Savo kelio Eglė ieškojo visų pirma Lietuvoje. Tačiau jo – tokio, kokio tikėjosi, – neradusi, pasirinko darbą Švedijoje.
– Pradėkime nuo to, kodėl pasirinkote mediciną? Kas iki jos nuvedė? – 15min GYVENIMAS paklausė gydytojos Eglės Gailiūnaitės.
– Manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau būtent mediciną. Kartais nusijuokiu ir pagalvoju, kad turbūt vaikystėje per daug mėgau žiūrėti serialą „Daktarė Kvin“. Bet išties nėra vieno ir tikslaus atsakymo.
Kartais tiesiog jauti, kuriuo keliu tau reikia eiti. Neturėjau tikslo išgelbėti pasaulį, bet visad norėjau būti žmogumi, kuris prisidės ir padės kitiems.
Manęs neauklėjo būti karjeriste ar „lipti per kitų galvas“. Namuose buvo tik viena ir labai svarbi sąlyga – būti geru ir doru žmogumi, nekenkti kitam.
– Kaip įsivaizdavote šį darbą?
– Labai gerai atsimenu, kai tėtis paklausė: „Ar esi tikra, kad sugebėsi visą likusį gyvenimą matyti tik sergančius ir nelaimingus žmones? Jie neateis pas tave kupini gyvenimo džiaugsmo ir optimizmo.“
Dabar, po tiek metų, galiu drąsiai atsakyti, kad į šią sritį mane atvedė baimės nebuvimas.
Matyti ir suprasti kito žmogaus skausmą, ligą, baimes, abejones, kartais ir pyktį, kuris ateina iš nevilties, nėra lengva. Bet padėti ir rasti išeitį, būti dalimi progreso yra vienas nuostabiausių jausmų, kuris lydi kiekvieną gydytoją.
Kai studijavau, tai viskas atrodė kur kas paprasčiau, nei uždarius universiteto duris. Kiekvienas rezidentas savo kailiu patiria, kad būti vien gydytoju neužtenka. Turi būti ir teisininku, ir socialiniu darbuotoju, ir derybininku, gerai išmanyti, kaip padaryti viską teisingai ir kad pacientas gautų visą reikiamą pagalbą. O svarbiausia, turi išmokti neuždavinėti „kvailų klausimų“, kas iki dabar man pačiai išliko mistika.
Matyti ir suprasti kito žmogaus skausmą, ligą, baimes, abejones, kartais ir pyktį, kuris ateina iš nevilties, nėra lengva.
Jaunas gydytojas turi išmokti išlikti ir išgyventi tarp įstatymų, profesorių, neužkliūti nė vienam iš personalo valdančiųjų, o kartu idealiai sutvarkyti dokumentaciją, rašyti mokslinius darbus, nesirgti, visada būti pozityvus ir pasirengęs išgelbėti pasaulį.
Pabuvus to dalimi supratau, kad tai yra labai toli nuo medicinos, kurią įsivaizdavau.
Pažįstu labai mažai buvusių rezidentų, kurie rezidentūros metu turėjo tik vieną darbą. Visi, būdami jaunais gydytojais, dar turi stengtis išgyventi bei galvoti apie paprastus žmogiškus poreikius. Kalbu apie maistą, gyvenamąją vietą ir panašius dalykus. O jei dar atsiranda šeima, tada jau net neįsivaizduoju, kaip viskas yra...
– Kur dirbote dar būdama Lietuvoje?
– Rezidentūrą atlikau LSMU Kauno klinikose, papildomai dirbau priėmimo skyriuje ir vienoje privačioje klinikoje naktimis. Tai buvo labai toli nuo to, kaip įsivaizdavau mediciną prieš pradėdama šį kelią. Tikrai nesiskųsiu, nes tai buvo pačios pasirinkimas.
Visa ši patirtis man atvėrė duris į tolesnį tobulėjimą, kurį atradau išvykusi iš Lietuvos.
