Tačiau tai ne vienintelė jos veikla – ji taip yra architektė architektūros studijoje „Šilta šiaurė“ bei organizuoja festivalį dideliems ir mažiems vaikams „Žaltytis“.
Neseniai Guoda savo feisbuko puslapyje pasidalino netikėta patirtimi – jau antras mėnuo baigiasi jai gyvenant palapinėje. Nors palapinė stovi ir Švenčionėlių centre, tačiau nuolatinis gyvenimas kitaip, natūralu, keičia ir turi savo tikslus. Guoda sutiko atsakyti į 15min klausimus apie tai, kaip kilo mintis šiam eksperimentui ir kokius pokyčius ji pastebi šiandien.
– Apsigyvenote palapinėje trims mėnesiams. Smalsu sužinoti – kodėl? Kas paskatino, įkvėpė, nuvedė?
– Man visada buvo įdomu tyrinėti namų temą. Gyvenime mėgstu kurti savo aplinką, tam tikrus, dažnai idiliškus, mikropasaulius. Tai atsispindi visose mano veiklose: kaip architektės, festivalio organizatorės ir bendruomenės bendrakūrėjos. Nuo tada, kai išsikėliau iš tėvų, nei viename būste neužtrukau ilgiau kaip du metus, nes vos visi daiktai atsidurdavo savo vietose, vėl patraukdavau „įsijaukinti“ naujų erdvių.
Prieš kelerius metus Švenčionėliuose įsigijau ir įsirengiau butą, kuriame sumušiau savo gyvenimo vienoje vietoje rekordą – jame praleidau trejus metus. Nepaisant to, kad namai man buvo patys mieliausi, nes juose viską suplanavau taip, kaip norėjau, už sienos turėjau geriausių draugų kaimynystę, už lango – tekančią upę, romantiškuosius traukinius ir saulėlydžius, man pasidarė nuobodu.
Mėgstu aplink save turėti aplinką, kurioje yra erdvės kūrybai. Kadangi neseniai buvau įsigijusi sklypą su kol kas dar negyvenamu, apleistu namu, nusprendžiau, kad per vasarą gyvendama palapinėje jame turėsiu gerą progą prisijaukinti erdvę ir apmąstyti ateities vizijas šiai teritorijai.
Beje, savo būstą tuo tarpu paleidau trumpalaikei nuomai – man labai patinka dalintis, tuo pačiu ir savo sukurtomis erdvėmis. Jau ne vienas žmogus, apsistojęs romantiškuose „Traukinių namuose“, įsikūrusiuose traukinių depe tarp bėgių, nusprendė pasilikti Švenčionėliuose ilgesniam, keletas, įkvėpti šio patyrimo, net įsigijo būstą. Taigi užleisti savo namus kitiems ir tokiu būdu atskleisti miestelio svečiams Švenčionėlių romantiką, tapo dar vienu mano šios vasaros tikslu.
-
Pokalbis su Švenčionėlių „avatarais“ – apie ypatingą vietą, kurioje gali atostogauti, kurti ir pajusti kitokį gyvenimą
-
Neringa Rekašiūtė – apie pokyčių baimę, tėvų skyrybas, fotografiją ir projektus, sulaukusius neapykantos
-
Ž.Vaškytė: asmenybės, kuriomis soc. tinkluose žavisi jauni žmonės, ne visada vertos lyderio vardo
– Jūsų palapinė kitokia – moderni, graži, subtili. Ar ją kūrėte/statėte pati? Jeigu taip, koks buvo procesas?
– Mano palapinė – labai standartinis, vadinamas „bell tent“ modelis, plačiai naudojamas „glampinguose“. Palapinės aukštis 3,5 m, diametras – 6 m. Man buvo svarbu, kad galėčiau tilpti stačiomis ir turėčiau erdvės rytais daryti mankštą, kad tilptų visi reikalingi daiktai. Tokiose palapinėse galima pasistatyti ir krosnelę, taip pratęsiant stovyklavimo sezoną, tačiau aš to daryti neplanuoju.
Kad palapinė tarnautų ilgiau ir nepelytų, jai rekomenduojama įrengti gerą pagrindą. Tad suprojektavau apvalią medinę terasą, kuri sumontuota tarp krūmynų sklype atrodė gana įspūdingai – kaip apvali šokių aikštelė. Mėnesį trukęs terasos projektas ir įgyvendinimas su vietos meistrais tapo didesniu ir įdomesniu iššūkiu nei pati palapinė, kurią su draugų pagalba išpakavome ir pastatėme per porą valandų.
Palapinei statyti išnaudojau labiausiai apleistą ir apžėlusią sklypo vietą, kurioje išpjoviau 6 m diametro aikštelę, o iki jos padariau vingiuojantį slaptą takelį per brūzgynus. Tai suteikė erdvei visai kitą charakterį ir kaipmat apleistą kiemą pavertė įdomiu, paslaptingu, gyvenamu. Tuose pačiuose brūzgynuose man gyvenant vienas po kito atsirado lauko dušas, „svetainė“ – laužavietė bei dar viena pavėsinė – lauko virtuvė.
Palapinei statyti išnaudojau labiausiai apleistą ir apžėlusią sklypo vietą, kurioje išpjoviau 6 m diametro aikštelę, o iki jos padariau vingiuojantį slaptą takelį per brūzgynus.
