„Kiekvieną kelionės dieną prisimenu. Sėdėjau vežime šalia mamos ir tėvo, kai mus apšaudė lėktuvas. Buvo taip gražu, atrodė lyg žvaigždutės kristų į žemę. Po to tėvas dienoraštyje įrašė: vargšas vargšelis džiaugiasi žvaigždutėmis, nors tai yra lekianti mirtis“, – vėliau papasakos pašnekovas.
Susitikimui neatsitiktinai pasirinkome Kauno įgulos karininkų ramovėje įsikūrusį restoraną. Tarpukariu jame lankydavosi pašnekovo tėvai. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje A.Jurskis su žmona Ona Tallat-Kelpšaitė Jurskienė užfiksuoti šioje vietoje švenčiantys Naujuosius metus.
Tačiau apie viską nuo pradžių.
„Alio, alio – Lietuvos radijas – Kaunas“, – tokiais žodžiais 1926 metų vasarą pirmąją transliaciją pradėjo Kauno radijo stotis. Vienas iš jos kūrėjų, o vėliau ir viršininkas – inžinierius radiotechnikas A.Jurskis. Jo jaunėlis sūnus 15min pasakojo: „Tėvelis mokėsi Peterburge, vėliau buvo laivyno radistu, kurį laiką dirbo Anglijoje. Be to, mokėsi Paryžiuje – jo atestaciją pasirašė Marija Sklodovska-Kiuri. Sugrįžęs dėstė Karo mokykloje, Lietuvos universitete, vadovavo radijo laboratorijai, dirbo Kauno radijo stotyje.“
Paklaustas, kokį tėvą prisimena, J.S.Jurskis sakė: „Jis buvo nuostabus žmogus. Griežtas, doras ir be galo mylintis. Labai inteligentiškas, mokėjo 5 kalbas. Taip pat ir nuoširdžiai tikintis – ant stalo visad gulėdavo žodynas ir Šv. Raštas. Atvykus į Ameriką kurį laiko nedirbo, bet po kelerių metų Templio universitete pradėjo dėstyti matematiką, fiziką ir rusų kalbą. Mama taip pat buvo išsilavinusi, baigė mediciną, bet ištekėjusi nedirbo. Tik iš pradžių, kai atvykome ir nebuvo darbo, vakarais valydavo medicinos laboratoriją.“
Tarp žemės ir dangaus
Du vyresnieji Jurskių vaikai – Liūtaveras ir Snieguolė – tapo inžinieriais. Snieguolė, beje, visam laikui sugrįžo į gimtąją Lietuvą. „Ir aš mokiausi inžinerijos, taip pat baigiau karo mokyklą, o galiausiai tapau verslininku. Prieš 45 metus atidariau būriavimo ir skraidymo mokyklas“, – pasakojo J.S.Jurskis bei pridūrė, kad būriuodamas sutiko ir būsimą žmoną – humoro jausmo nestokojančią amerikietę Gwyn.
„Vis juokauju, kad vedžiau užsienietę, nors tai aš gyvenu užsienyje“, – linksmai pasakojo jis.
J.S.Jurskis 15min papasakojo, kad pilotuoti lėktuvą išmoko veik savarankiškai: „Pradėjau 19 metų. Tuo metu aerodrome pjaudavau žolę ir už tai mane pamokė skraidyti. Pirmą solo padariau po 7 val. apmokymų. Paskui, kai tapau leitenantu, nusipirkau lėktuvą ir pradėjau lankyti oficialius kursus.“
1940 metais gimęs J.S.Jurskis – antras vyriausias aktyviai skraidantis pilotas Floridos, Alabamos, Pietų Karolinos ir Džordžijos apylinkėse. Beje, jis ir kitus moko skraidymo meno.
Lėktuvus puošia Vytis
Lietuvoje svečiavęsis vyras pasakojo, kad meile padebesiams užkrėtė ir sūnų: „Kartais skraidome kartu, padarome manevrų – tai labai smagu. Beje, mūsų lėktuvus puošia Vyčio simboliai. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Kai tarnavau JAV kariuomenėje, tai pabūklus buvau išdažęs trispalvės spalvomis. Ir vieną lėktuvą taip pat, bet amerikiečiai tai suprato ir neprieštaravo.“
Kalbėdamas apie vaikystę J.S.Jurskis prisiminė, kaip būdamas vaiku nuo Medvėgalio piliakalnio laidė lėktuvėlius. Noras skraidyti jo neapleido ir vėliau.
„Vokietijoje, šalia pabėgėlių stovyklos, kurioje gyvenome pasitraukę iš Lietuvos, buvo amerikiečių aviacijos bazė. Vis sakydavau, kad vieną dieną skraidysiu, o bendraamžiai juokdavosi: ant karvės uodegos skraidysi.“
„Labai norėjau ir išmokau, – kalbėjo vyras, – JAV galima pasiekti ką nori, bet reikia daug ir sunkiai dirbti.“
Pašnekovas atskleidė, kad jo vizitas į Lietuvą taip pat susijęs su aviacija: „Vienas iš mano kelionės tikslų – paremti Broniaus Oškinio aviacijos mokyklos, kurią ruošiamasi reorganizuoti, bendruomenę. Aplankiau skirtingas vietoves, kur vaikai mokosi valdyti sklandytuvus. Vilniuje sutikau dešimtmetę mergaitę, kuri mokosi sklandyti. Tai nepakartojama! Pasaulio aviacijos profesionalai tai laiko pavyzdžiu. Kolegos pavydėjo išgirdę, kad vykstu į Lietuvą.“
Esu lietuvis. Kasdien stengiuosi mąstyti lietuviškai.
