Savanoriams tenka atlaikyti baisius vaizdus
Oresta jau 8 metus vadovauja humanitarinę pagalbą teikiančiam fondui (BON Charity Foundation), kurį įkūrė prasidėjus Rusijos ir Ukrainos konfliktui dėl Donbaso. Visą fondo gyvavimo laiką ji pati, gyvendama savo įprastą taikų gyvenimą, nuolat vykdavo į frontą šalies Rytuose, todėl jai asmeniškai karas prasidėjo ne vasario 24 d., o daug anksčiau.
„Studijavau Paryžiuje, bet taip sutapo, kad tuo metu, kai prasidėjo įvykiai Maidane, buvau grįžusi atostogų. Žmogaus teisės, apie kurias Ukrainoje dar mažai kas buvo girdėjęs, man buvo žinomos ne iš nuogirdų, Prancūzijoje jau buvau patyrusi, kas tai yra. Todėl negalėjau neįsitraukti. 2014 m. įkūriau humanitarinės pagalbos fondą – tuo metu tai buvo viena pirmųjų legalių pagalbos organizacijų Ukrainoje.
Tenka atlaikyti didžiulį psichologinį krūvį matant išbadėjusius, sužeistus, beveik išprotėjusius nuo siaubo žmones.
Mūsų fonde nėra žmonių, kurie gautų darbo užmokestį, mes visi esame savanoriai. Šiuo metu vien Kyjive dirba apie 200 savanorių. Išalkusiems, iš skausmo kaukiantiems žmonėms vežame maistą, evakuojame ir žmones, ir išsekusius, be šeimininkų likusius šunis, viską, kas gyva, paskirstome pasimetusius vaikus ir išvežame lavonus (į priekį vykstame su maistu, atgal – su žuvusiųjų kūnais). Veikiame tik pačioje Ukrainos teritorijoje, nes matome, kad su pabėgėliais, kurie kerta Ukrainos sieną, Europa puikiai susitvarko. Mes juos tik atvežame iki sienos“, – pasakojo moteris.
Visiems šiems savanoriams, atvykus į nuo rusų išlaisvintus Kyjivo priemiesčius, kur ypač reikia humanitarinės pagalbos, tenka atlaikyti didžiulį psichologinį krūvį matant išbadėjusius, sužeistus, beveik išprotėjusius nuo siaubo žmones, kurie dar liko gyvi.
„Šiuo metu Kyjivą stengiamasi atgaivinti, tačiau ne žmonėms, o logistikai ir pagalbos organizavimui. Žmonių gyvenimas sustojęs, o santaupų dauguma neturi, nors mieste jau atsidaro parduotuvės. Apie 80 proc. ukrainiečių gyveno į kreditą. Dar baisesnė situacija priemiesčiuose. Vos 15 km nuo Kyjivo žmonės buvo prievartaujami ir šaudomi. Iki šiol dar ne visus kaimus galime pasiekti, nes susprogdinti tiltai. Visiems šiems žmonėms reikia rimtos reabilitacijos, pradžiai bent jau reikia juos pamaitinti ir nuprausti.
Žmonės kaukia kaip vilkai iš skausmo. Jiems reikalinga ne tik psichologinė, bet ir psichiatrinė pagalba. Šiuo metu jie dar šoko būsenos, bet po kelių savaičių, kai pasijaus saugesni, tos patirtys jiems grįš su visu savo siaubu“, – svarstė pašnekovė.
Teko gelbėti į Rusiją išvežtą šeimą
Pasak jos, šiuo metu nėra galimybės vesti apskaitos, kiek žmonių žuvo. Daugybė ukrainiečių nežino, ar gyvi jų artimieji, nes daugybę dienų negali su jais susisiekti. Rusų kontroliuojamose teritorijose žmonės per prievartą išvežami į Rusiją ir apgyvendinami pabėgėlių stovyklose. Norint iš jų ištrūkti, tenka bėgti.
„Padėjau pabėgti vienai šeimai, kurią per prievartą išvežė iš Mariupolio. Kol jie buvo mieste, buvau praradusi ryšį su jais, bet Rusijoje jiems pavyko rasti mobilųjį telefoną ir paskambinti. Netrukus juos turėjo vežti kažkur Sibiro link. Aš, ukrainietė, supernacionalistė, atkreipiu dėmesį – ne nacistė, o superpatriotė, prašiau savo pažįstamų Rusijoje rizikuoti gyvybe ir išvežti tuos žmones iš stovyklos. Jie paliko visus savo daiktus, apsimetė, kad išeina tik minutėlei, ir įsėdo į jų laukiantį automobilį. Šiuo metu jie jau Lietuvoje.
