Aktyvi, žingeidi, ryžtingai siekianti savo tikslų ir, kaip pati sako, dedanti daug pastangų, kad turėtų tai, ko labai nori. Tokia yra Algimantė, šiandien sėkmingai siekianti žurnalistės karjeros, dirbanti Andriaus Tapino įkurtoje „Laisvės TV“, dalyvaujanti įvairiuose projektuose, mokymuose, dažnai moderuojanti įvairias diskusijas. Ar būtų tokia pat, siektų tų pačių dalykų, jei gyvenimas būtų susiklostęs kitaip? Tokius klausimus ji ir pati nuolat sau užduoda.
Algimantė gimė Raseinių rajone esančiame kaimelyje septynių vaikų šeimoje. Su savo biologiniais tėvais mergaitė gyveno tik tris mėnesius, nes jau tada tėvai buvo rizikos šeimų sąraše. Po trijų mėnesių ji atsidūrė Raseinių vaikų globos namuose, kur gyveno, iki jai suėjo ketveri. Tada Algimantę ir jos metais jaunesnę biologinę seserį Laurą pasiėmė globoti šeima iš Ariogalos.
Vyriausieji Algimantės brolis ir sesuo augo su biologiniais tėvais, kiti penki šeimos vaikai – globos namuose. Vėliau jauniausiąją seserį apsiėmė globoti vyriausioji, jauniausiojo brolio keliai nusidriekė į italų šeimą. Su savo biologiniais broliais ir seserimis ji nepalaiko jokio ryšio, niekada nebuvo susitikusi ir su savo biologiniais tėvais.
„Buvo laikas, kai su jauniausiąja seserimi drauge lankėme vieną mokyklą. Tada ji jau gyveno su mūsų vyriausiąja. Buvau davusi kontaktus, kad perduotų vyriausiajai seseriai, jei ji norėtų susisiekti, susitikti. Tačiau jokios žinios niekad ir nesulaukiau, – pasakoja Algimantė ir priduria, tarsi paaiškindama, kodėl pati nesiryžo ieškoti kontakto su savo biologine šeima: – Užaugau didelėje šeimoje, kur vadinamieji netikri seserys ir brolis man buvo tikri, nesvarbu, sieja ar ne kraujo ryšys, augome vienoje aplinkoje, pažįstu juos nuo mažų dienų, ir jie tapo mano šeima.“
Užaugau didelėje šeimoje, kur vadinamieji netikri seserys ir brolis man buvo tikri.
Algimantės globėjai, kuriuos mergina jau daug metų vadina savo tėvais, planavo pasiimti globoti vieną mergaitę. Jų akiratyje atsirado būtent Algimantė, nes ji pirmoji išskėstomis rankomis atbėgo su jais pasisveikinti. Sužinoję, kad ji turi metais jaunesnę seserį, būsimieji globėjai svarstė, ką daryti – jie jau turėjo dvi savo biologines dukras – vienai jų tuo metu buvo metai, kitai – treji. Galiausiai šeima priėmė sprendimą namo parsivežti abi mergaites – ketverių Algimantę ir metais jaunesnę jos seserį Laurą, o po metų susilaukė dar vieno vaiko – sūnaus.
– Buvote dar labai maža, kai palikote globos namus ir įsiliejote į naują šeimą. Ką pamenate iš laikotarpio, kai gyvenote globos namuose, ir gal prisimenate dieną, kai peržengėte naujųjų namų slenkstį?
– Tie prisiminimai tikrai migloti, bet iš gyvenimo globos namuose yra įstrigę du dalykai. Pamenu, kad gyvenome ir miegojome didžiulėje patalpoje, ten buvo labai daug lovų. Buvome maži, padūkę, nenorėdavome eiti miegoti, tik auklėtojoms atėjus apsimesdavome, kad miegame (šypsosi). Kai užklupdavo nemiegančius ar šiaip neklausydavome, sulaukdavome bausmių. Kartą buvau uždaryta į rūsį. Buvo labai tamsu... Ten stovėjo molbertas, ir auklėtoja sakė, kad, kai uždarys duris, iš jo išlįs ragana. Labai verkiau, nes bijojau, kad ta ragana tikrai išlįs.
Labai bijojome peržengti tą slenkstį, manėme, kad pabūsime čia ir vėl turėsime grįžti.