Mums kalbantis pašnekovas vis paklausdavo ar teisingai taria vieną ar kitą žodį, tačiau visai be reikalo – lietuviškai, Amerikoje visą gyvenimą praleidęs vyras, kalba puikiai. 15min jis atviravo, kad namuose bendrauja angliškai, todėl nerimauja, kad primirš gimtąją kalbą.
„Esu lietuvis. Kasdien stengiuosi mąstyti lietuviškai“, – pridūrė J.S.Jurskis.
1944 metai. Egzodas
„Karui siaučiant pasitraukėme į mamytės gimtinę, esančią prie Medvėgalio. Buvo 1944 spalio 7 diena 21 valanda. Vokiečiai traukėsi, artėjo Raudonoji armija. Susėdome į vežimą ir išvažiavome į Vakarus. Laivyne tarnavęs tėvas puikiai išmanė žemėlapius, todėl mums ir pasisekė. Prie Rusnės persikėlėme per Nemuną ir keliavome toliau. Beje, užvakar suradau mūsų pabėgimo kelią, nuvažiavau iki pat Kaliningrado sienos, kur anksčiau stovėjo tiltas. Tai buvo jaudinanti akimirka.
Tėvas viską detaliai aprašė dienoraštyje, kurį išsaugojome. Prisimenu jį kasdien rašantį... Prieš 7 metus su sūnumi planavome visą pabėgimo kelią – nuo Karūžiškės iki pat Augsburgo – įveikti motociklais. Įsivaizduokite: sūnus ir anūkas seka tėvų egzodo keliu per Lietuvą, Prūsiją ir visą Vokietiją. Deja, tą kartą nepavyko“, – prisiminimais dalijosi J.S.Jurskis.
15min jis pasakojo, kad bėgdami į Vakarus Jurskiai galiausiai atsidūrė Augsburgo pabėgėlių stovykloje, kur gyveno net kelerius metus – iki 1949 metų, o vėliau persikėlė į JAV.
Vietname po mūšių rasdavome amerikiečių gamybos ginklus, kuriuos Stalinui buvo perdavęs Franklinas Ruzveltas.
„Po universiteto mane pašaukė į kariuomenę, kur, baigęs karininkų mokyklą, praleidau beveik 16 metų. Tarnavau Amerikoje, Vokietijoje, Vietname. Ar galite įsivaizduoti, kad Vietname po mūšių rasdavome amerikiečių gamybos ginklus, kuriuos Stalinui buvo perdavęs Franklinas Ruzveltas. Kovojome su komunistinėmis sistemomis, todėl į kariuomenę ėjau noriai“, – prisiminė jis.
„O kitais metais – laisvoj Lietuvoj!“
„Į Filadelfiją atvykome ničnieko neturėdami, – kalbėjo J.S.Jurskis, – viską pasiekėme sunkiai ir kantriai dirbdami. Pamenu, tėvas mus, vaikus, apkabino ir glausdamas pasakė: Vaikučiai, neužmirškit savo kultūros, kalbos ir šeimos reikšmės. Sunkiai dirbkit, neubagaukit ir Amerika taps rūpestinga ir mylinčia motina.“
Vaikučiai, neužmirškit savo kultūros, kalbos ir šeimos reikšmės. Sunkiai dirbkit, neubagaukit ir Amerika taps rūpestinga ir mylinčia motina.
1944-1949 nepritekliaus metus praleidęs Vokietijos pabėgėlių stovykloje, 1964-aisiais J.S.Jurskis į šią šalį sugrįžo dar kartą, bet jau kaip nugalėtojų kariuomenės karininkas.
Tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai Jurskių šeimą nubloškė į tolimąją Ameriką, tačiau namų ilgesys lydėjo visą gyvenimą. Anot pašnekovo, per kiekvienas šventes tėvai vienas kitą sveikindavo: „O kitais metais – laisvoj Lietuvoj.“
J.S.Jurskiui giliai įstrigo ir prieš mirtį ištarti tėvo žodžiai: „Klausyk sūnau, mano dienos suskaičiuotos. Man gaila, kad kūnas gulės svetimoje žemėje.“
Praėjus kelioms dienoms, 1966 metų liepos 31-ąją A.Jurskis mirė. 1993 metais Anapilin iškeliavo ir jo žmona O.Tallat-Kelpšaitė Jurskienė. Vaikų pastangomis 2012 metais Jurskių palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir amžino poilsio atgulė Karūžiškės dvaro giminės kapinaitėse.
Tais pačiais metais išleista A.Jurskio dienoraščių knyga „Sudie. Tėvyne, priešo pavergtoji“, kurioje detaliai aprašyta jaudinanti vienos šeimos kelionė.
