Prieš metus šios programos pirmakursiu tapo ir vilnietis šokėjas Eivinas Dziena. Visi trys jaunieji atlikėjai pirmuosius žingsnius scenoje pradėjo Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ to paties pavadinimo šokio mokykloje.
Sostinėje pas žinomus urbanistinio ir šiuolaikinio šokio choreografus ir atlikėjus mokęsi jaunuoliai pasakoja apie tai, kaip jaučiasi peržengę pirmąjį laiptelį svajonės link, stojamųjų konkurenciją, karantino poveikį atrankos procesui ir ateities tikslus.
– Jūsų bendraamžiai dar tik svarsto, kur studijuoti, o jūs jau žinote, kur pradėsite kitus mokslo metus. Kokie jausmai užplūdo šią savaitę sužinojus rezultatus? Galbūt kiek ramiau jaučiatės prieš baigiamuosius mokyklos egzaminus?
Ugnė Laurinavičiūtė: Tiesą pasakius, žinojimas, kad kažkur esu užsitikrinusi sau studijų vietą, tikrai sumažino nerimą, tačiau man norisi pabaigti mokyklą gerai ir turėti gerus egzaminų rezultatus kaip įrodymą pačiai sau, kad aš sugebėjau.
Deja, bet manau, kad aš vis tiek jausiu tą stresą, kurį jaučia bet kuris abiturientas, nes mūsų švietimo sistema yra sudariusi tokį įvaizdį, kad egzaminai parodo visas asmens žinias, visų 12-os metų patirtį ir turi nulemti jaunuolių ateitį, tad gera žinoti, kad taip iš tikrųjų nėra.
Grėtė Vosyliūtė: Jau prieš porą metų žinojau, kad savo ateitį noriu sieti su šokiu ir dėl šio tikslo intensyviai dirbau. Šokio studijos užsienyje man atrodė visiškai realu ir įgyvendinama, todėl su šia mintimi apsipratau gana anksti, ir dabar, kai jau esu įstojusi į Amsterdamo universitetą, jaučiuosi tiesiog įgyvendinusi savo svajonę.
– Kodėl pasirinkote būtent šią menų mokyklą?
Ugnė: Amsterdamo menų universitetą (angl. Amsterdam University of the Arts) pasirinkau dėl naujos išplėstinio šiuolaikinio šokio (angl. Expanded Contemporary Dance) programos, kurioje, kaip jie teigia, šiuolaikinis šokis pinasi su gatvės šokiais ir apskritai yra keliamas klausimas – kas yra tas „šiuolaikinis“?
Mane itin sudomino programos įvairumas, studijuojant mano keliai turėtų susikirsti su Vakarų Afrikos šokiais, kontaktine improvizacija, baletu, žemės technika, urbanistiniu šokiu ir t. t.
Grėtė: Kiek daugiau nei prieš metus apie šią studijų programą sužinojau iš tuo metu labai gero draugo, po kiek laiko ir vaikino, Eivino Dzienos. Jau po Eivino stojamųjų, kai jis papasakojo, kokie mokytojai ten moko, kokie skirtingi ir savaip žavūs studentai studijuoja ir kokia laisva, įkvepianti ir kūrybiškumą skatinanti aplinka supa, panorau studijuoti šiame universitete.
Bėgant mokslo metams iš Eivino daugiau sužinojau ir apie pačią studijų programą, pamokas, mokymo metodikas, tai man palikdavo didelį įspūdį ir vis įsivaizduodavau save šios programos studentų vietoje.
Esu labai dėkinga Eivinui, galėdama sakyti, kad jau vienus šios programos mokymosi metus patyriau kaip stebėtoja / klausytoja. O dabar nekantrauju visa tai patirti pati.
Labiausiai mane žavi tai, kad šios studijos ruošia skirtingus, visapusiškus šokėjus, kurie ne tik mokosi šiuolaikinio, urbanistinio šokio, fizinio teatro, žmogaus anatomijos, šokio istorijos, tačiau turi daug laisvės išreikšti savo individualumą kūrybinėje erdvėje.