Kai broliui suėjo septyneri, jis turėjo persikelti į kitus globos namus. Labai nenorėjau, kad jis išvažiuotų, nenorėjau jo prarasti...
Pamenu dieną, kai mus su seserimi atsivežė į naujuosius namus. Artėjo Kalėdos. Labai bijojome peržengti tą slenkstį, manėme, kad pabūsime čia ir vėl turėsime grįžti. Labai norėjosi šeimos, bet atrodė, kad tai netikra. Tada atbėgo tos dvi mažos mergaitės (globėjų dukros – red.), paėmė mus už rankų ir nusitempė į svetainę. Užplūdo jausmas, kad galbūt tai yra namai, kuriuose mes galėsime augti.
– Ne visi drąsiai ir atvirai kalba apie tokius išgyvenimus. Kas jus gyvenime paskatino nebijoti garsiai pasakoti savo istorijos?
– Kadangi mano tėvai mums nėra įtėviai, o tik globėjai, mudviejų su seserimi pavardė viena – biologinio tėčio, o mūsų dviejų seserų ir brolio – kita.
Daugiausia klausimų šiomis temomis kildavo mokykloje. Laura ir mūsų netikra sesuo lankė tą pačią klasę, o mokykla mažytė. Visi žinojo, kad esame iš tos pačios šeimos, bet mūsų pavardės skirtingos. Ir visada sulaukdavome klausimų, kodėl tos pavardės skiriasi. Visada gyvenome apsuptos šios temos ir atsakinėdamos į šiuos klausimus, galbūt todėl man ir nėra sunku viešai apie tai kalbėti.
– Trumpai papasakokite apie save – kodėl pasirinkote žurnalistės kelią?
– Kai buvau maža, norėjau būti archeologe, labai patikdavo žiūrėti su tuo susijusius dokumentinius filmus. Paskui labai norėjau studijuoti teisę – visada atrodė toks rimtas mokslas. Ketinau rinktis ikiteisminio proceso studijas Mykolo Romerio universitete ir norėjau dirbti teisėsaugoje – teismuose, advokatūroje, kur darbas nuolat verda su žmonėmis, kur bandai išsiaiškinti tiesą ir pan., bet mane nuo šių studijų atkalbėjo.
Esu toks žmogus: jei labai ko nors noriu, labai stengiuosi, kad tai pasiekčiau.
Mažame miestelyje nedaug veiklų. Lankiau muzikos mokyklą ir, kai man suėjo trylika, nuėjau pas savo fortepijono mokytoją ir paprašiau, kad leistų man vesti kalėdinį renginį. Nežinau, kiek iš tiesų tąkart man pavyko, bet sulaukiau gražių atsiliepimų. Tada manęs paprašė parašyti straipsnį apie tą renginį, ir taip įsitraukiau į žiniasklaidos virtuvę. Regioninėje žiniasklaidoje žurnalistų trūksta, tad visada, jei kur dalyvaudavau, parašydavau straipsnį. Ir sprendžiant dėl studijų mama pasiūlė nesirinkti teisės ir pagalvoti apie žurnalistikos studijas.
Taigi įstojau ir dar besimokydama įsisukau į tiriamąją žurnalistiką – man tai labai įdomu. Sulaukiau daug palaikymo, pagalbos, patarimų iš žurnalistų ir supratau, kad tai yra bendruomenė, kurioje aš noriu būti ir noriu daryti tai, ką jau dabar ir darau. Esu toks žmogus: jei labai ko nors noriu, labai stengiuosi, kad tai pasiekčiau.
– Ar kada kyla klausimų, kaip viskas būtų susiklostę, jei nebūtumėte pakliuvusi į vaikų globos namus ar į šią globėjų šeimą?
– Taip, žinoma, visada jų kyla. Pasvarstau, kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas, kodėl būtent taip viskas turėjo susiklostyti, juk biologiniai tėvai turėjo didelę šeimą, galėjome augti visi kartu.
Kai žinai, kad buvai nešiojamas žmogaus, kuris nuolat vartojo alkoholį, įsčiose, supranti, kad gali greit paslysti.
Su biologiniais tėvais niekad ir nenorėjau susitikti. Mano tėtis mirė, kai man buvo ketveri, kiek žinau, perdozavo alkoholio, o mamai buvo gimdos vėžys, ji mirė prieš keletą metų, tačiau apie tai sužinojau tik prieš metus. Kai kurie broliai ir sesės palaikė ryšį su biologine mama, bet man nepasakė, kad ji mirė. Nežinau, ar būčiau vykusi į laidotuves, bet būčiau norėjusi žinoti situaciją.
