Tęsiame straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ ir toliau pasakojame istorijas, kaip vieną dieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmonės ryžosi keisti savo gyvenimą.
Antanas yra vienas tų jaunų žmonių, kuris tikrai nesiskundė tuo, kaip gyveno Lietuvoje. Baigęs teisės mokslus įsidarbino pagal specialybę, o keturias biuro sienas vakarais iškeisdavo į ledo ritulio areną ir trenerio darbą su vaikais.
Savo meilę, o dabar jau ir būsimą žmoną, sutiko ne skraidydamas po platųjį pasaulį, o kartą vykdamas į Nidą. Po trijų pažinties mėnesių Laura išvyko studijuoti į Londoną, o Antanui ėmė suktis mintys, kad niekas iš esmės jo Lietuvoje nelaiko, kad galėtų suteikti sau daugiau laisvės ir pamatyti pasaulio.
– Papasakokite, kaip ta idėja virto kūnu ir kaip iki tol nemėgintas jėgos aitvarų sportas tapo jūsų pragyvenimo šaltiniu?
– Visą gyvenimą daug dalykų dariau nemokamai. Vienas tokių – į ledo ritulio treniruotes tėvai atvesdavo vieną berniuką, su kuriuo sutikau papildomai padirbėti po treniruočių. Vėliau paaiškėjo, kad jo sesuo yra jėgos aitvarų instruktorė, gyvenanti Nidoje, kurioje mes leisdavome nemažai laiko. Anksčiau čiuožiau snieglente, važinėjau riedlente, bet su vandens sportais tuo metu mano gyvenimas niekaip nebuvo susijęs. Taigi kartą sulaukęs kvietimo nuvykau pasisvečiuoti į Nidą, pabandžiau jėgos aitvarus ir sužinojau, kad pasaulyje trūksta jų instruktorių, ir, kad tapęs juo, galėčiau keliauti ir dirbti.
Laura tuo metu studijavo Londone, tačiau nuolatinės liūtys ir Londono ritmas manęs visai netraukė. Kai dirbau Lietuvoje, mudu skraidydavome vienas pas kitą, po kurio laiko supratau, kad negyvenant vienoje šalyje nėra jokio skirtumo, iš kur skristi vienam pas kitą. Dėl aitvarų sporto – žiūrėjau į tai kiek skeptiškai, ilgai svarsčiau, ar tikrai nesu per senas pradėti tuo užsiimti, gal per daug buvau girdėjęs istorijų, kaip žmonės meta darbus, kur nors išvažiuoja ir kad nieko iš to neišeina.
Man pasisekė – radau darbo pasiūlymą Žaliojo Kyšulio Druskos saloje. Įsidarbinau pas vieną žymiausių jėgos aitvarų meistrų Elvį Nunesą.
Tačiau nutariau pabandyti. Išėjau iš darbo, visą vasarą mokiausi ir dirbau Lietuvoje, o rudenį išskridau laikytis jėgos aitvarų instruktoriaus licencijos į Olandiją. Nuo praėjusių metų ją galima išsilaikyti ir Lietuvoje, bet anksčiau tos galimybės nebuvo, tad visi norintys tapti jėgos aitvarų instruktoriais turėdavo vykti bent jau į Lenkiją. Turėjau planą, kad įsidarbinsiu Kanaruose, galėsiu skraidyti į Londoną, draugė atskris pas mane. Tačiau pradėjus darbų paieškas paaiškėjo, kad jie jau išgraibstyti.
Vis dėlto man pasisekė – radau darbo pasiūlymą Žaliojo Kyšulio Druskos saloje. Įsidarbinau pas vieną jėgos aitvarų profesionalą – Elvį Nunesą. Ten praleidau beveik pusmetį, o dar būdamas ten radau darbą vasarai Lietuvoje.
– Be jėgos aitvarų, dar dirbate ir kelionių vadovu. Neužteko vandens sporto ar sulaukėte pasiūlymo, kuriam negalėjote atsispirti?