– Koks buvo gyvenimo planas palapinėje – ar turite kažkokių iššūkių, kuriuos norite įgyvendinti, jeigu taip, kas pavyksta/nepavyksta? Kaip į tai reaguojate?
– Planas – pagyventi palapinėje tris mėnesius, nuo birželio 1 iki rugsėjo 1. Pajausti kiemo erdvę, susipažinti su kaimynyste, augalija, gyvūnija, šviesa ir šešėliais, garsais. Patirti visą vasaros ciklą ir suprasti, ar vieta tinkama kempingui ir kurią sklypo zoną kam geriausia išnaudoti, kadangi turiu svajonę įsigytame name įrengti svečių namus.
Tuo pačiu, žinoma, ir pati norėjau atitrūkti nuo savo kasdienių patogumų, kuriuos mažai bevertinau, pabūti arčiau gamtos. Tikėjausi dažniau maudytis upėje, tačiau pasirodė, kad gyvenant palapinėje ir taip visa buitis šiek tiek sudėtingesnė, tad rytais dviračiu iki upės numyniau tik kelis kartus, kai buvo išties šilta. Vietoje to džiaugiuosi saulėje gerai įšylančiu turistiniu dušu, kurį prisipildau iš šulinio.
Apskritai gyvenu gana civilizuotą gyvenimą, rytais keliauju į darbą, vakare grįžtu, tai gal ta vieta, kur buvau truputį per daug prisisvajojusi – laiko gyvenant palapinėje neatsirado daugiau. Nesivartau joje per dienas skaitydama knygas. Kartais tiesiog grįžtu iš darbo tamsoje ir einu tiesiai miegoti.
– Ar maistą ruošiate gamtoje/lauke? Kaip šis procesas atrodo?
– Niekada nebuvau aistringa maisto gamintoja, tad gyvenant be patogumų maisto ruošimas tapo labiau nuotykiu nei kasdieniu ritualu. Dienomis, kaip esu įpratusi, pavalgau kavinėje arba ofiso virtuvėje, kur pietus pasidaryti kur kas lengviau nei ant laužo ar turistinės viryklės. Maistą savo lauko virtuvėlėje dažniausiai ruošiu kai laukiu svečių. Vakarais, kai užsuka draugai, visi drauge pasikepam ką nors ant laužo.
– Visi patogumai, prie kurių esame įpratę – ar be to sunku gyventi? Elektra, karštas vanduo ir pan.?
– Mano nusiteikimas pagyventi palapinėje nebuvo susijęs su radikaliu patogumų atsisakymu. Nevengiu pasitaikius progai nusiprausti po karštu dušu, naudojuosi ofiso virtuve ir kasdien po 8 valandas prasėdžiu prie kompiuterio. Nusiteikiau tik į palapinę nesinešti laptopo – iš dalies dėl saugumo, iš dalies dėl to, kad „namuose“ rasčiau kitų būdų ilsėtis. O pusę paros ištverti be elektros, kai yra vasara, šilta, šviesu ir daugybė dalykų, ką veikti – man tikrai didelių nepatogumų nesukelia. Žinoma, šaltuoju sezonu būtų kitaip.
– Koks jums yra gyvenimas palapinėje – ar gavote tai, ko norite? Ar pasiteisina lūkesčiai? Ar kartotumėte? Kokių aplinkinių reakcijų sulaukiate?
– Nieko labai ypatingo iš savo eksperimento nesitikėjau, norėjau tiesiog pakeisti aplinką ir naujai pažvelgt į savo buitį, suteikti sau galimybę užsiimti kūryba naujoje erdvėje – visa tai ir gaunu. Man tai nėra koks nors jėgų ar ištvermės išbandymas, nes, kaip minėjau, gyvenu mažame miestelyje, kur bet kada galiu užsukti pas draugus, sulaukti pagalbos, pasinaudoti patogumais.
Panašų eksperimentą jau esu dariusi prieš 7 metus, kuomet buvau tvirtai užsibrėžusi visas vasaros naktis miegoti tik lauke – palapinėse, hamakuose, balkonuose... Tuomet buvau radikalesnė ir viskas buvo sudėtingiau, nes neturėjau pastovios gyvenamos vietos.
Gyvenimą palapinėje, žinoma, kartočiau ir kartosiu. Kitą vasarą norėčiau, kad primityvią lauko buitį pakeistų šalia palapinės įrengta pirtelė ir virtuvėlė su vandentiekiu.
– Ir dar vienas klausimas – ar vienai nebaisu, kad ir centre?
– Mano kiemas su visa palapine yra pačiame Švenčionėlių centre, ir tik tai, kad sklypas buvo gerokai apleistas ir apžėlęs, šiek tiek saugo mane nuo praeivių akių. Manau, kad didžiausias iššūkis šiame eksperimente man buvo išmokti miegoti atviromis durimis nekreipiant dėmesio į garsus.
Pirmas naktis daug krūpčiojau svarstydama, ar po krūmus braižosi kaimynų katinas, ar žmogus. Gamtoje stovyklauti neturiu jokios baimės, tačiau miesto vidury kiek užtrukau, kol apsipratau su aplinka ir išmokau ramiai užmigti.
