„Nemanau, kad mylėčiau Lietuvą taip, kaip myliu dabar, jeigu nebūčiau vaikystėje išvažiavusi gyventi į užsienį“, – sako E. Makaraitė.
– Eglė, ar dar prisimeni, kokį įspūdį tau padarė JAV, kai atvykai?
– Buvo daug keistų ir neįprastų dalykų. Pavyzdžiui, braškės. Lietuvoje jos saldžios, o ten mažesnės ir skonis kaip vandens. Nebuvo lengva įprasti ir prie pinigų, matavimo sistemos. Mane erzina monetos, nes pas mus pagal dydį gali suprasti, kokią vertę turi moneta, o Amerikoje reikia mintinai išmokti, kokia moneta kaip atrodo, nėra skaičiaus.
Nemanau, kad mylėčiau Lietuvą taip, kaip myliu dabar, jeigu nebūčiau vaikystėje išvažiavusi gyventi į užsienį.
– Kokiose JAV valstijose teko pabuvoti?
– Su tėvais gyvenau Čikagoje, priemiestyje, kur be automobilio neišsiversi, nes viešasis transportas neegzistuoja, o eiti pėsčiomis – nepavyks. Kai studijavau universitete, gyvenau Niujorke. Šiame mieste keliauti daug lengviau, nes yra visą parą veikiantis metro. Gyvendama mieste, pasijausdavau lyg filme, nes vis atpažindavau vietas, matytas serialuose ir filmuose. Mano universitete buvo daug kūrybingų žmonių. Čikagoje, kur gyvenau su tėvais, žmonės buvo paprastesni.
– Gyvenai viename didžiausių miestų. Ar yra tekę pakliūti į pavojingas situacijas?
– Kai buvau jauna – buvau pakvaišusi. Pavyzdžiui, kai buvau pirmakursė, vieną naktį su drauge nuėjome į pavojingą rajoną, į kurį niekas neitų. Buvau draugiška, gal naivi, bet, laimė, pavojingų situacijų pavyko išvengti. Žmonėms patikdavo, kad aš buvau draugiška ir atsakydavo man tuo pačiu.
– Už studijas JAV studentai pakloja tūkstančius. Su kokiomis kainomis susidūrei pati?
– Įmanoma gauti įvairias nuolaidas, kad nereikėtų mokėti keleto tūkstančių. Bet paskolos už mokslus iš tikrųjų yra didžiulės. Jos pradeda kauptis nuo pirmos dienos, kai nueini į universitetą, net nesuvoki, kad kaina gali pasidvigubinti.
Maniau, kad Niujorke bus kitoks gyvenimas. Buvo apmaudu matyti, kaip pažįstami ir draugai neigiamai žiūrėjo į savo galimybes ir skolas. Aš tikėjau, kad jeigu esi savo srityje vienas geriausių, vis viena kaip nors išsisuksi, bet vos atvykau, iškart mums pasakė, kad mūsų universitetas nėra vienas geriausių, kad šis turi daugiausia skolų.
Dabar žinau, kad visos durys atviros, jeigu stengiesi, bet kai buvau 18-os metų, nelabai tai supratau.
– Girdėjau, kad šiuo metu rašai knygą. Kaip supratai, kad tau patinka rašymas?
– Visą gyvenimą mėgau skaityti. Knyga toks magiškas daiktas, ji tarsi nukelia į kitą pasaulį. 2017-ieji man buvo ypatingai dramatiški, pamaniau, kad vertėtų tuos išgyvenimus užrašyti.
– Apie ką yra tavo knyga?
– Rašau apie 10 mano gyvenimo mėnesių. Kaip likimas mane privertė pasirinkti menininkės kelią, nes tuo metu aš dirbau biure. Mėnesiai buvo įtempti ir dėl santykių su žmonėmis. Iš visų pusių mane supo chaosas. Per tuos mėnesius tris kartus patekau į avariją, dvi iš jų nelabai rimtos, bet trečioji buvo viena skaudžiausių. Aš laukiau prie šviesoforo. Atrodo, šimtą kartų jau buvau ten stovėjusi, gerai pažinojau sankryžą, bet kol laukiau žalios šviesos, ant šaligatvio ir ant manęs užvažiavo automobilis... Iki dabar atsimenu tą kraupų jausmą. Po avarijos man buvo taikoma fizinė terapija, pradėjo tirpti pirštai. Tai buvo paskutinis lašas. Supratau savo gyvenimo laikinumą. Turėjau sveikatos problemų, ir mane jos privertė daryti tai, kas man patinka.
Jeigu nori toliau gyventi, nereikia pataikauti, neprivalai būti draugiška, maloni. Galiu būti autentiška.
– „Gyvendama mieste, pasijausdavau lyg filme, nes vis atpažindavau vietas matytas serialuose ir filmuose“, – gyvenimą JAV prisimena Eglė.
– Jeigu tada būčiau numirusi, turbūt tebūtų išėjęs straipsnis apie nelaimingą atsitikimą, kaip numirė biuro darbuotoja, kainų koordinatorė. Kokia nesąmonė! Juk galiu žymiai daugiau pasiekti, jeigu kurčiau.
– Rašydama knygą sugebėjai pažiūrėti į savo gyvenimą iš šalies?
– Kai rašiau knygą, kai kurie dalykai man atrodė juokingi. Tačiau kai ją baigiau, suvokiau, kad kai kurie žmonės mane daug labiau įskaudino, pasinaudojo manimi. Kol sau tai pripažinau, išgyvenau daug skausmingų akimirkų. Buvau tyras, mielas žmogus, visada su šypsena, tačiau, kad ir koks geras žmogus būsi, kai kurie žmonės sugebės tavimi pasinaudoti. Supratau, kad neprivalau būti gera kitiems. Jeigu nori toliau gyventi, nereikia pataikauti, neprivalai būti draugiška, maloni. Galiu būti autentiška.
– Gyveni JAV nuo vaikystės. Tačiau akcento neturi, kaip tau tai pavyko?
– Vaikystėje skaitydavau lietuviškai. Taip pat rašydavau dienoraštį lietuvių kalba, kad nepamirščiau, kaip dėlioti sakinius. Nemanau, kad mylėčiau Lietuvą taip, kaip myliu dabar, jeigu nebūčiau vaikystėje išvažiavusi gyventi į užsienį. Tikiuosi, kad lietuviai, kurie gyvena čia visą gyvenimą, taip pat pamils savo šalį iš naujo ir didžiuosis Lietuva visame pasaulyje.
