– Žinant persiškų kilimų audimo tradicijas, galima nuspėti, kad tęsiate savo protėvių darbus. Tiesa?
– Taip, esu jau ketvirtosios kartos atstovas tekstilės versle. Tiesa, mano tėtis bandė pabėgti nuo kilimų verslo, svajojo būti pilotu. 1960 m. persikėlėme gyventi į Vokietiją, tačiau aplinkybės susidėliojo taip, kad jis sugrįžo prie to, kuo vertėsi visą gyvenimą.
Mano istorija labai panaši į tėvo. Studijavau ekonomiką, baigęs studijas dirbau banke. Bet po trijų mėnesių darbo biure pasakiau: „O ne... Tai tikrai ne man.“ Supratau, kad negalėsiu sėdėti visą gyvenimą žiūrėdamas į skaičius. Nežmoniškai nuobodu. Taigi, aš grįžau į tėvo verslą.
– Nugalėjo kraujas?
– Kai tu užaugęs ant kilimų... Aš keliavau su tėvu po Indiją ir visas kitas pasaulio šalis, kur tik keliaudavo jis. Man iki šiol atmintyje išlikusios tos kelionės, kilimai, kuriuos tu apžiūri, iščiupinėji, renkiesi.
Kaip dauguma tekstilininkų vaikų, užaugau per dienas šokinėdamas nuo vienos krūvos kilimų ant kitos, žaidžiau ant jų, gulėjau. Tai kažkas tokio ypatingo, neužmirštama. Turėjau nuostabią vaikystę. Kažkam vaikystė asocijuojasi su smėlio dėže, o man – su kalnu kilimų.
Man taip patiko persiški kilimai. Visi persai juos įsimylėję, kaip ir likęs pasaulis.
– Kaip nutiko, kad tapote revoliucionieriumi, išdrįsusiu sulaužyti šimtametes tradicijas?
– 2007 m. mes vakarieniavome pas draugus. Raudonasis vynas, pašnekesiai apie šalies sąstingį, valdžią, politinę situaciją. Viena vakaro temų – kodėl niekas neaudžia modernių persiškų kilimų.
Kitą dieną pirmas klausimas, kurį uždaviau tėvui: „Kodėl Irane niekas negamina modernių kilimų?“ Jis tik nusijuokė ir pasakė: „Daryk, jei nori.“
Netrukus apsėstas to minties aš grįžau į Iraną. Ten prasidėjo didysis vargas. Buvo nesuvokiamo sunkumo iššūkis surasti audėjus, kurie ryžtųsi sulaužyti tradicijas ir išaustų tai, ko noriu aš.
Po aštuonių mėnesių bandymų man pagaliau pavyko surasti audėją, kuris pasakė „taip“ mano sukurtam kilimų dizainui. Aš daviau pavyzdžius, bet po kurio laiko atvykęs pažiūrėti rezultato nustėrau. Spalvynas buvo pakeistas jų pačių nuožiūra. Aš išsižiojęs žiūriu į audėją, o šis man į akis išdrožia: „Bet taip juk kur kas gražiau.“
Jums sunku patikėti, bet tai – tiesa.
– Ar tokie „verslo“ santykiai tik tarp audėjų ar visoje kultūroje?
– Austi tradiciškai – suvokiama kaip garbės reikalas. Tiesą sakant aš buvau beprarandąs viltį, kad atsiras drąsių audėjų, kurie sutiks perkelti mano sukurtus piešinius ant kilimų.
Sako: „Klausyk, mano mama, mano mamos mama ir mano mamos mamos mama šituos raštus ir spalvas audė, todėl aš didžiuojuosi, kad aš esu tas, kuris viską taip pat daro iki smulkmenų. Aš nieko nekeisiu. Kas tu toks? Atvykėlis iš Vokietijos, kuris mums aiškina, kaip ir ką daryti?“
Mentalitetas Irane labai primityvus. Ateisi į parduotuvę, o jie tau sakys: „Štai, viskas, ką mes turime. Pirk, o jei nepatinka, eik iš čia.“
Jei kitur tu pirmiausia išgirsi: „Kuo galėtume padėti?“, Irane gi: „Mes nieko dėl tavęs neketiname daryti. Tau pasiseks, jei mes tau parduosime.“
– Tai kaip vis dėlto pavyko?
