Apie kompetencijas, reikalingas svetur dirbantiems ar reziduojantiems gydytojams, ir kaip jie prisideda prie medicinos Lietuvoje tobulinimo, kalbame su Great Western ligoninės Svindono mieste pietų Anglijoje neurologu T.Žuromskiu.
Įsitvirtinti pavyksta ne kiekvienam
– Tadai, išsiaiškinkime kartą ir visiems laikams: tiesa ar mitas, kad lietuviai medikai Jungtinėje Karalystėje gerbiami ir vertinami labiau už vietinius?
– Šioje temoje įžvelgiu keletą momentų. Pats lankausi pas odontologą lietuvį, mano pažįstami taip pat pirmenybę teikia rytų europiečiams, tik galbūt tai lemia mūsų mentalitetas?
Iš esmės, teiginį formuluočiau taip: Anglijoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, vertinami ir graibstomi aukšto lygio specialistai. Nepriklausomai nuo to, graikiškas, angliškas ar lietuviškas gydytojo pasas.
Kartais man atrodo, kad kažkuria prasme lietuvius bandome sureikšminti. Asmeniškai žinau atvejų, kai tautiečiai medikai, atvykę į Jungtinę Karalystę, nepajėgė susidoroti su emigranto duona, todėl greitai išvyko.
– Medicinos studijas baigėte 1995 m. Specialybines rezidentūras atlikote Vilniuje ir nuo 2000 m. dirbate gydytoju neurologu. Ketverius metus medicinos praktika vertėtės Vilniuje, o pastaruosius šešiolika tuo užsiimate Anglijoje. Su kokiais esminiais iššūkiais dorotis teko asmeniškai jums?
– Pradžia, žinoma, buvo labai sudėtinga. Emigracijoje pabaigiau neurologijos doktorantūros studijas. Iki šiol esu nepaprastai dėkingas profesoriams Kęstučiui Petrikoniui ir Daivai Rastenytei, kurie man padėjo neprarasti motyvacijos ir surasti jėgų podiplominėms studijoms. Iššūkių netrūko.
Reikėtų pabrėžti tai, kad Lietuvos aukštosios medicinos mokyklos medikus ruošia vietos rinkai. Į ją mokymo standartai ir nukreipti – ne į kokį nors medikų ruošimą „tiekimui“ į Europą.
Vietą po saule išsikovoti norintis žmogus, regėdamas savo spragas, dantimis ir nagais kabinasi, kad jas užpildytų.
Pats ruošimas skirtingose valstybėse skiriasi, todėl natūralu, kad žmogui išvykus kitur, tenka mokytis papildomai, skaityti knygas, užpildyti spragas. Pastarosios susidaro ne dėl blogo mokymo, bet dėl sisteminių dalykų.
Vietą po saule išsikovoti norintis žmogus, regėdamas savo spragas, dantimis ir nagais kabinasi, kad jas užpildytų.
– Ko gero, devynmyliais žingsniais į priekį žengianti jūsų atstovaujama sritis apskritai reikalauja nuolatinio mokymosi ir tobulinimosi?
– Mano manymu, visose profesijose, ypač – šiuolaikiniame kontekste, reikia nesustoti mokytis. Štai teisininkas nori tapti advokatu. Nejaugi nebaigęs universiteto jis galės dirbti prabangiausioje advokatų kontoroje? Jokiu būdu.
Arba ką darys autošaltkalvis, prieš dvidešimt metų išmokęs suremontuoti „žiguliuko“ variklį, kai jam atvarys 2020 m. „Mercedes-Benz“ automobilį?
Viskas keičiasi, tik vienose srityse daugiau, kitose – mažiau, bet, jeigu nori kažką pasiekti, turi investuoti laiką į žinias, įgyti papildomas kvalifikacijas. Nebent tau tinka plaukimas pasroviui. O pasroviui plaukti galima ir medicinos mokslus baigus.
Profesionalumas – ne aukščiau už žmogiškumą
– Papasakokite, kokie gi jums, tuo metu jaunam specialistui, atrodė didžiausi skirtumai tarp patirties su sveikatos sistema Lietuvoje ir emigracijoje?
– Tais laikais Lietuvos medicinos įstaigose vykdavo intrigos: žiūrėk, kam nors ne taip nusišypsojai, neparodei dėmesio, nenusilenkei. Matyt visur tokių situacijų pasitaiko, bet Anglijoje nesusidūriau. Sakyčiau, netgi priešingai – jutau tik begalinį palaikymą ir norą žmogui suteikti visas galimybes tobulėti.
Sužavėjo tai, kad Anglijoje studentui ar gydytojui, labiau besidominčiam kažkuria sritimi, sudaromos sąlygos joje specializuotis.
Tiesa, teko adaptuotis prie kultūrinių skirtumų, kurie pradžioje sukėlė šoką. Šokas buvo susijęs su keliais dalykais, tarp jų – bendravimo kultūra.
