„Aš labai labai džiaugiuosi, kad būtent SOS kaime pabaigiau mokyklą. Juose man surado psichologę, pradėjo į mane žiūrėti kaip į asmenybę ir pamatė mano talentus. Galiausiai pradėjau save mylėti ir savimi pasitikėti. Vaikų namuose mes tikrai kasdien negalvodavome apie savo nuoskaudas“, – atvirauja Patricija.
Kartu su mergina globos įstaigoje augusiam Vladui vaikų namai buvo tarsi kitas pasaulis, kuriame gyveno tuo metu jo artimiausi žmonės.
„Draugai ir kiti žmonės būdavo šalia. Išėjus į lauką visuomet matydavai savo draugus. Vaikų namai buvo komforto zona, burbulas, kuris skyrė nuo išorinio pasaulio. Vis dėlto, kartais kildavo klausimų, kuo aš prasikaltau, kad čia pakliuvau“, – prisimena vaikinas.
Nors dauguma prisiminimų iš globos įstaigų jaunuoliams kelia šypsenas, Vladas tikina, jog dėmesio visiems tikrai nepakakdavo. Nepaisant to, vaikinas suprato, jog būdamas vyriausias turi pasiaukoti, kad rūpesčio užtektų mažiesiems globotiniams. Patricijos atsiminimai kiek kitokie. Mergina prisimena ilgas valandas, kurias praleisdavo kalbėdama su savo mylima socialine darbuotoja.
„Savo socialinę darbuotoją labai labai mylėjau. Kiekvieną kartą, kai ji ateidavo ir turėdavo laiko, aš pas ją sėdėdavau ir kalbėdavausi. Visgi atsimenu ir laikotarpį, kai labai norėjau gyventi šeimoje. Turėjau didelę svajonę, kad mane pasiimtų. Buvo viena šeima, pas kurią labai norėjau patekti. Jie mane tik savaitgaliais pasiimdavo, o aš viduje labai norėjau, kad mane pasiimtų visam laikui, bet kažkaip aš jiems niekada taip ir nepasakiau“, – pripažįsta Patricija.
Už vaikų namų sienų paauglių laukė nauji iššūkiai. Abu jaunuoliai prisimena mokykloje kentę patyčias.
„Šioje vietoje aš tikrai nukentėjau. Galbūt penktoje ar šeštoje klasėje, kai pakeičiau mokyklą, vaikai sužinojo, kad esu iš globos namų. Tuomet iškart pasijautė skirtumas, pasikeitė bendravimas vos per kelias dienas. Tad perėjęs į kitą mokyklą pagalvojau, kad aš geriau patylėsiu, nekalbėsiu apie tai iš viso ir nenukentėsiu. Taigi paauglystėje aš labai užsidariau.“
„Aš irgi patyriau patyčių, ko dabar neįsivaizduoju tarp bendraamžių. Man atrodo, kad labai daug kas yra patyręs patyčių progimnazijoj, ne vien tik auklėtiniai iš globos namų. Manau, tokio amžiaus vaikai yra nelabai susipažinę su empatija“, – pasakoja Patricija.
Nepaisant nepalankios atmosferos mokykloje, abu jaunuoliai uoliai mokėsi, vėliau studijas derino su darbu ir šiandien puikiais įvertinimais nurungia bendraamžius.
„Mane mokytis verčia tai, jog esu apie save sudaręs pernelyg gerą įvaizdį. Kai nepasiseka, tuomet jaučiuosi blogai. Mano motyvacija – nenuvilti kitų. Besimokydamas aš pradėjau dirbti, nes supratau, kad nors ir užtenka pinigų, kuriuos gaunu iš valstybės, aš noriu daugiau.“
Patricija motyvacijos rado stebėdama kitus bendraamžius. Nacionalinėje moksleivių akademijoje ją supo pavyzdingi mokiniai, tad mergina norėjo į juos lygiuotis.
„Tai buvo vieta, kurioje dar labiau įsitikinau, jog noriu stoti į universitetą. Norėjau būti tokia, kaip jaunuoliai toje akademijoje – labai besistengiantys ir protingi. Po mokyklos įstojau į ISM, gavau pilną finansavimą. Labai stengiausi mokytis. Taip pat savanoriauju su Erasmus programa ir ISM fonde“, – pasakoja mergina.
Netrukus Patricija išvyks į vieną geriausių Europos verslo universitetų Lisabonoje su mainų programa. ISM universitetas tokią galimybę galėjo suteikti dviem studentams ir būtent Patricijai pavyko gerais pažymiais nusipelnyti prestižinių studijų.
„Visuomet gyvenime norėjau būti ten, kur patekti sunkiausia“, – atvirauja mergina.
Abu jaunuoliai neapsiriboja tik studijomis. Vladas savanoriavo Maltiečių ordine, o Patricija priklauso organizacijai „Prepare for leaving care“, kuri padeda vaikų namų globotiniams sulaukus pilnametystės atsistoti ant kojų.
„Tikrai žinau atvejų, kai žmonės mokosi labai gerai, bet sukakus pilnametystei globos namai pasako, kad durys jiems uždarytos. Turėtų būti galimybė pabaigti dvylika klasių, nes iš tokio paauglio tikrai išaugs geresnis žmogus.“
Patricija ir Vladas teigia, kad dalį savo laiko aukoja kitiems, nes jaučia skolą. Anot jaunuolių, žmonės jiems ištiesė pagalbos ranką tada, kai to labiausiai reikėjo. Taigi, šiandien jie nori dalį savęs atiduoti tokio paties likimo žmonėms.