– Pinigai. Jais gali manipuliuoti žmonėmis. Aš pasiūliau didelius pinigus, kad jie padarytų tai, ko man reikia. Sumokėjau dvigubai ir tai suveikė.
– Pradėjote nuo labai modernių dizainų.
– Mano pirmųjų kilimų dizainas buvo ultra modernus, juose nebuvo persų identiteto, jie buvo autonomiški, be tradicijų atspindžio.
Aš neturėjau žalio supratimo apie kilimų dizainą. Gerai išmaniau kilimų rinką, turėjau gerą skonį, bet ne supratimą, kaip kuriamas dizainas. Laimė, turėjau draugą prancūzą, dizainerį, kuriam prasitariau, kad noriu sukurti kilimų kolekciją ir ar jis sutiktų padėti. Aš turėjau idėjų, bet nežinojau, kaip jas perkelti į dizainą. Jis sutiko. Taip gimė mano pirmoji kolekcija.
Po dvejų metų pagaliau surengiau savo pirmąją parodą Dubajuje. Tada buvo krizių metas, mane draugai kvailino, sakė, kad niekas nepirks mano kūrinių. Ir tai pasitvirtino. Parodos laikotarpiu nepardaviau nė vieno kilimo. Buvau siaubingai nusiminęs.
Bet aš nesustojau. Surengiau parodas Niujorke, Vokietijoje, iš viso – tris parodas per dvejus metus. Galvojau: „Dieve, koks stebuklas, kokia kokybė, koks grožis, tačiau niekas neperka.“
– Kaip atradote savo stilių, jungiantį tradicijas ir šiuolaikiškumą?
– Po nesėkmių mama man pasakė: „Žinai, kodėl tau nepaėmus tradicinių kilimų motyvų ir neinterpretavus šiuolaikiškai?“
Netrukus aš sukūriau kolekciją, kurioje tradicinių kilimų dizainą perleidau per save, minimalizavau spalvas, raštus, išgryninau piešinį, taip suteikdamas jiems šiuolaikišką kalbą.
Mano sukurtuose dizainuose išlieka tie elementai, kurie yra atpažįstami, pavyzdžiui, net iš kokio krašto ar miesto šis kilimo dizainas. Galbūt detalės abstrahuotos, bet kilimas žiūrinčiojo suvokiamas vis dar kaip tradicinis kilimas. Išlieka atpažinimo momentas.
Vienas profesorius man sakė: „Puiki idėja. Žiūrėdami į tavo kilimus, jie prisimins savo vaikystę, senelius ir tėvus, kurių namuose buvo kilimas. Juk mes užaugome ant kilimų. Šitie prisiminimai suteikia labai daug gerų emocijų. Štai kodėl juos tai žavi. Tu radai raktą.“ Tai buvo pirmieji metai, kai mes pardavėme labai labai daug. Jūra pagaliau prasiskyrė.
– Kaip atlaikėte tą išbandymą, kuris gerokai užsitęsė? Ar nesudvejojote savimi?
– Treji metai buvo kruvini. Iš pradžių bandai surasti audėjus. Tada vėl nuo nulio startuoji parodose, kur tavęs niekas nežino. Galiausiai – neperka.
Kiekviena paroda man kainavo arti 60 tūkst. eurų. JAV, Artimieji Rytai, Europa. Tai labai sekino. Tėtis pasakė, kad arba turi kažkas keistis, arba reikia sustoti. Tada aš buvau grįžęs iš Niujorko. Pasakiau, kad pabandysiu paskutinį sykį. Didžiausioje pasaulyje kilimų parodoje „Domotex“ Vokietijoje pristačiau pora dizaino pavyzdžių ir įvyko lūžis. Pardaviau labai daug.
Daug žmonių pasiduoda užkliuvę už slenksčio. Psichologiškai buvo be galo sunku, kai tu suvoki, kad tai, ką darai, yra labai gerai, tačiau niekas neperka. Aš visuomet tikėjau. Jei nebūčiau tikėjęs, nebūčiau tęsęs ir ėjęs iki galo. Kaip aš sakau, jei tai būtų lengva, tai darytų visi.