Pasiseka ne visada. Viename rajone mes taip ir nesugebėjome evakuoti 13-mečio berniuko, kuris dvi savaites namuose gyveno vienas, nes tėvai dėl mūšio veiksmų nebegalėjo grįžti po darbo namo. Jie liko atkirsti fronto linijos. Ir aš nebežinau, koks yra šio vaiko likimas. Dar skaudesnis atvejis, kai 22 metų vaikinas buvo nušautas pakeliui į Kyjivą, kur vyko pasiimti savo mamos.
Pirmąją karo savaitę buvo sužeistas ir mūsų savanoris. Į priekį jis vežė maistą ir ketino evakuoti žmones. Nors apklijavome savo mašinas lipdukais „savanoris“, „vaikai“ „evakuacija“, tikėdamiesi, kad mūsų nelies, į mus šaudė. Manau, rusai vietos gyventojus žudo iš keršto. Jeigu mes kur nors laimime mūšį, naktį reikia laukti žiaurių apšaudymų kituose miestuose“, – pasakojo Oresta.
Kita vertus, savanoriams su humanitarine pagalba yra pavykę prasmukti net į rusų okupuotas teritorijas, kuriose žmonės atsisakydavo naudotis rusų atvežtu maistu ir pasirinkdavo geriau badauti. Kitos teritorijos liko nusiaubtos, nes jos pasitaikė rusų kelyje. Kadangi patys rusų kareiviai būdavo alkani, nes kariuomenė nebuvo pasirūpinusi maisto atsargomis, jie plėšė vietos gyventojus ir tuos, kuriems pasisekė likti gyviems, uždarė į rūsius, palikdami be maisto.
Dešimtys tonų maisto ištirpsta per dieną
Pasak pašnekovės, dirbti karo sąlygomis savanoriu ne tik pavojinga gyvybei, bet ir reikia turėti daug žinių. Ji pati ir dauguma jai talkinančių žmonių miega vos po kelias valandas per parą, nes reikia, peržiūrėjus fondą pasiekusius įvairių teritorijų valdžios atstovų prašymus, pagal naujausią karo veiksmų informaciją sukoordinuoti maršrutus, kad pagalba tikrai pasiektų tikslą ir nebūtų sunaikinta ar perimta pakeliui.
„Rusai atranda būdų, kaip į humanitarinę pagalbą įkišti daviklius, pagal kuriuos atranda maisto sandėlius. Todėl, prieš viską iškraudami, su metalo ieškikliais juos išrenkame. Kiekvieną rytą tik Kyjive iškrauname dešimtis tonų maisto. Dalis maisto pasiimama, dalį mes išvežiojame keliems tūkstančiams nevaikščiojančių senolių, kurie neteko savo slaugytojų. Vakare mūsų sandėliai jau būna tušti.
Ir taip kiekvieną dieną. Mokiau savanorius, kaip teisingai išvežti lavonus, rodžiau, kaip suprasti, ar jie neužminuoti, nes rusai lavonus minuoja. Kadangi tiltai susprogdinti, išsekusius senolius, sužeistus žmones tenka transportuoti neštuvais pėstute per brastas“, – apie dabartinę kasdienybę pasakojo tarp Lietuvos ir Ukrainos nuolat keliaujanti moteris.
Vos tik prasidėjo karas, Oresta, suprasdama, kad užtruks, kol Ukrainą pasieks pirmoji humanitarinė pagalba iš Vakarų, per savo fondą kartu su savanoriais kreipėsi į maisto tiekėjus Europoje ir iš karto pradėjo organizuoti pagalbą, nes maisto poreikis iškilo jau pirmomis karo dienomis. O fondo surinkti pinigai buvo naudojami maistui transportuoti.
