Agnės šeima didelė – net penki vaikai: trys jų – iš pirmosios santuokos, du – iš antrosios. Prieš porą savaičių moteris su visa šeima išsikėlė iš savo nuosavo būsto ir apsigyveno ką tik atidarytuose Moterų su vaikais krizių namuose Abromiškėse (Elektrėnų savivaldybė). Čia, paprašyta šių namų ir dar keturių reabilitacijos centrų įkūrėjo Mariaus Balčiūno, Agnė atvyko savanoriauti.
Paklausta, ar ne per didelė auka atsisakyti savų namų ir įprasto gyvenimo, jauna moteris sakė: „Aš noriu pabandyti. Jaučiu, kad jei to nedaryčiau, visą gyvenimą savęs klausčiau: o kaip būtų buvę? Žinočiau, kad galėjau prisidėti, padėti, bet to nepadariau.
Kartais mes nepabandome todėl, kad bijome. Šiandien aš neturiu, ko prarasti. Mano stogas niekur neprapuls, visada turėsiu, kur sugrįžti, o pabandyti padėti kitoms – noriu.“
Kartais mes nepabandome todėl, kad bijome. Šiandien aš neturiu, ko prarasti.
Su Agne susitikome naujai duris atvėrusiuose Moterų su vaikais krizių namuose. Pastatas nemažas, reikalaujantis šiokio tokio remonto, kambariai dideli, bet dar labai tušti. Kol kas čia laksto Agnės vaikai, tačiau tikimasi, kad greit šiuose namuose apsigyvens iš smurto norinčios išsivaduoti moterys su vaikais.
Savanoriauti Agnė sutiko ir dėl tos priežasties, kad pati savo gyvenime matė ir patyrė išties daug. Savo pirmąjį vyrą sutiko būdama 18-os, po metų ištekėjo, vėliau susilaukė dvynukų, prabėgus kuriam laikui – ir dar vienos dukters. Praėjus mėnesiui po vestuvių vyras ją pirmą kartą sumušė. Dėl menkniekio. Laikui bėgant smurto protrūkių tik daugėjo. Kaip sakė pašnekovė, didelių priežasčių tam niekada nereikėjo.
Kai girdime tokias istorijas, lengvai užduodame klausimą: „Tai ko su tokiu gyvena?“, arba metame neatsakingą frazę: „Pati kalta.“ O paklausius tų moterų išgirsti: „Nepabėgi nuo to, nes bijai, neturi, kur išeiti, į ką atsiremti.“
– Agne, papasakokite, koks buvo jūsų gyvenimas su pirmuoju vyru, dėl kokių priežasčių kildavo konfliktai, pereinantys į muštynes?
– Šeimą sukūriau būdama labai jauna. Turėjau vieno kambario butą, bet jį pardaviau ir atsikėliau gyventi pas vyrą į kaimą. Mano buvęs vyras buvo be galo pavydus – gatvėje negalėdavau su niekuo net pasisveikinti, niekur išeiti. Po to, kai pirmą kartą mane sumušė, tų smurto protrūkių tik daugėjo. Nors prieš vedybas nebuvo jokių agresijos priepuolių, todėl man pačiai keista, kaip žmogus taip ilgai laikėsi.
Jis daug gėrė. Jam užtekdavo bet kokios smulkmenos, kad įsivyrautų konfliktas ir galėtų mane mušti. Kartą priežastimi tapo, jo galva, per lėtai pro mūsų namus pravažiavusi mašina. Nors ten nuolat važinėdavo daug mašinų pirmyn atgal. O tą kartą jam pasirodė, kad viena jų pravažiavo per lėtai, kad ten jau pas mane kažkas norėjo atvažiuoti, bet esą pamatė, kad vyras namie.
Mano buvęs vyras buvo be galo pavydus – gatvėje negalėdavau su niekuo net pasisveikinti, niekur išeiti.
Arba, kai susipykdavome, su juo nekalbėdavau. Gaudavau už tai, kaip drįstu su juo nekalbėti. Bėgant laikui apskritai augo baimė, nes nežinodavai, kaip viskas bus grįžus namo – puls tave mušti ar nepuls.
– Iš šono visada labai sunku suprasti, kodėl moterys kenčia tokį smurtą.
– Žinot, atrodo, kad vis tiki žmogumi, jo atsiprašymais, sakymais, kad jis pasikeis. Bandai lipdyti, klijuoti ir vis tikiesi.
Gimė vaikai, vis galvodavau, kad dabar gal jau atsiras ir atsakomybės jausmas. Aišku, niekas nesikeitė. Tam žmogui niekas kitas, išskyrus draugus, nerūpėjo. Namo negrįždavo savaitėmis, gyveno tik dėl savęs. Jis niekur nedirbo, gyvenome iš mano pinigų, gautų už butą.
