valyt. Šią naštą mes nuimame.
Be to, senjoras turi su savo bendraamžiais bendrauti. Ir iš vaikų to nereikia tikėtis. Globos namai turėtų būti galutinis taškas, aš manau, kai žmogus visiškai negali savimi pasirūpinti. Kol kas Lietuvoje jų dar nėra tokių, kaip kitose šalyse. Čia gydytojo siuntimą gali gauti tik tada, kai reikalinga slauga.
Globos namai turėtų būti galutinis taškas.
Kai buvau moksleivė, teko lankytis Vokietijos senelių globos namuose. Man jie paliko labai jaukių namų įspūdį. Seneliai sėdėjo ramūs, kad ir vežimėliuose. Kažkas grojo fortepijonu. Kieme – staliukai, kaip restorane. Geria arbatą. Ir jie tokie išdidūs. Su tuo pasąmoniniu piešiniu aš gyvenau. Ilgą laiką gal nešiojausi, netikėdama, kad pati šioje srityje dirbsiu.
O ar teko matyti Lietuvos globos namuose esančio senelio žvilgsnį? Jis lyg ir žiūri į tave, bet tas žvilgsnis – į nieką. Mane tai labai glumina.
Todėl ir sakau, kad jei žmogus gali savimi pasirūpinti, aš skatinu, kad liktų namuose. Ir kad jis būtų orus.
Reikia Lietuvai dar labai žengti į priekį, kad mūsų globos namai būtų kitokie.
Dabar, norint gauti valstybės finansavimą globos namuose, turi būti nustatytas slaugos poreikis. Jis yra tada, kai žmogus savimi nebepasirūpina, negali užsisegti sagų ir yra sunkus ligonis.
– Kaip pati pradėjote dirbti socialinėje srityje būtent su senyvo amžiaus žmonėmis?
– Niekada negalvojau, kad dirbsiu. Man patiko ir savanoriauti, man patiko ir žmonės. Ilgai galvojau, iš kur atsirado toks noras ir toks artumas senyvo amžiaus žmogui. Aš tikrai nuoširdžiai sakau – senyvo amžiaus žmogus man yra gražus. Jo emocijos, nupieštos veide, juoko raukšlelės ir visa kita.
Mano tėtis tragiškai žuvo, netekau jo anksti. Jo net neprisimenu, nes buvau mažytė, visas namų ūkis ir rūpesčiai griuvo ant mamos pečių. Manimi rūpinosi ir močiutė, o iš viso ji turėjo 13 anūkų. Mes su broliu buvome našlaičiai, o man ji rodė išskirtinį dėmesį.
Pamenu, kai į kaimą nuvažiuodavom, žvejoti ėjo su manimi. Ji apglėbė mane savo gerumu, man patikdavo su ja kalbėtis. Kai mano studijų metais ji iš šio gyvenimo išėjo, pajutau skolą. Kad nespėjau jai skirti dėmesio, pabūti, knygos jai paskaityti. Tai tą skolą dabar gal ir atidavinėju? Man senyvo amžiaus žmonių artumas yra savas, man gera.
Mes su jais ir grybauti važiuojam, žibuokliauti, žvejoti irgi važiavom. Čia irgi yra skola mano močiutei, nes ji su manimi eidavo žvejoti, nors pati niekada nežvejodavo. Kai dabar žvejoju su mūsų globojama močiute, jaučiuosi, tarsi tai daryčiau su savo.
Dienos centras nėra mano galutinis tikslas. Mano tikslas – kompleksinis senjorų centras, kur galėtų būti nuo savarankiškų iki sunkesnių ligonių.
– Jūsų nuomone, ko reiktų, kad tokių socialines paslaugas teikiančių įstaigų būtų daugiau?
– Mus turėtų išgirsti valstybė. Esu paskaičiavus, kiek senjoro savarankiškumo išlaikymas yra ekonomiškai naudingiau valstybei. Mano nuomone, tokio pobūdžio veiklos turėtų būti skiriamos ne tik vaikams, ne tik neįgaliesiems, bet ir senyvo amžiaus žmonėms. Jie turi gaut ne tik būtinąsias, bet ir užimtumo paslaugas. Jie yra nusipelnę to.
Be to, valstybei ekonomiškai naudingiau. Lova globos namuose, slaugos namuose yra labai brangi. O jei atstatomas, palaikomas seno žmogaus savarankiškumas, jeigu jis ilgiau išlieka namuose, valstybei tai didelis sutaupymas. Senjoras gyvena kokybiškai ir be atskirties, oriai.
Tačiau kol kas taip giliai nėra pažiūrėta. Yra sprendžiamos tik degančios problemos.