Lietuvoje įprasta pasakyti žmogui ir dar papildomai pabaksnoti pirštu, jeigu jis kažką daro neteisingai. Anglijoje kolegos tyliai stebėjo mane iš šono, leido prisitaikyti, įprasti, galų gale, savo klaidas pastebėti pačiam.
– Akcentuojate bendravimo kultūros svarbą. Regis, ji ne mažiau reikšminga už profesinius gebėjimus.
– Tai liečia bendravimo ir su pacientais, ir su kolegomis kultūrą. Teko perlaužti labai daug stereotipų, suformuotų studijuojant Lietuvoje – skirtumas buvo didžiulis.
Gydytojais dirbti į Angliją atvykstantys žmonės turi gauti licenciją ir išlaikyti profesinį OET egzaminą anglų kalba. Kalbėjimo dalyje vertinama ne tik tai, kaip gerai išmanai profesijos kalbą, bet ir kaip bendrautum su tariamu ligoniu. Ar prisistatei, paklausei, kaip žmogus jaučiasi ir ar viską suprato, kiek pats girdi, ką pacientas sako tau.
OET egzaminas galioja ir kitose angliakalbėse valstybėse – Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Jose bendravimas ir bendražmogiškosios savybės itin svarbios.
Savo praktikoje Lietuvoje sutikau kelis žmones, turinčius įgimtą bendravimo kultūrą. Pavyzdžiui, profesorius, vidus ligų gydytojas Virginijus Šapoka. Jis man iki šiol kelia ne tik puikaus specialisto, bet ir žmogaus, turinčio išskirtinius sugebėjimus bendrauti su pacientais, asociacijas.
Kita vertus, tame pačiame skyriuje būta profesoriaus, kurio bendravimo kultūra ne tik su pacientais, bet ir rezidentais buvo apgailėtina, netgi tragiška. Jis sau leisdavo prie ligonio lovos pastatyti studentą ir iš jo išsityčioti, apšaukti. Man pačiam teko pajusti, ką tai reiškia.
Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje ant kolegų ar pacientų ilgai nešauktum. Personalas parašytų skundą, o tu eitum per visas iš eilės institucijas aiškindamasis, kodėl taip elgeisi.
Progresą skatina ir nutekėję protai
– Ką patartumėte Hipokrato priesaiką jau davusiems arba jos tekstą besimokantiems žmonėms, svarstantiems apie karjerą užsienio gydymo įstaigose?
– Bendravimo, empatijos įgūdžius lavinkite iš anksto. Be jokios abejonės, būtina turėti atitinkamas žinias. Didžiulis privalumas – supratimas dirbtinio intelekto, šiuolaikinių technologijų, genetikos ir bioinžinerijos srityse.
Jaunas žmogus turi nebijoti reikšti savo nuomonę, diskutuoti, argumentuoti savo išreiškiamas mintis, remiantis įrodymais pagrįstais duomenimis.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje su jaunąja karta ties šiais dalykais jau senai dirbama.
2018 m. dalyvavau tarptautinėje medikų bendruomenės konferencijoje Kaune. Didelis dėmesys buvo skiriamas būtent lyderystės, vadybos, komunikacijos, bendravimo su pacientais įgūdžiams, empatijos svarbai. Palyginimui, terminą „empatija“ pats pirmą kartą išgirdau tik atvykęs į Jungtinę Karalystę.
– Vadinasi, palaikote smalsių jaunų specialistų iš Lietuvos siekį išvykti į užsienį, tebūnie ir stažuotei?
– Jeigu jau klausiate, man atrodo, kad išvažiuoti pasižiūrėti, kas vyksta kitose šalyse, ne vien praktiška, bet netgi būtina. Jeigu sėdi vienoje ligoninėje, savame dvarelyje, tik atrodo, kad viską išmanai. Bet tik patenki į tarptautinę konferenciją, supranti, kiek daug dar nemoki. Tai duoda didelį postūmį specialisto tobulėjimui.
Jeigu sėdi vienoje ligoninėje, savame dvarelyje, tik atrodo, kad viską išmanai.
Mano subjektyvia nuomone, būgštavimas, kad visi specialistai iš Lietuvos išsivažinės, nepasvertas, o gydytojų ruošimas šalyje perteklinis. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų medikų tenka daugiau negu kitose Europos Sąjungos narėse.
Lietuviai medikai užsienio šalių sveikatos sistemose pasisemia daug daugiau negu tik savo kvalifikacijos kėlimas. Norėčiau tai iliustruoti pavyzdžiu. 2008 m. įsteigėme Lietuvos gydytojų ir odontologų Jungtinėje Karalystėje organizaciją. Jai priklauso ir Lietuvos anesteziologų-reanimatologų draugijos prezidentas, docentas Tomas Jovaiša, įsteigęs programą, Lietuvą jungiančią su Jungtine Karalyste.
Stažuotėse čia pagal šią programą kasmet dalyvauja keli rezidentai lietuviai. Grįžę su naujomis žiniomis į Lietuvą, rezidentai prisideda prie medicinos lygio kėlimo. Jau matome, kur programoje dalyvavęs aktyvus jaunimas pasistūmėjo, kokias aukštas pareigas pradeda užimti. Per šią programą į Lietuvos mediciną netiesiogiai jau buvo investuota apie 1,5 mln. svarų sterlingų.