– Kaip gimtoji šalis priėmė jūsų kūrybą?
– Aš išdrįsau sulaužyti tradicijas. O tam tikrai reikėjo drąsos. Rinkoje esu penkiolika metų. Dešimt metų Irane iš manęs visi juokėsi. Jie net nesuprato, kas čia vyksta. Kai aš tapau galingu rinkos žaidėju, jie liovėsi. Maža to, pradėjo mane kopijuoti.
Aš išdrįsau sulaužyti tradicijas. O tam tikrai reikėjo drąsos.
Aš matau savo kopijas ne tik Indijoje ir Kinijoje, bet ir Irane.
– Kaip į tai reaguojate?
– Aš manau, geriau, kad žmonės kopijuotų, o ne ignoruotų. Man nerūpi, nes jie nepasiekia tokios kokybės. Jei mane kopijuoja, vadinasi, aš darau tikrai vertus dėmesio dalykus.
– Ilgainiui sukūrėte kilimų kolekcijas su garsiausiais pasaulyje vardais. Kaip antai kaligrafijos meistru Mohammadu Eshai. Susitiko dvi asmenybės. Kaip pavyko susikalbėti?
– Mohammadas Eshai – garsiausias kaligrafijos meistras, kurio darbai Dubajuje parduodami už milijonus. Jis, kaip ir visi persai, domisi kilimais.
Mes puikiai sutarėme. Iš tiesų, dirbti su garsiais žmonėmis sudėtinga. Jis nuostabus, bet pamišėlis.
– Ką turite galvoje sakydamas „pamišėlis“?
– Ar žinote, kas yra superego? Garsūs menininkai yra absoliutūs lyderiai. Turi būti viskas taip, kaip nori jie.
Aš – „easy going“, nekomplikuotas. Menininkai, ypač artėdami link senatvės, o dar iraniečiai... Kaip jūs ir sakote, kai susitinka dvi asmenybės, kyla klausimas, kas yra numeris vienas. Jie nori būti ant viršelio, nori, kad idėjos autorystė priklausytų jiems.
Man tai svetima. Aš buvau ant garsiausių pasaulio žurnalų viršelių. Na, ir kas? Kas iš to? Kam tai įdomu? Aš leidausi į bendradarbiavimą du kartus, daugiau neketinu.
– Ir matome nuostabų rezultatą...
– Projekto idėja – perkelti Korano žodžius ant kilimo. Tačiau tai yra šventa, taigi, negali lipti ant to, kas šventa. Mes turėjome rasti sprendimą, kaip padaryti, kad vis dėlto būtų galima užlipti ant šių kilimų.
Nepaisant visko, projekto „Hidden Consciousness“ patirtis buvo labai įdomi, praturtinanti. Iki šiol nebūta tokio bendradarbiavimo.
– Daug laiko praleidote Vokietijoje. Ar gyvenimas čia kaip nors paveikė jūsų kūrybą?
– Kūrybos – tikrai ne. Gyvenimo būdą – taip. Viskas čia puikiai organizuota, laikomasi žodžio. Vienintelis dalykas, kurį aš čia vertinu – tai stabilumas. Žmonės amžinai nepatenkinti, oras sumautas, viskas stabilu (juokiasi). Ir tai man patinka. Gali grįžti čia ir po 30 metų, rasi tai, ką palikai.
Kai Irane tau sako, kad gamybos terminas yra trys mėnesiai. Iš tikrųjų terminas – metai.
Vokietijos patirtis man padėjo struktūrizuoti darbą, suburti komandą. Su iranietišku „inshallah“ („Jei Dievas duos“) negalėčiau valdyti verslo.
O dėl įkvėpimo? Vokiečiai labai nuobodūs.
O dėl įkvėpimo? Vokiečiai labai nuobodūs.
– Kiek kilimų sukuriate per metus?
– Aš sukuriu tris keturis dizainus su skirtingomis spalvų kombinacijomis.