– Eivinai, papasakokite plačiau ir mums, kaip atrodo kasdienybė Amsterdamo menų universitete?
Eivinas: Iš tiesų viskas priklauso nuo periodo ir į ką orientuotas konkretus laikotarpis. Diena prasideda 9 val. ryto, turime trijų valandų šokio technikos pamokas. Ši dalis nelabai keičiasi ir tai būna mažiausia, kiek mes judame.
Vėliau būna teorinės paskaitos, judesio tyrinėjimas (angl. movement research), somatinės paskaitos, judesio ir performansų analizės paskaitos ir t. t. Todėl galėčiau teigti, kad visa universiteto diena yra su dėstytojais, o jeigu jau pats pasilieki po visos dienos pasišokti sau ir „susidėti“ visą informaciją į stalčiukus kūne, niekas to nedraudžia, bet programoje tokio laiko kaip „buvimo sau salėje'“ dar kol kas neturėjome.
– Kaip šiuo karantino metu organizuojamas mokymosi procesas?
Eivinas: Na, jeigu šnekėsime apie karantino laikotarpį, judame savo kambariuose, turime nemažai teorijos paskaitų ir kokią vieną kitą judesio / technikos paskaitą. Vargina laikas, praleistas prie ekranų, tai, o studijos neturėjimas priveda prie nuolatinio suirzimo. Bet reikia džiaugtis, kad turime bent tai.
– Kaip atrodo atrankos procesas į šią specialybę? Kokio specialaus pasirengimo tam reikia? Tikiu, kad į mokslus prestižiniame universitete konkurencija didžiulė.
Grėtė: Pirmajame etape, kuriame dalyvavo 460 žmonių, pasirinkome stoti siunčiant vaizdo įrašo užduotį, nors tada dar buvo galimybė pirmą etapą pereiti gyvose atrankose Amsterdame. Užduotį išsiuntėme vasario pradžioje, o kvietimą į antrą etapą gavome po mėnesio. Žinoma, už poros savaičių prasidėjo ir karantinas, todėl visi stojamieji vyko nuotoliniu būdu.
Užduotis antram etapui (atrinkti 136 dalyviai – aut.) gavome balandžio viduryje ir daugiau nei per dvi savaites turėjome jas atsiųsti. Po savaitės gavome kvietimus į trečiąjį etapą – pokalbį (45 dalyviai – aut.). Na, ir po kelių dienų gavome laiškus, kad mes ir dar apie 20 būsimų kursiokų esame priimti į universitetą.
– Eivinai, gal prisimenate praėjusiais metais vykusį atrankos procesą į šią studijų programą? Tiek pretendentų iš viso pasaulio, o laiminguoju tapote jūs. Galbūt teko girdėti, kokios savybės buvo jūsų pranašumas?
Eivinas: Atrodo, kad tai įvyko prieš labai daug laiko, bet iš tiesų prabėgo tik metai. Sunku prisiminti tikslų skaičių, bet, kiek prisimenu šią akimirką, atrankoje dalyvavo apie 500–550 šokėjų. Patekau į paskutinį 24-uką, kuris ir tapo pirmuoju kursu.
Esu pasižymėjęs kelis raktažodžius iš tų kelių pokalbių: „unikaliai / įdomiai judantis“, „bebaimis“, „fiziškas, koordinuotas, lankstus ir žino, kaip dirbti ir prižiūrėti savo kūną“.
Iš tiesų po atrankų nelabai ir pavyko pakalbėti su vertintojais, nes jau buvo vėlu ir universitetas turėjo užsidaryti. Prisimenu, kad šis klausimas „kabėjo“ visų kursiokų galvose metų pradžioje. Bandėme užklausti mūsų programos meno vadovo, tačiau buvome pasiųsti klausti individualiai kiekvieno vertintojo. O jų buvo daugiau kaip 10.