O jų jam nuolat reikėdavo ir jis jų iš manęs reikalaudavo. Būdavo, kad ir naktimis grįždavo su draugais ir reikalaudavo pinigų. Neatstodavo tol, kol duodavau.
Vieną dieną atvažiavo vaiko teisės (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba – aut.), gavo pareiškimą iš kaimynų dėl triukšmo – o kaimynai juk viską girdi. Tą kartą pačios moterys iš tarnybos paklausė manęs, kodėl aš su juo gyvenu. Jos žinojo, koks jis yra. Tiesą sakant, jį visi žinojo, policija irgi. Keisdavo mašinas kas mėnesį, nes vis sudaužydavo, o teisių niekada ir neturėjo.
Manęs visi klausdavo, kodėl aš su juo? O pati sau sėdėdavau ir galvodavau: o kur aš eisiu?
Manęs visi klausdavo, kodėl aš su juo? O pati sau sėdėdavau ir galvodavau: o kur aš eisiu? Butas parduotas, neturiu, kur išeiti, neturiu net žmonių, kurie mane palaikytų, neturiu tėvų. Nieko neturiu. Užtat sėdėjau ir kentėjau.
Todėl suprantu tas mamas, kurios kenčia smurtą, nes tai yra labai didelė baimė, kas tavęs laukia uždarius tas duris. Reikia labai daug drąsos vien tas duris uždaryti. Kai uždarai, vis tiek nelieki vienas. Ir labai daug jėgų reikia atsigauti.
Įsivaizduoju, kad tos mamos irgi yra tokios, kokia buvau aš, – nepasitikinčios savimi. Atrodo, tu nieko nemoki, nieko nesugebi, per visą tą laiką esi nuvertintas, nes prieš tave ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai naudojamas smurtas: kad nieko nesugebi, nieko negali, esi niekas. Kai nuolat tai girdi, tas nepasitikėjimo jausmas tavyje užauga. Kaip ir baimė.
Bet tiesa ta, kad išėjusios moterys nelieka gatvėje – krizių centre jos turi stogą virš galvos, maisto, turi puikią galimybę išeiti dirbti, kabintis į gyvenimą. Dabar, kai pagalvoju, geriau gyventi ramybėje, negu kiekvieną kartą bijoti ir drebėti. Šiandien tau pasisekė, rytoj nežinai, koks debesėlis užplauks. Šiandien tu gyvas, rytoj tavęs gali nebelikti.
Visą tą smurtą ir vaikai mato. Man pasisekė dėl to, kad jie nieko neatsimena, nes mane mušdavo vaikams nematant – naktį, kai jie miegodavo.
– Nepaisydama vyro atsiprašinėjimų ir įtikinėjimų, sugebėjote jį palikti. Kaip tai įvyko?
– Toms moterims iš vaiko teisių tada pasakiau: jei jūs man surasite, kur važiuoti, aš ten nuvažiuosiu. Dabar viskas paprasta: galime naudotis internetu, rasti ir krizių centrus, ir kitą reikiamą pagalbą. O tais laikais aš tikrai nežinojau, nei kur man kreiptis, nei ko ieškoti, nei kur važiuoti. Be to, esi atsakingas už vaikus, negali sėsti į autobusą ir kaži kur važiuoti.
Jos man surado Vaiko ir motinos globos namus Vilniuje. Tuo metu laukiausi trečio vaiko, dvyniams artėjo dveji metukai. Išvykau su vaikais, nors vyras nesiliovė atsiprašinėti ir prašė sugrįžti.
Aišku, išgyvenau, vis galvojau: gerai, pabūsime čia, o kas toliau? Man artėjo gimdymas, dvynukų nebuvo kam palikti, tad po trijų mėnesių grįžau atgal pas vyrą su mintimi, kad dar sykį pabandysiu dėl vaikų.
– Ir kaip tada viskas pasisuko?
– Kaimynė pažiūrėjo vaikus, kol buvau išvykusi gimdyti. O paskui pamačiau, kad niekas čia nepasikeitė. Po gimdymo apsisprendžiau ir padėjau galutinį tašką, kad viskas, daugiau atgal nesigręžiosiu ir viena eisiu į priekį. Galvojau, jau tiek šansų duota, jei tas žmogus dar jais nepasinaudojo, tai nebepasinaudos.
Aš žinojau, kad iš savo pusės padariau viską, ką galėjau, man niekas nieko negali prikišti, kad nedėjau pastangų ar nesuteikiau šansų. Beveik ketverius metus gyvenau su juo, laukiau, kol žmogus užsimanys gyventi šeimos gyvenimą, auginti savo vaikus, juos išlaikyti, nes viską daryti vienai atsibodo.