O daugiausia klausimų kyla, nes žinau, kokia buvo mano biologinės mamos praeitis. Ji taip pat augo su alkoholike motina, tačiau iš tėvų nebuvo paimta. Buvo labai stipri ir ilgą laiką labai gerai prieš visą tokį gyvenimo būdą atsilaikė: mokyklą baigė aukso medaliu, įstojo studijuoti, tačiau atsirado draugų, vieni į vieną vakarėlį, kiti į kitą kviesdavo, ir taip ji paskendo alkoholio liūne, nebaigė studijų.
Kai žinai, kad buvai nešiojamas žmogaus, kuris nuolat vartojo alkoholį, įsčiose, supranti, kad gali greit paslysti. Tai nereiškia, kad aš visai nevartoju alkoholio ar vengiu žmonių, kurie vartoja. Tikrai ne. Susitinkame su draugais ir kokį kartą kitą nueiname išgerti bokalo alaus. Tik savo atžvilgiu esu labai atsargi.
– Savoje biologinėje šeimoje užtenka situacijų, kai vaikai nepasidalija tėvų meilės ir sako, kad šie vieną jų myli labiau, kitą mažiau. Kaip buvo jums, ar jautėte, kad yra skirtumas, jog nesate tikros dukros savo tėvams?
– Tą savijautą greičiausiai lemdavo pats fakto žinojimas, kad nesi jų tikras vaikas. Būdavo akimirkų, kai jausdavau, kad su tikraisiais vaikais bendravimas yra kitoks, galbūt labiausiai pavydėdavau to ryšio, jausdavau, kad jis lemdavo kitokį bendravimą tarp jų ir mūsų su seserimi. Nors tikrai tėvai mus visus labai mylėjo, davė, ką galėjo ir dėmesį stengdavosi paskirstyti visiems. Kadangi visi augome labai panašaus amžiaus, apskritai buvo daugiau tokio nepasidalijimo, kas kam, bet sutarėme neblogai.
Būdavo akimirkų, kai jausdavau, kad su tikraisiais vaikais bendravimas yra kitoks, galbūt labiausiai pavydėdavau to ryšio.
Ir jausmas, kad priklausome šiai šeimai, esame savi vaikai, visada buvo labai ryškus, nes tėvai dėl to tikrai daug stengėsi, labai rūpinosi ir palaikė. Ir seserys nuo mažų dienų žinojo, kas mes.
Prabėgus metams, kai mus pasiėmė globoti, gimė brolis. Yra tokių įdomių sutapimų: mama jį gimdė per mano gimtadienį, tik brolis gimė diena vėliau. Sesuo, kuri yra trejais metais jaunesnė, yra gimusi tą pačią dieną, kaip ir mano biologinė sesuo Laura. Taigi gimtadienius visada švenčiame poromis (šypsosi).
– Kokie dabar ryšiai su seserimis ir broliu, kai jau visi užaugote?
– Sakyčiau, kad dabar ypač ryškiai juntamas artumas, nes susitinkame retai. Namo parvažiuoju porą kartų per pusmetį, būna, kad iš to ilgesio ir mama apsiverkia apsikabinusi. Manau, kad su seserimis esame labai artimos ir kuo toliau, tuo labiau tas ryšys stiprėja.
– Papasakokite apie savo tėvus, kokios vertybės buvo / tebėra diegiamos jūsų šeimoje?
– Jie yra nuostabus pavyzdys, kokia stipri ir galinga yra meilė. Dėl mūsų ir vienas kito viską paaukotų. Tėvai labai vieningi – kartais tai mums būdavo vienas geriausių, o kartais – vienas blogiausių dalykų. Jei mama supyksta, pas tėtį užuovėjos nerasi (juokiasi).
Tėvai įskiepijo daug gražių dalykų, patį požiūrį – į save, ateitį, tikslus, kurių norime siekti, sakyčiau, tokį sveiką ir gražų gyvenimo būdą. Jie visada puoselėjo labai gražias švenčių tradicijas, pavyzdžiui, Kalėdų eglutę ir namus visada visi kartu puošiame tik Kūčių vakarą.