Šiais metais pavyko tik du. Vedybos, medaus mėnuo ir visi kiti panašūs reikalai mane pagrobė.
– Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar tik iš tradicinių kilimų?
– Kartais nubundu jau su idėja. Pamenu, žiūrėjau filmą „Didysis Getsbis“. Aš sustabdžiau vieną filmo kadrų ir akimirksniu turėjau naujo kilimo viziją galvoje. Kolekciją pavadinau „Didysis Getsbis“. Jo dizainą sukūriau per penkias minutes, žaibiškai. Kartais reikia labai ilgai dirbti.
– Esate įsimylėjęs. Ar moteris gali įkvėpti kūrybai?
– Moterys? Jos tik kelia nuolatinį stresą (juokiasi). Moterys – vynui, šaltam vakarui, melancholiškai nuotaikai, bet tik ne kilimų dizainui.
Kelionės, kaip ir menas, pasitarnauja spalvų prasme. Esu sukūręs keletą serijų bendradarbiaudamas su menininkais. Man patinka jūra, gamtos architektūra, erdvės, aš surandu čia viską, ypač spalvų kombinacijas. Visa tai, ką išvardijau, yra spalvų, bet ne dizaino įkvėpimo šaltinis.
Jums tai nuskambės kaip nuobodus atsakymas, bet taip, tradiciniai kilimai yra tai, kas suteikia impulsą kūrybai.
– Esate kūrėjas, bet jūsų gyvenimas labai „tvarkingas“. Tačiau tai netipiška menininkui.
– Na, gerai, pasiduodu, jūs teisi. Neturiu jokių dramų, kad iš meilės kančioje sukurčiau kokį nors kilimą. Atsiprašau, Edita, kad jus nuvyliau. Aš labai nuobodus. Juokauju. Tiesiog, esu subalansuotas ir harmoningas žmogus.
Mano šeimoje visi labai ramiai ir gražiai gyvenome. Tiesa, nesu melancholikas. Esu džiaugsmingas, mėgstu keliones, didmiesčius, Milaną, Paryžių, bet žinau, apie ką kalbate.
Turiu draugų, kurie išvyksta į Maldyvus ir dvi savaites svaiginasi. Įvairiais būdais. Tai – ne man.
Mano kraujyje daugiau vadybos nei meninės prigimties. Aš be proto myliu tai, ką darau. Bet, būsiu atviras, tas organizacinis darbas kartais mane pribaigia.
Mano kraujyje daugiau vadybos nei meninės prigimties.
– Ar kilimų audimo tradicijoms nors minimaliai daro įtaką XXI a. ir technologijos?
– Amatas keliauja iš kartos į kartą. Bent aš nežinau jokių kilimų dizaino studijų.
Iki pat šių dienų yra audžiama tokiomis pat technologijomis, tokiu pat būdu. Indija, Kinija bando mus kopijuoti, tačiau niekas nėra pajėgus net priartėti prie Irano kokybės. Tai viena tų paslapčių, kad mes iki šiol naudojame preciziškai tiksliai tas pačias technologijas ausdami kilimus. Šimtmečius niekas nepasikeitė gamybos procese.
Viskas iki pat dabar atliekama rankomis. Jokių mašinų – nuo verpimo, audimo, plovimo. Dažai išgaunami iš augalų, daržovių, vaisių. Tai aukščiausias meistriškumas, kalbant apie kilimų audimą.
– Ką jums asmeniškai reiškia kilimas?
– Kilimas – ne vien interjero detalė, tai – gerokai daugiau. Tu gauni ne tik kilimą, bet ir energiją – augalų, žmonių. Patiestas kilimas didžiajame kambaryje suteikia šilumos, sielą namams, atsineša savyje visus energetinius laukus ir padaro namus namais. Kilimas – sala gyvenamojoje erdvėje. Man – tai meilės sala.
– Ar su klientais bendraujate tiesiogiai ir betarpiškai?
– Santykiai su klientais labai skirtingi. Su vienais bendrauju labai artimai ir betarpiškai, yra ir tokių, kuriems tarpininkauja dizaineriai. Daugybė mano sukurtų kilimų iškeliavo į karališkąsias šeimas. Mano kilimas puošė ir Michailo Gorbačiovo labdaros „Global Green“ pokylį.