Iš tiesų nesu tas žmogus, kuris piltų pamazgas ant savo šalies. Tikrai nepasakysiu, kad rojus svetur, o savam krašte viskas blogai. Tai, ką matau šiuo metu, yra mažų mažiausiai pagirtina. Kalbu apie jaunąją medikų kartą, kuri auga ir kuri kovoja, kad Lietuvoje būtų geresnės sąlygos pacientams, o kartu kad jaunieji gydytojai gautų visas įmanomas sąlygas tobulėti, o ne tik pildyti popierius.
– Kodėl išvykote iš Lietuvos?
– Turiu sau labai paprastą atsakymą. Lietuvoje negalėjau gauti tokios patirties ir kompetencijos kalbant apie savo specialybę, kurią pasiūlė užsienio klinika.
Kodėl turėčiau atsisakyti galimybės išmokti daugiau? Mano prioritetas šiuo metu yra žinojimas. Nenoriu jaustis bejėgė prieš pacientą ir nenoriu jo „stumdyti“ nuo vieno specialisto pas kitą. Tai labiausiai nuvylė Lietuvoje.
Tai žeidžia ir mane pačią. Kodėl tada esu gydytoja, jei pagrindinis darbo uždavinys yra parašyti siuntimą? Ar tam paaukojau dešimt savo gyvenimo metų? Kodėl mano specialybė yra tokia nepatraukli kiekvienam, kuris išgirsta, kad esu šeimos gydytoja?
Šie klausimai nėra malonūs, nes galų gale svarbiausia yra būti sąžiningam prieš patį save. Ir atsakymas sau buvo atviras ir gana skausmingas: galbūt žinau per mažai.
– Egle, mes kalbamės dėl vienos paprastos priežasties. Dar 2018 metais jūs socialiniame tinkle parašėte apie nusivylimą medikais. Ne kaip gydytoja, tačiau kaip savo senelio anūkė. Taip nutiko, kad ši jūsų istorija visai netikėtai pateko į akiratį. Kas tada nutiko?
– Vėliau vyko daug dalykų. Vienas iš jų – mano senelio istorija, kuri labai užgavo mūsų šeimą, bet turbūt ją ir užaugino. Idealizuota medicina atsisuko prieš mane pačią.
Galėjau pažvelgti į viską paciento artimųjų akimis. Pajusti visą neviltį ir tą patį nežinojimą, kas ir kodėl. Labai daug žmonių kasdien rašė ir palaikė žodžiais, daug istorijų, kurios nugulė manyje. Kiekvienam esu dėkinga.
Nenoriu mūsų istorijos pateikti pirmiau visų kitų, kurie išgyveno ir patyrė tą pačią neteisybę ir gydytojų aplaidumą. Skirtumas tik tas, kad būdama medikė suvokiau, jog tokios nekompetencijos ir žiaurumo man pačiai neteko regėti ir, tikiuosi, jau to nepamatysiu.
Idealizuota medicina atsisuko prieš mane pačią.
Skirti tokias milžiniškas vaistų dozes, be jokių diagnozių ir suvokimo apie jų veikimo mechanizmus bei galimas pasekmes? Dar iki dabar klausiu savęs, koks žmogus, būdamas sveiko proto, galėtų tai padaryti kitam žmogui? Civilizuotoje visuomenėje tai būtų prilyginama žmogžudystei.
Galų gale supratau viena: vienas žmogus prieš sistemą „nepapūs“. Nemėgstu dalykų sureikšminti ar daug kalbėti apie tai, kas įvyko, todėl užsitvėriau tylos siena, nes daugiausia skausmo teko išgyventi tėvams, kurie patyrė pasekmes po tąsyk pasirodžiusio straipsnio.
Tačiau visame tame matau labai daug ir teigiamų dalykų. Supranti, kas tavo draugai, o kas ne. Kas yra tikrieji kolegos, į save priimantys bent keletą lekiančių akmenų, kurie buvo skirti man. Norėčiau, kad tai žinotų slaugytojos, su kuriomis dirbau ir kurios surinko tuos akmenis ir mane palaikė.
Galų gale viskas baigėsi „beveik sėkmingai“. Ne viskas, kas vyksta gyvenime, yra „ilgai ir laimingai“. Bet čia jau mūsų pačių užduotis išmokti išgyventi visokiomis situacijomis. Tačiau senelis gyvena, galbūt ne taip kaip anksčiau, tačiau yra prižiūrimas ir slaugomas suremtais pečiais.