– Sakyčiau, kad mano gyvenime tiesiog nemažai sutapimų. Kai dirbau Žaliajame Kyšulyje, atostogų atskrisdavo nemažai lietuvių. Ten susipažinau ir su savo pirmąja vadove turizmo srityje (Antanas dirba pas „Makalių“ – red.). Taigi, kai vasarą po darbo Druskos saloje leidau Lietuvoje, susitikome su ja Svencelėje, išsikalbėjome, kad labai ieško žmogaus, kuris vyktų dirbti kaip kelionių vadovas į Maldyvus. Pasakiau, kad tikrai noriu šio darbo. Taigi išskridau ten keturiems mėnesiams.
Po Maldyvų vasarai vėl grįžau į Lietuvą, dirbau čia, paskui vėl išskridau į Maldyvus, tada į Tailandą, Singapūrą, galiausiai ir į Balį. Kelionių vadovo darbas – kas antrą dieną, taigi, jei tik yra vėjo, kiekvieną laisvą dieną dirbu jėgos aitvarų instruktoriumi.
Laura jau baigė mokslus, dirba nuotoliniu būdu, dabar visur keliaujame kartu. Šią vasarą praleisime Lietuvoje, o rudenį laukia Indonezija, Balis ir Filipinai.
– Nemažai tokių, kurie dienas leidžia biuruose su kostiumais, tačiau vos papūtus vėjui, susimeta į automobilį jėgos aitvarus, lentas ir lekia į pajūrį. Tačiau daugelis jų savo gyvenimo nekeistų ir visko nemestų. Kas jus paskatino imtis tokių radikalių pokyčių savajame?
– Manau, pajutau, kad per daug užsisėdėjau, prasidėjo labai didelė rutina. Tas sprendimas tikrai buvo sunkus. Bet aš esu žodžio žmogus: jei ką nusprendžiu, papasakoju savo draugams, o paskui jau nebėra kur trauktis. Ir prieš išvykdamas nutariau išnuomoti savo butą metams, kad nesumąstyčiau po savaitės kitos viską mesti ir grįžti. Pasakiau sau: kad ir kuo viskas baigsis, net jei ir nepavyks, aš metus bandysiu.
Pasakiau sau: kad ir kuo viskas baigsis, net jei ir nepavyks, aš metus bandysiu.
Atsižvelgiant į tai, kaip viskas klostosi, manau, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Pats stebiuosi, kaip tas ratas sukasi: atrodo, kai nustoji pats ieškoti, darbai ir pasiūlymai patys tave susiranda. Ir pajutau, kad, kai pradedi keliauti, paskui labai sunku sustoti.
– Vandens sportas – tikrai ne kiekvienam. Juolab kad jo anksčiau jūsų gyvenime nebuvo. Tai tarsi įrodymas, kad žmogus, labai norėdamas, gali pasiekti daug dalykų. Kaip jums tai pavyko ir kodėl pasirinkote būtent jėgos aitvarus?
– Esu iš tų, kurie, kai ką nors daro, turi padaryti geriausiai, kaip gali. O dėl jėgos aitvarų – tikriausiai pagrindinė priežastis ta, kad visada norėjau gyventi ten, kur šilta. Jie priverčia tave pasijusti laisvą, gali plaukti visur, kur vėjas neša. Sportas visą gyvenimą buvo prie širdies, taip pat man labai patinka darbas su žmonėmis – dirbau su vaikais, pamaniau, kad su suaugusiaisiais viskas turėtų būti paprasčiau.
Žinoma, čia daug atsakomybės, turi žiūrėti, kad žmogus nesusižeistų, liktų sveikas ir pan. Tačiau neturi vadovo, kuris sekiotų iš paskos. Mokyklos vadovui svarbiausia, kad klientas iš vandens grįžtų sveikas ir laimingas. Šiame darbe mane supa pozityvi, gera nuotaika, nes žmonės atvyksta atostogauti, visi atsipalaiduoja, mažai streso, aišku, būna nuovargio dienų, kai kitą rytą norisi pamiegoti, pailsėti, bet kai ateini į darbą, veide atsiranda šypsena ir supranti, kad laukia puiki diena.