– Net ir gyvendamas svetur, palaikote tamprų ryšį su buvusiais kolegomis, dalyvaujate gydytojų konferencijose Lietuvoje. Ar neurologijos sritis šalyje keičiasi į gera?
– Kaskart sugrįžus į Lietuvą, malonu matyti ją pasikeitusią ne tik naujais pastatais, o ir progresuojančią medicinos srityje. Pastaruosius metus stebiu neurologinių ir kardiovaskulinių ligų spartų gydymo progresą. Didžiulis proveržis, kurio didelis nuopelnas priklauso Vilniaus ir Kauno universitetinių ligoninių specialistams, įvyko ūmaus insulto ir kitų širdies kraujagyslių ligų gydyme.
Lietuvoje yra penki klasterių centrai su satelitinėmis ligoninėmis, kurie užsiima kardiovaskulinių ligų ir insultų gydymu. Trombolizės ir trombektomijos skaičiai ir gerosios išeitys skelbiamos tarptautiniuose žurnaluose, matome, kaip Lietuva atrodo bendrame Europos Sąjungos kontekste ir kokį žingsnį žengė į priekį.
Galbūt prisideda tai, kad Lietuva geografiškai kompaktiška, atstumai nedideli, bet gydymo pasiekimai, atliekamų trombektomijų skaičiai, vis tiek yra įspūdingi. Anglijoje tokio skaičiaus nepasiekiame. Metas į Lietuvą tobulėjimui siųsti britus (šypteli)?
Lietuvoje pasistūmėjo ir kitų neurologijos sričių gydymas. Sakykime, nieko netrūksta gydant pacientus su išsėtine skleroze, taikomi visi įmanomi gydymo būdai, pažangiausios technologijos, netgi tokios kaip kaulų čiulpų transplantacijos.
Pasaulyje nėra vienos idealios medicinos sistemos, todėl ir Lietuvoje keistinų dalykų, kurie palengvintų sistemos darbą, nemažai.
Pasaulyje nėra vienos idealios medicinos sistemos, todėl ir Lietuvoje keistinų dalykų, kurie palengvintų sistemos darbą, nemažai. Reikalinga restruktūrizacija, dabartinių resursų perskirstymas.
Vis tik negalime teigti, kad „ten, kur mes dirbame užsienyje, viskas labai gerai, o pas jus to nėra“. Yra. Yra puikūs specialistai, išmanantys savo darbą, ir įspūdingi jų pasiekimai.
Tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos
– Ar įsibėgėjus antrajam dešimtmečiui emigracijoje vis dar aplanko mintys apie grįžimą gyventi į Lietuvą?
– Neabejoju, kad didžioji dalis emigrantų pagalvoja, kaip faina būtų sugrįžti. Turiu bičiulį gydytoją, su kuriuo iš Lietuvos išvykome panašiu metu. Abu pasvarstome, kad sugrįžus veikiausiai būtų sudėtinga adaptuotis tiek prie lietuviškos sveikatos sistemos, tiek prie aplinkos.
Jo žodžiais tariant, nesame savi čia, bet savi nebesame ir Lietuvoje – tokie tarp dangaus ir žemės pakabinti (šypteli).
Kai tau 25-eri, gyveni vienas, susikrovei į kuprinėlę daiktus ir pirmyn per pasaulį. Bet jeigu tau 50-imt, prisideda žmonos, vaikų kuprinėlės, jų rašomasis stalas ir knygos.
Klaidinga manyti, kad tik finansinė išraiška stabdo. Kliūtimis tampa nemažai kitų svarbių veiksnių. Kai tau 25-eri, gyveni vienas, susikrovei į kuprinėlę daiktus ir pirmyn per pasaulį. Bet jeigu tau 50-imt, prisideda žmonos, vaikų kuprinėlės, jų rašomasis stalas ir knygos. Žmonės kitose šalyse įsigiję nekilnojamąjį turtą, įsteigę verslus. Sudėtinga, nes tos kuprinėlės jau gerokai didesnės.
Galbūt ir vaikas nelabai taisyklingai kalba lietuviškai, nepaisant to, kad abu tėvai lietuviai, o jo vardas – Jonas Jonaitis.
– Tadai, o ar nebūtų gyvenimo „kuprinėlės“ lengvesnės, turint Didžiosios Britanijos pilietybę?
– (šypteli) Žinau apie tokią Anglijos lietuvių praktiką, bet man gerai ir su lietuvišku pasu. Kiekvienas iš proto eina savaip. Vienam gėda išsiduoti, kad jis lietuvis, todėl bando visur kalbėti angliškai ir dar be akcento.
Aš tai stengiuosi kuo daugiau kalbėti lietuviškai, dažniausiai – su panevėžietišku akcentu (juokiasi).
– Dėkojame už pokalbį.