Aišku, smalsumas nuvedė iki kelių vertintojų, tačiau atsakymas labiau buvo apie savybes nei apie techniką, galbūt aš to ir neklausiau. Esu pasižymėjęs kelis raktažodžius iš tų kelių pokalbių: „unikaliai / įdomiai judantis“, „bebaimis“, „fiziškas, koordinuotas, lankstus ir žino, kaip dirbti ir prižiūrėti savo kūną“ (juokiasi).
– Ar prisimenate, kaip šokis atsirado jūsų gyvenime? Kada pradėjote svarstyti apie profesionalią šokėjo karjerą?
Ugnė: Šokis mano gyvenime atsirado kaip fizinė veikla, kuri turėjo sustiprinti mano kūną, o štai išsirutuliojo taip, kad jis mane atlydėjo iki 12-os klasės ir net iki aukštojo išsilavinimo rinkimosi.
Aš per savo trumpą gyvenimą spėjau suvokti, kad reikia daryti tai, ką myli, tai, kas traukia ir ko negali paleisti. Mano manymu, pomėgis, kuris teikia ne tik džiaugsmą, bet ir papildo žmogaus vidinį pasaulį, gali tapti pragyvenimo šaltiniu. Be abejo, kitų istorijomis negali užsitikrinti sau sėkmės, tačiau gali bandyti jos siekti.
Grėtė: Kai buvau dar darželinukė, mama mane nuvedė į baleto pamokas. Vėliau pradėjau lankyti šiuolaikinio baleto užsiėmimus, kol galiausiai likau tik ties šiuolaikiniu šokiu.
Visad buvau užsispyrusi, ambicinga, darbšti, norėdavau stovėti pirmose eilėse. Nedrąsių svajonių apie šokį būdavo ir anksčiau, bet tik prieš trejus metus ateitį sieti su šokiu mane pastūmėjo mama, kai po koncerto, kuriame šokau, užsiminė apie galimybę tapti profesionalia šokėja.
Tai buvo labai malonus ir netikėtas pripažinimas, gal galima jį pavadinti ir tam tikru „leidimu“ siekti tokios profesijos, kuri nėra finansiškai užtikrinanti. Man tai davė labai daug paskatinimo ir motyvacijos dar daugiau dirbti.
– Įgyvendinote pirmąjį svajonės etapą. Kaip įsivaizduojate tolesnį savo kelią, galbūt pasvajojate, ką norėtumėte daryti baigę studijas?
Ugnė: Aš labai mėgstu pasvajoti, svajojau ir apie šį universitetą, tad galiu sakyti, kad svajonės pildosi, kai įdedi pakankamai darbo. Tačiau garsiai svajoti apie ateitį yra baisu, turbūt aš save pirmiausia matau kaip atlikėją, mielai pašokčiau šokio trupėse, man patinkančių choreografų darbuose, norėtųsi tai daryti ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, taip pat ir pačiai choreografijas statyti.
Mano manymu, pomėgis, kuris teikia ne tik džiaugsmą, bet ir papildo žmogaus vidinį pasaulį, gali tapti pragyvenimo šaltiniu.
Grėtė: Šiuo metu dar esu savęs paieškose, tiesiog noriu kuo daugiau sužinoti, išbandyti, todėl ir pasirinkau studijas užsienyje, nes noriu „paragauti pasaulio“. Laikas parodys – galbūt esu šokėja, kuri puikiai dirba trupėse, gal atrasiu, kad turiu pašaukimą būti mokytoja, o gal kursiu spektaklius ir juos rodysiu visame pasaulyje? Žinau tik tiek, kad anksčiau ar vėliau savo veiklą, kad ir kokia ji būtų, noriu tęsti ir plėtoti Lietuvoje.
Eivinas: Turėjau kelis planus, bet per karantiną nusprendžiau, kad artimiausiu metu galvosiu tik metais į priekį, nes gyvenimas yra labai nenuspėjamas.
– Eivinai, laukdamas atvykstančių kolegių, kokį patarimą galėtumėte joms duoti ruošiantis studijoms?
Eivinas: Tegul išlieka savimi, ypač kai nuvažiuos ten. Informacijos, emocijų, meno, talentingų asmenybių bus labai daug, nepameskite savęs ir nebijokite keistis, „let it flow“.