– Kokie dar sportai paįvairina jūsų gyvenimą?
– Nuvykęs į kiekvieną šalį stengiuosi išbandyti ką nors nauja. Maldyvuose pamėginau nardyti. Antras panėrimas buvo su daugybe ryklių, esančių tik kelių metrų atstumu nuo mūsų. Tada pamaniau, kad gal ir visai nieko (šypsosi). Tailande labai „užkabino“ Tailando boksas. Lietuvoje užlipu ant ledo pažaisti ledo ritulį. Rudenį laukia kelionė į Balį, ketinu pradėti plaukioti banglente.
– Visa tai skamba kaip nuostabus gyvenimas be rūpesčių, bet žinome, kad taip nebūna. Su kokiais sunkumais teko ir tenka susidurti?
– Sunkiausia buvo pradžia ir atlaikyti giminės nuomonę. Sakė man: „Vaikeli, šitame valstybiniame darbe, jei tik gerai elgsiesi ir dirbsi, ilgus metus praleistum, o tu čia su kažkokiais aitvarais į Afriką išskrendi.“ Mama iš pradžių irgi teigė, kad čia visiška nesąmonė, tačiau po poros dienų nuomonę pakeitė, sakė: „Žinai, važiuok, nes ir aš važiuočiau.“ Nedrąsiausia buvo vykti į Afriką, ir tų uždirbamų pinigų pragyventi ten neužteko, reikėjo ir savų santaupų.
Sakė man: „Vaikeli, šitame valstybiniame darbe, jei tik gerai elgsiesi ir dirbsi, ilgus metus praleistum, o tu čia su kažkokiais aitvarais į Afriką išskrendi.“
Kai išsilaikiau licenciją, praėjusiais metais labai tikslingai dirbau su mokinių registravimu, buvau gal trečias instruktorius Lietuvoje pagal oficialiai išdirbtas valandas. Tada automatiškai ir alga kyla, ir paklausa didėja. Man patinka, kad nėra fiksuoto mėnesinio atlyginimo – kiek dirbi, tiek ir uždirbi, nes mokama tau už valandas.
Anksčiau, kai pats skaitydavau kitų žmonių istorijas, niekad nebuvau susimąstęs, kad norėčiau ar galėčiau ir pats taip pasielgti – viską mesti ir išvažiuoti. Aišku, susiduri tuo, kad pasirinkęs tokį gyvenimo būdą neturi užtikrintumo, kokį turi čia – kasdien eidamas į darbą, gyvendamas sau įprastoje aplinkoje, jausdamas stabilumą. Ten turi daugiau apie viską galvoti: galbūt dar galėčiau kuo nors užsiimti, daugiau užsidirbti, kur nueiti pavalgyti, kur keltis gyventi ir pan. Mane patį vedė mintis: kada daugiau, jei ne dabar? Vėliau jau gal aplinkybės nebeleis paragauti tokio gyvenimo. O galiausiai visada lydėjo ir kita mintis: nepavyks, tai bent jau būsiu pabandęs.
– Pačiai teko atostogauti Druskos saloje, man ji paliko mėnulio žemės su trimis palmėmis įspūdį. Kokia jūsų patirtis ten?
– Buvo toks jausmas, kad baigiantis tiems darbo mėnesiams labai pradėjau pasiilgti veikti ką nors, pavadinkime, protingo. Kad ir gražiai apsirengti, nueiti į teatrą, į kiną ar kur pavakarieniauti. Šiame darbe pasiilgsti protingų pokalbių, nes visi atvyksta atostogų, nesuka sau dėl nieko galvos.
Buvo šokas, kad viskas ten taip brangu. Pamenu, kai nutarėme pasigaminti vakarienę – makaronų su lydytu sūriu, ir kaip nuėjus į parduotuvę akys iššoko, nes filadelfijos sūrelis kainavo 7 eurus. Ilgainiui atradome vietos kavines, užeigas, kur dienos pietus valgydavome už 2,5 euro. Dažniausiai tai būdavo žuvis arba vištiena, pora griežinėlių morkyčių, salotos lapelis, ryžiai ir bulvytės fri. O jei vienoje kavinėje baigdavosi bulvytės, žinodavai, kad rytoj jos baigsis visoje saloje – didelis vėjas, per didelės bangos, per kurias krovininiai laivai negali priplaukti prie krantų. Tokiomis dienomis vaizdelis parduotuvėje – tuščios lentynos.