Deja, savo klientų vardų negaliu atskleisti. Tai šiokia tokia problema rinkodariniu požiūriu. Visi garsiausi pasaulio žmonės, kurie įsigijo mano kilimus, prašo saugoti jų privatumą. Yra kaip yra. Aš gerbiu jų sprendimą. Bet kokiu atveju – džiaugsmas turėti tokių klientų. Pasirinkimas paprastas: sugausi vieną naują klientą, bet prarasi kitus. Aš renkuosi dirbti žemiau radarų ir sąžiningai.
– 2017 m. „Esquire’s“ žurnale buvote tituluotas stilingiausiu vyru. Koks jūsų paties stilius? Ar ir čia esate ištikimas klasikai?
– Aš tą patį taikau tiek kūrybai, tiek ir aprangai. Man smagu turėti dalykus, kurie tarnaus dešimtmečius. Jei dabar kažkas madinga, tu kartą nusiperki, du kartus apsivelki ir tai jau vakarykštė mada. Galima nusipirkti geltoną rankinę vienam kitam išėjimui, bet anksčiau ar vėliau tu grįši prie juodos, kuri nežeidžia tavo akies. Netikiu madomis. O ir rengiuosi taip, kaip rengiuosi, dėl savęs, ne dėl kitų. Neketinu būti auka tų, kurie diktuoja, kaip man rengtis.
Nesirengiu kaip klounas, neieškau ekstravagantiško, išskirtinio stiliaus. Toks mano požiūris į madą.
Tiesiog aš toks esu ir aprangos nesureikšminu. Man patinka sveikas gyvenimo būdas, rūpestis savo kūnu, taip pat ir apranga.
Aš rengiuosi normaliai. Taip, kad jausčiau dermę, t. y. su savimi ir su tuo, kaip atrodau.
Viskas, ką darai, turi būti natūraliai atėję, ne sugalvota, ne nukopijuota, kad suteiktų pasitikėjimo savimi, kad būtų patogu.
– Tik ką susituokėte. Ar jaučiate nerimą, kad santuoka gali tapti iššūkiu jūsų kūrybiniam gyvenimui?
– Į tai galėsiu atsakyti po 50 metų. Dabar man belieka tik tikėtis, kad santuoka suteiks meilę, džiaugsmą, dalykus, kurių aš laukiau, ir tai mane įkvėps.
Nesimaivysiu, tai bus lūžis mano gyvenime. Aš mėgavausi savo laisve, buvau ant žurnalų viršelių, televizijoje, „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijose, rūmuose. Tačiau man tai nesuteikė tokio pasitenkinimo, kurį aš maniau gausiąs.
Tai graži patirtis, neneigiu. Smagu pasiekti savo svajones, pamaitinti savo ego. „Harper's Bazaar“, „Esquire“, „National Geography Documentary“, du puslapiai „Financial Times Weekend“, žurnalų viršeliai. Tai suteikė daug gerų emocijų. Bet ar tai padaro tave labiau vertu vadintis žmogumi? Nemanau. Neatneša ir laimės. Tai laikina. Tu grįžti ir miegi vienas.
– Kuris momentas kūryboje jums saldžiausias?
– Tebesvaigina, kai kilimas atgula kokioje nors erdvėje. Aš prieš akis matau visą procesą, kiek žmonių buvo įsitraukę, kiek dirbo, kol pagaliau matome rezultatą. Būnu labai laimingas tą akimirką. Per kiek rankų jis praėjo, buvo nuglostytas...
Tebesvaigina, kai kilimas atgula kokioje nors erdvėje.
– Ar galime tikėtis jus pamatyti Lietuvoje?
– Mano kilimai yra eksponuojami Londone, Maskvoje ir Vilniuje. Deja, dėl epidemiologinės situacijos mano susitikimas su Lietuva buvo atidėtas vėlesniam laikui. Bet, taip, netiesiogiai mane galite sutikti „Art Rugs Gallery“ Vilniuje. Ten labai daug manęs.