Pasak jos, šiuo metu problema net ne pinigai, o maistas. Nors šiuo metu Ukrainoje humanitarinę pagalbą teikia ne viena organizacija ir fondas, maisto poreikiai didesni, nei jo gaunama, o kur įsigyti jo Europoje – problema. Todėl ji labai skatina maisto tiekėjus ir gamintojus būti dar aktyvesniems ir siūlyti savo pagalbą bei paramą: „Mes nepadengsime visos Ukrainos, bet reikia reanimuoti bent rusų nusiaubtus rajonus.“
Ligoninėms trūksta medicinos priemonių
Kita jos veiklos sritis – pagelbėti Ukrainos gynėjams ir medikams. „Aš supratau, kad dabar labiausiai galiu padėti kreipdamasi į įvairių profesijų atstovus Vakaruose ir prašydama pagalbos jų kolegoms Ukrainoje. Ir tai veikia. Noriu padėkoti, kad labai svarią pagalbą mums suteikė Lietuvos policija.
Karo pradžioje Ukrainos policijos padėtis buvo apgailėtina, nes, mobilizavus visas pajėgas, trūko amunicijos, neperšaunamų liemenių, maisto ir net vaistinėlių. Kai rusai užpuolė Kyjivą, visi, kurie tik galėjo kariauti, ėmė į rankas ginklą, o kurie nesugebėjo – tapo savanoriais. Čia neliko nei prestižinių profesijų, nei socialinių rangų. Susivienijo visi ir visi stengėsi būti naudingi. Todėl reikėjo aprūpinti ir savanorius gynėjus“, – dėstė Oresta.
Taip pat ji dėkoja Lietuvos medikams, nes pagrindinė medicininė pagalba Ukrainai šiuo metu perduodama būtent iš Lietuvos. Pasak jos, Ukrainos ligoninėse labai trūksta medikamentų ir tvarsčių. Šiuo metu gydymo įstaigos nebeturi specializacijų, visur gydomi visi – tėvų netekę kūdikiai, vaikai, sužeisti kariai ir civiliai, senoliai.
Kai man pavyko gauti tvarsčių nudegimo centrui, jo vadovas net apsiverkė.
„Mane nuolat pasiekia ligoninių vadovų pagalbos prašymai, nes vykstančioms žmonių gelbėjimo operacijoms reikia labai daug medicininių priemonių. Kai man pavyko gauti tvarsčių nudegimo centrui, jo vadovas net apsiverkė“, – pasakojo pašnekovė.
Prasidėjus karui, Oresta įkūrė fondą ir Lietuvoje, kad galėtų pirkti būtinąsias prekes ir medikamentus, neišveždama pinigų iš Europos. Pavyzdžiui, pirkti ligoninėms reikalingų vaistų ji gali tik iš lietuviškos sąskaitos. Todėl finansinę paramą ji prašo siųsti būtent į šią sąskaitą, o su maisto ir medicininių priemonių tiekėjais ji bendradarbiauja per Ukrainoje registruotą fondą.
„Visas ataskaitas apie tai, kaip panaudojama humanitarinė pagalba, aš skelbiu fondo profilyje Facebooke ir Instagrame, kanale Telegram. Tik vengiu juose skelbti labai baisius vaizdus, nenoriu džiuginti rusų“, – teigė moteris.
Išaugusi pasiturinčioje, aktyvioje proukrainietiškoje šeimoje, gavusi išsilavinimą Vakaruose, kalbanti keliomis užsienio kalbomis Oresta neįsivaizdavo geresnės vietos gyvenimui, kaip jos gimtasis miestas Kyjivas. Kaip ir kiti jos šeimos nariai, ji turėjo sėkmingą darbą, planavo savo karjerą ir džiaugėsi gyvenimu. Todėl dabar neįsivaizduoja, kad galėtų saugiai sėdėti ir nieko nedaryti. Ir ji pasirinko veiklą, kuria šiuo metu gali padėti savo šaliai geriausiai.
Kontaktas pasiteirauti:
bon.charity@gmail.com
Fondo rekvizitai paramai:
https://gofund.me/0f85a7d4
Parama per Paysend:
Monobank: 5358380883974555
Privatbank: 5363542320216584
Paypal: https://www.paypal.me/BonSupportUkraine
Sąskaita Europoje:
VŠĮ BON SUPPORT UKRAINE
A/s.: LT157180900009700164
SWIFT:CBSBLT26XXX
Bankas: AB Šiaulių bankas,
Tilžės g. 149, LT-76348, Šiauliai