Afrika išties buvo įdomi patirtis, tačiau po viso to supranti, kaip mes gerai gyvename. Ir tiesa ta, kad čia grįžę mes galime gal net per daug visko daryti, gal todėl žmonės kartais ir pasimeta besirinkdami.
– Kas traukia kelionėse ir ką jos jums duoda?
– Yra vienas jausmas, kuris Lietuvoje dėl oro dingsta: kai atsikeli, pažiūri pro langą ir nori eiti ką nors veikti. Pas mus šaly labiausiai trūksta saulės. Net ir žiemą, gali būti minus dešimt, bet jei yra saulė, viskas kitaip. Čia vasarą visi žmonės atrodo laimingi, matyt, saulė padeda.
Šiame darbe pasiilgsti protingų pokalbių, nes visi atvyksta atostogų, nesuka sau dėl nieko galvos, tokių dalykų kaip gražiai apsirengti, nueiti į teatrą, į kiną ar kur pavakarieniauti.
Keliaudamas ir dirbdamas labai paaugau bendravimo su žmonėmis klausimu. Jų sutinku pačių įvairiausių: skirtingos socialinės, finansinės padėties, skirtingų poreikių ir pan. Man labiausiai patinka dvi dienos – kai pasitinku turistus ir kai juos išlydžiu, nes smalsu pamatyti tuos, su kuriais teks dirbti ateinančiu metu, o atsisveikinant matyti darbo rezultatas.
Pamenu, kaip į Žaliojo Kyšulio salą atvyko du „Armani“ kostiumais pasipuošę italai. Jiems daug kas neįtiko, bet vis dėlto nutarė pasiimti jėgos aitvarų pamokas. Buvo ir smagu, ir liūdna matyti tų vyrukų veidus, kai jiems išvykstant jie vos neverkė ir dėkojo, kaip smagu buvo. Tąkart ir pačiam buvo skaudu atsisveikinti, tačiau vėliau išmoksti tai priimti natūraliai.
Keliaudamas atrandu ir naujų pomėgių. Pradėjau filmuoti, sukti filmukus, net nusipirkau droną ir filmuoju juo. Iš to pinigų dar neuždirbu, bet, kaip sakau, kol tau už ką nors dar nemoka, vadinasi, dar nesi to vertas. Tačiau nepaleidžiu minties, kad ateityje tai irgi galės būti pajamų šaltinis.
Manau, kad tam tikros patirties parsiveži iš kiekvienos kelionės ir kad kiekviena jų ką nors tavyje palieka. Kai parvykau į Lietuvą iš Žaliojo Kyšulio, iki vasaros sezono ir darbų čia turėjau dar šiek tiek laiko. Mano draugas ir būsimasis darbdavys buvo ėjęs Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje, išgirdęs jo pasakojimus, galutinai nusprendžiau, kad ir pats noriu tai patirti. Dar tą pačią savaitę nusipirkau lėktuvo bilietus ir ten išvykau. Tai buvo superinis nuotykis. Dabar jau audžiu mintį, kad galėtume drauge su Laura nueiti tą kelią, tik paįvairindami maršrutą ir pasirinkdami dalį, kuri veda per kalnus.
Kai pradedi eiti Šv. Jokūbo kelią, nori, kad jis kuo greičiau pasibaigtų. O kai artėja pabaiga, nori, kad jis dar nesibaigtų. Tau tiesiog patinka gyventi toje kelio rutinoje.
– Labai įprasta, kad Šv. Jokūbo kelią renkasi žmonės, kurie tarsi nori šį tą savo gyvenime susidėlioti, atrasti, suprasti. Kodėl pasirinkote jūs?