Gaila, kad kai nutinka nelaimės, net ir iš artimųjų atsiranda tokių, kurie nusigręžia ir suranda priežasčių nesirūpinti.
– Kodėl išvykote būtent į Švediją?
– Pasirinkti šalį buvo labai paprasta, norėjau dirbti tokioje medicinos sistemoje, kuri geba pacientui ir gydytojui sukurti papildomą laiką. Aš tikrai nenoriu daug išsiplėsti, nes skirtumų nuo Lietuvos sveikatos sistemos yra tiek daug, kad turbūt tam prireiktų atskiro ilgo straipsnio.
Labiausiai sužavėjo galimybės tobulėti. Viena iš mano sąlygų buvo, kad noriu dirbti klinikoje, kuri garantuos, jog toliau mokysiuosi ir tobulėsiu.
Vos nuskridus darbo pokalbio supratau, kad daug galvoti neverta. Šilta darbo aplinka, daug juoko, jokios įtampos. Visi žino savo darbus ir visi kaip bitutės laksto aplinkui. Nejutau jokio irzulio. Kai sistema sukurta ir tobulinama, o ne kas kartą išradinėjamas naujas dviratis, tada atsiranda darbo harmonija.
– Tačiau darbo pakeitimas, juolab – išvykimas į kitą šalį, paprastai kelia įtampą, kyla ir daug klausimų.
– Savo pasirinkimu išvykti pasigailėjau tik tą rytą, kai nusileidau į lietingą Švediją. Buvau su dviem lagaminais ir turėjau suvokti, kad nuo šios akimirkos čia yra mano namai. Su dideliu kartėliu nurijau visus jausmus, buvusius manyje, ir pradėjau gyventi. Teko maždaug per pusmetį išmokti naują ir visai nepažįstamą kalbą.
Kitą rytą nuvažiavau į savo būsimą darbą ir prisistačiau maždaug taip: „Sveiki, mano vardas Eglė, atvažiavau čia dirbti ir gyventi.“
Neįsivaizduoju, kaip tai skambėjo švediškai, bet manau tikrai bent vieną gramatikos klaidą padariau. Tačiau kai kažkas paklausia, ar labai sunku kalbėti ne savo kalba, aš visada atsakau, kad išgyvenimo instinktas yra toks stiprus, kad tiesiog nebandai svarstyti.
Kalbi, kaip išmanai ir stengiesi išgyventi dieną. Negaliu pasakyti, kad labai ilgiuosi namų, nes mano kolegos tapo šeima. Kiekvieną dieną ateinu į darbą su šypsena, su gera nuotaika.
Tai nereiškia, kad viskas yra tobula, bet čia yra labai svarbi darbo aplinka. Mano kolegos tapo stipria atrama.
– O kalbant apie medicinos sistemą Švedijoje – kokia ji?
– Absoliučiai kitokia. Tenka mokytis visko iš naujo. Čia šeimos gydytojas ir operuoja, ir šalina įvairius odos darinius, siuva žaizdas, atlieka įvairiausias procedūras, kurias Lietuvoje atlieka gydytojai specialistai.
Nepalyginamai didesnė atsakomybė tenka pirminei sveikatos priežiūrai. Problemų apstu, kaip ir Lietuvoje, skirtumas tik tas, kad mes turim daug susirinkimų, kurių metu diskutuojam ir stengiamės, jog viskas būtų sprendžiama laiku.
Čia šeimos gydytojas ir operuoja, ir šalina įvairius odos darinius, siuva žaizdas, atlieka įvairiausias procedūras.
Tai mane žavi, motyvuoja ir padeda greičiau perprasti pačią sistemą. Požiūris į pacientą tikrai yra kitoks nei Lietuvoje. Kai gydytojas turi laiko dirbti su pacientu ir jo problema, kyla mažiau nesusipratimų ir mažiau konfliktų.
Pacientai dažniau sutinka gydytoją kaip draugą ar patarėją, o ne kaip priešą. Išties kabinete dažnai skamba juokas, nepaisant kokia sunki liga ar padėtis lydėtų ligonį. Daug bendradarbiavimo iš abiejų pusių.