Šeimoje vyrauja atvirumas, artumas, tėvai visada mokė, kad problemų bus, bet reikia ne nuo jų bėgti, o jas spręsti.
Šeimoje vyrauja atvirumas, artumas, tėvai visada mokė, kad problemų bus, bet reikia ne nuo jų bėgti, o jas spręsti. Jei ko nors nori, turi sunkiai dirbti, kad tai pasiektum. Visada akcentavo, kad yra daug svarbesnių dalykų už įvairius pasisėdėjimus, vakarėlius, alkoholį ir pan. Ir mūsų šeimoje nevartojamas alkoholis, nė vienas iš tėvų nerūko. Taip pat visada pabrėždavo, kad turime save apsupti žmonėmis, tarp kurių galėtume tobulėti, o ne skęsti.
– Jūsų tėvai, prieš pasiimdami globoti jus su seserimi, turėjo ir savų vaikų. Ar kada esate kalbėję, kodėl jie taip nusprendė?
– Jei gerai pamenu, tą mintį tėvams davė mano sesers Lauros krikšto tėvai. Jie labai inteligentiški žmonės: krikšto tėtis – Remigijus Gaška, buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, krikšto mama – psichologė. Jie mūsų šeimai ir daug finansiškai padėjo. Iš valstybės už globojamą vaiką tegauni 150 eurų – tai yra juokas, o tuo metu abu tėvai dirbo tikybos mokytojais, taigi atlyginimai tikrai nebuvo dideli, kad laisvai išlaikytum penkis vaikus. Bet jie tam ryžosi.
– Pastaruoju metu nerimsta aistros dėl devynerių metų mergaitės, kurią nori įsivaikinti naujazelandiečių šeima. Spekuliacijų daug – nuo to, kad mergaitė bus išnaudojama ūkio darbams, iki to, kad jai geriau augti savoje aplinkoje, su savo šeimos nariais – broliais. Ką manote apie šią situaciją?
– Yra tekę girdėti istorijų, kai šeimos įsivaikina vaiką ir kažkas nepavyksta, nesutaria, ir vaikas grįžta į globos namus. Bet ta rizika tokiais atvejais visada yra. Ir faktas, kad nori įsivaikinti greta globos namų gyvenanti ar kitame pasaulio krašte gyvenanti šeima nieko nenulemia. Kai šia tema pasisakiau feisbuke, sulaukiau daug komentarų apie vaikų prekybą tokiais atvejais ir pan.
Mano manymu, nėra labai svarbu, kur vaikas išvažiuoja. Jei ta pora nori suteikti mergaitei namus, šeimą, duoti meilės, padėti susikurti gražesnę ateitį, manau, kad tai jau yra labai didelė dovana ir kad apie tai turėtų būti kalbama. Mano jauniausias biologinis brolis gyvena Italijoje, žinau, kad jam viskas labai gerai susiklostė.
Nesvarbu, kad nesieja kraujo ryšys, – ne tie tėvai, kurie pagimdė, o tie, kurie užaugino.
Apskritai, kur vaikui iš tiesų būtų geriau augti, – klausimas, į kurį niekas neatsakys, nebent pats vaikas pasakytų, ko jis nori. Ši istorija man nepatinka, nes jos centre atsidūrė mergaitė, kuri dabar nuolat apkalbama, tampoma, kas ir kaip bus. Toks jausmas, kad manoma, jog mergaitei geriau globos namuose, nei išvažiuotų gyventi pas naujazelandiečių šeimą. Tai tikrai netiesa, nes gyventi globos namuose nėra geriau.
Kai atvykau į Vilnių, savanoriavau vaikų globos namuose. Kai bendrauji su ten gyvenančiais vaikais, jauti jų baimę dėl ateities – kas bus, jei nepasiseks, kas padės, išeini iš jų visiškai vienas... O kai turi šeimą – viskas yra kitaip. Kad ir nėra tie žmonės biologiniai tėvai, seserys, broliai, bet tai yra tavo šeima, žmonės, su kuriais gyvenai, užaugai. Ir nesvarbu, kad nesieja kraujo ryšys, – ne tie tėvai, kurie pagimdė, o tie, kurie užaugino. Tai turbūt yra didžiausia dovana, kurią gali gauti vaikas. Ir tai yra geriausia, kas man nutiko ir dar nutiks šiame gyvenime.