– Su klausimu: „Na, ir ką atradai?“ susidūriau ir aš, tačiau mano atsakymas buvo labai paprastas: „Nieko, nes nieko ir nebuvau pametęs, kad ieškočiau.“ Tiesiog norėjau gero nuotykio. Ir potyrių tikrai buvo pačių įvairiausių. Kai pradedi eiti, nori, kad tas kelias kuo greičiau pasibaigtų. O kai artėja pabaiga, nori, kad jis dar nesibaigtų. Tau tiesiog patinka gyventi toje kelio rutinoje.
Ten susipažinau su vienu vokiečiu, kineziterapeutu, dirbančiu didžiulėje įmonėje. Jis kelią ėjo norėdamas susigaudyti, ką toliau savo gyvenime nori veikti. Paskutinį vakarą prieš man išvykstant jis sakė, kad išlydės savo draugę ir dar kokią savaitę eis žemyn portugališku keliu. Skambina man po pusantro mėnesio ir sako: „Iš viso nuėjau 2,5 tūkst. kilometrų, sunešiojau dvi poras batų, esu Gibraltare, skrendu namo. Tiesiog negalėjau sustoti.“
– Išties žavu, kiek įspūdžių patiriame ir kokių jausmų išgyvename keliaudami, pažindami ir save, ir aplinką. Dažnai tas keliavimas įvardijamas ir kaip tam tikros laimės paieškos. Kas jums yra laimė ir ar jos suvokimas pasikeitė?
– Buvo laikas, dar pradžioje visų šitų kelionių, kai svajojau, kad norėčiau keliauti, turėti mylimą žmogų, namus ir pan. Kai tos svajonės pradėjo pildytis, atėjo toks jausmas: esu čia ir dabar, ir tiesiog nieko kito nesinori.
Kuo daugiau įvairios patirties, tuo labiau jauti, kaip mažėja poreikiai. Ypač po Šv. Jokūbo kelio atėjo supratimas, kiek nedaug mums reikia ir kiek daug visokiais daiktais esame apsikrovę.
– Tie, kuriems nereikia kelionių, klajonių, kitokio gyvenimo būdo, sunkiai supranta tuos, kuriems reikia. Dažnai gali išgirsti, kad esą esi nesusitupėjęs, negali gyventi įprasto – jiems – gyvenimo. Arba keliamas klausimas – iš kur jie turi tiek pinigų, kad gali sau tai leisti. Ar jums pačiam teko su tokiais pastebėjimais susidurti?
– Neseniai skaičiau interviu su vienu lietuvių fotografu. Klausė jo, iš kur turi tiek pinigų, kad gali leisti sau tiek daug keliauti. Jis atsakė, kad kaip tik yra labai neturtingas žmogus, dėl tos priežasties ir negali ilgai būti Lietuvoje, nes čia pinigai greitai baigiasi. Todėl vyksta į Aziją ar Pietų Ameriką ir praleidžia ten daugiausia laiko, nes gali užsidirbti ir susitaupyti.
Ir keliones pasirinkau, nes patinka pažinti ką nors nauja. Mėgstu kitus žmones daryti laimingus, kai matau, kad galiu prie tos jų laimės prisidėti.
O kalbant apie galimybes keliauti, uždirbamus pinigus, yra toks dalykas: kai dirbi darbą, kuris tau patinka, neretai jis apima ir tavo laisvalaikį. Taigi jei laisvalaikiu mėgsti užsiimti savo darbu – pinigų kaip ir nėra kur išleisti. Į mano darbo kontraktus dažniausiai įskaičiuojamos kelionės, apgyvendinimo išlaidos ir maistas.
Ir keliones galiausiai pasirinkau, nes patinka pažinti ką nors nauja. Mėgstu kitus žmones daryti laimingus, kai matau, kad galiu prie tos jų laimės prisidėti. Ir pratęsiant laimės temą, siūlyčiau visiems nuvažiuoti į Aziją ir pamatyti, kaip žmonės, neturėdami nieko, sugeba būti laimingi, kaip jie sugeba iš esmės džiaugtis tuo, ką turi, jiems nieko netrūksta. Pamenu pokalbį Žaliajame Kyšulyje su vienu vietiniu, jis man sakė, kad patinka jam europiečių pinigai, galbūt ir didesnės galimybės atsivertų išvykus, bet už jokius pinigus savo gimtojo krašto jis nekeistų, nes jam ir čia gerai: viskas sava, visi vieni kitus pažįsta ir t. t. O uždirba vyras tik 100 dolerių per mėnesį.