Nesupraskit klaidingai, kaip ir Lietuvoje, taip ir Švedijoje pasitaiko visokių žmonių. Būna ir išties konfliktinių situacijų, kurias gali lydėti įvairūs grasinimai ar net smurtas iš paciento pusės. Tai visuomenė, kuri nėra vien tik švedai. Čia taip pat yra daug problemų su atvykusiais iš svetur. Ir tikrai pasitaiko labai pavojingų atvejų.
Tiesa, labai smagu, kad ilgos darbo valandos ir žinios, kurios yra reikalingos dirbant šeimos gydytoju, yra įvertinamos.
– Lietuvoje sakoma, kad medicinos sistema bene sunkiausiai gydosi korupcijos ligą. O kaip Švedijoje?
– Tokių dalykų kaip „mažų dovanėlių“ ar „paskatėlių“ čia nėra. Niekas nesuprastų, jei kažkas paliktų vokelį ant stalo. Gydytojo alga yra ori.
Tačiau retai pamatysi gydytoją, kuris vairuoja brangų automobilį ar giriasi prabangiomis kelionėmis. Čia nėra įpročio „pasirodyti, kiek daug uždirbu“. Labiau tai veši galbūt tarp lietuvių gydytojų ar tų, kurie atvykę iš šalių, turinčių ekonominių sunkumų. Tokie, staiga pajautę didesnę laisvę pinigams, nežino, kaip su jais elgtis.
Kalbant apskritai, aš negaliu atsakyti, ar Švedijoje yra daug korupcijos medicinos sistemoje. Per trumpai čia dar esu. Tačiau aš pati čia jaučiuosi gana saugiai ir užtikrintai. Esu laiminga, kad pasirinkau būtent šią šalį. Didžiuojuosi, kad turiu galimybę būti gydytoja būtent čia.
Retai pamatysi gydytoją, kuris vairuoja brangų automobilį ar giriasi prabangiomis kelionėmis.
Tikslas buvo skaidri medicina, be vokelių, be dovanėlių. Jei atvirai, tai man kelia siaubą ta vešinti realybė Lietuvoje. Iš kitos pusės, neįmanoma išgyventi iš atlyginimų, kuriuos gauna žmonės. Nekalbu vien apie gydytojus. Tai liečia didžiąją dalį mūsų piliečių.
Tai yra tiesiog neįmanoma. Išbandžiau savo pačios kailiu, ypač jei tau nepadeda tėvai, seneliai ar giminės. Ir tai yra akis badanti tikrovė.
Dabar puikiai suvokiu, kodėl žmonės yra pikti, kodėl visi tokie nekantrūs ir susierzinę. Kasdienis nesaugumas ir neužtikrintas rytojus yra pakankama priežastis visoms neigiamoms emocijoms rastis.
– Egle, kas jums asmeniškai yra Hipokrato priesaika?
– Išvažiavau su didele svajone širdyje. Noriu būti verta vadintis gydytoja ne dėl to, kad turiu medicinos diplomą. Medicina yra mano kelias. Tai nėra specialybė ar, kaip daugelis mano, užtikrintas rytojus. Tai yra tai, kas esu aš.
Man negaila laiko, kurį praleidžiu klinikoje. Negaila to, kad neturiu instagramo ir nesėdžiu valandomis, bandydama nudailinti kiekvieną savo gyvenimo akimirką.
Pačios gyvenimas, kaip ir visų kitų, kurie pasirinko ne atstovauti gydytojo specialybei, o tapti gydytojais, daugiausia susideda iš gausybės valandų, praleistų skaitant ir bandant praktiškai viską įgyvendinti.
Ir paskutinis dalykas bei svarbiausias. Hipokrato priesaika yra tik kelrodė žvaigždė, visa kita priklauso nuo kiekvieno mūsų sąžinės ir gebėjimo suvokti tai, ką sako priesaika.
Tačiau pagrindinis principas visada išliks būti geru žmogumi ir nekenkti kitam. To išmokau namuose, ir tai sako priesaika.