Manau, kad lietuviai pasižymi noru pasirodyti prieš kitą. Tie žmonės, gyvenantys varganiau ar varganai Azijoje, Afrikoje, kitose pasaulio šalyse, tokio noro neturi, tai jų ir poreikiai mažesni. Ir gal todėl jie jaučiasi laimingesni, nepavydi vienas kitam.
Pats vadovaujuosi tuo, kad reikia nieko nesitikėti, nes kai nesitiki, tada viskas būna gerai. Ypač, kai vyksti į kokią nors kelionę. Lūkesčiai yra didelė liga.
– Ko labiausiai pasiilgstate Lietuvoje?
– Koldūnų ir grietinės (šypsosi). Bet labiausiai grietinės, nes Azijos šalyse jos nėra. Ir daugelis mano sutiktų žmonių, kurie ilgą laiką dirba ar gyvena ten, labai pasiilgsta grietinės. Kalbant apie kitus dalykus, buvo vienas momentas, kai atrodė, kad jei dabar (žiemą – red.) būčiau Lietuvoje, visur eičiau, viską veikčiau, slidinėčiau. Kai grįžome trims savaitėms, porą dienų pasidžiaugėme, Liepkalnis tada dar buvo neprisnigtas, o paskui gana greit pradėjo traukti atgal. Tai taip su tais pasiilgimais – kai neturi, atrodo, kad labai reikia.
– Kokie ateities planai?
– Kadangi ir dabar gyvename pusiau Lietuvoje, pusiau visur kitur, tą modelį planuočiau išlaikyti, tik gal kiek daugiau laiko leistume Lietuvoje, į keliones vykčiau nebe pusmečiui, o trumpesniam laikui. Yra minčių ir apie savą verslą.
– Ką patartumėte tiems, kurie skaitydami šį interviu pasvarstys: „Kaip norėčiau ir aš...“ Tačiau užvers langą ir tos svajonės vėl liks tik svajonėmis.
– Svarbiausia niekada nesakyti „ne“. Jei man kas nors pasiūlo ką nors pabandyti, ir galiu sau leisti, neturiu užimtos darbo dienos, visada stengiuosi tai padaryti. Niekada nežinai, ar tas kitas dalykas nebus tas, kuris tave „užkabins“, kuris patiks dar labiau nei tie, kuriuos darai dabar, arba taps tuo, kuris pakeis tavo gyvenimą. Kai draugai svarsto: „Eiti į darbo pokalbį ar ne? Gal geriau ne, nes...“ O kas blogiausio gali nutikti? Darbdavys pasakys „ne“? Nuo to pasaulis nesugrius, o būsi pabandęs. Taip ir čia. Nepavyks, sugrįši. Bet tikiu, kad visiems, kurie bando iš širdies, pavyksta.
– Na, ir pabaigai išduokite paslaptį, kaip reikia išlaikyti santykius su mylimu žmogumi per atstumą, kol kiekvienas siekiate savų tikslų?
– Manau, mūsų atveju lėmė didelis pasitikėjimas vienas kitu. Be to, kai gyvenome atskirai, stengėmės bent kas du mėnesius vienas pas kitą skraidyti. O pagrindinis dalykas, leidęs tuos santykius išlaikyti, – žinojimas, kad taip bus ne visada, kad Laura baigs mokslus ir galėsime keliauti kartu, nes abu apie tai galvojome. Tiesiog savo ateitį nuo pradžių matėme kartu.
15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens.
Visus „Gyvenu, kaip noriu“ tekstus rasite ČIA.
Jei jus supa tokie žmonės arba pats esate vienas tokių, parašykite mums gyvenimas@15min.lt.