Po gimdymo apsisprendžiau ir padėjau galutinį tašką, kad viskas, daugiau atgal nesigręžiosiu ir viena eisiu į priekį.
Padėjusi tašką trejus metus gyvenau Vaiko ir motinos globos namuose, paskui išsinuomojau butą. Dirbau per du darbus: iš pradžių – kambarine viešbutyje, paskui dar papildomai prižiūrėdavau senelį.
Samdžiau aukles, nes vaikai labai dažnai sirgdavo. Nenorėjau jaunų merginų, o vyresnio amžiaus moterys ilgai nepatempdavo, nes nėra lengva su trim vaikais. Padirbusios kurį laiką išeidavo, būdavo dienų, kad reikia eiti į darbą, bet neturi, kur palikti vaikų, o dirbti reikia, norisi, nes ir pinigų reikia. Sunkus buvo ir tas periodas. Bet visi, kurie nori, praeina. Kažkaip praėjau ir aš.
– Iš kur turėjote tiek stiprybės?
– Nežinau... Matyt, vis tiek Dievas duoda tų jėgų eiti į priekį. Turi tikslą – visada gyvenau ne dėl savęs, o dėl vaikų. Ir visada norėjau, kad mano vaikai turėtų viską, kas geriausia, gražiausia. Kai susidėlioji tikslus galvoje, lengviau eiti. Aišku, visko buvo. Tada mes neturėjome nieko, o šiandien turime savo butą – savo namus. Man atrodo, tai yra labai daug. Jo mums niekas nedavė, viskas savo rankomis. Ir taupėme pinigus, kad galėtume baldų įsigyti, kad namus gražius turėtume. Dabar viskas apsivertė, kai man pasiūlė atvažiuoti čia savanoriauti.
– Kodėl priėmėte šį pasiūlymą?
– Noriu padėti toms mamoms, palaikyti jas, nes žinau, kad, kai niekas nepalaiko, yra be galo sunku. Esi niekam nereikalingas. Gyveni vienas savo problemose, ir tiek. Kaimynai mato, žino, bet jie džiaugiasi, kad jų nekabina. Kadangi esu motinystės atostogose, tuo pačiu galiu prisidėti ir prie naudingų veiklų.
Man gaila tų mamų. Juk kiekvienas vertas to geresnio ir gražesnio gyvenimo. Yra sakoma: kokio nori gyvenimo, tokį ir turėsi. Mes kiekvienas jį galime susikurti. Reikia tik noro ir pastangų. Man ir norisi, kad kuo daugiau mamų susikurtų tą gražų gyvenimą, nekentėtų, nes neverta. Tas žmogus niekada nepasikeis. Gal iš tūkstančio tik koks vienas. O kiek visokių nelaimių nutinka... Juolab kad dabar yra centrų, yra kur prisiglausti. Tik norėk, eik, gyvenk, kurkis, yra, kas padeda.
– Šie Moterų su vaikais krizių namai atsidarė dar visai neseniai. Ar jau spėjote sulaukti moterų kreipimųsi?
– Pastoriui (Mariui Balčiūnui – aut.) skambina daug moterų ir dieną, ir naktį. Bet visos bijo. Svarsto, gal po mėnesio, po dviejų.
Mums moterys gali skambinti visą parą, kreiptis pagalbos bet kuriuo metu. Aš pati čia gyvenu su savo šeima, kad nuolat būtų žmogus, jei bet kuriuo paros metu kam nors prisireiktų pagalbos.
– Kiek moterų vienu metu čia galėtų apsigyventi?
– Kol kas negaliu pasakyti. Dar reikia viską apsistatyti. Tačiau bet kuriuo atveju, nė vienai jų nebus atsakyta, rasime išeitį. Blogiausiu atveju, jei neliktų vietos šiame centre, pastorius turi jų daugiau ir jis visada ras išeitį.
Norisi, kad kuo daugiau mamų susikurtų tą gražų gyvenimą, nekentėtų, nes neverta.
Ši vieta skirta moterims atsigauti, sustiprėti, stotis ant kojų, susirasti darbą turint stogą virš galvos, kad jos kabintųsi į gyvenimą.
Nėra termino, kiek mamos čia galės gyventi. Tai labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, kiek laiko jam reikia, kad atsigautų. Vienai gal užteks mėnesio, kitai reikės pusmečio.
– Namas nemažas, kambariai dideli ir tuštoki. Užsiminėte, kad centras pats save išlaikys, kad yra žmonių, kurie aukoja, tačiau tos paramos reikėtų daugiau. Ko dar reikia šiems namams?
– Reikia visko: lovų, patalynės, rankšluosčių, indų, malkų, žaislų ir daug kitų dalykų, kuriuos patys naudojame namuose.
– Kaip jūsų vaikai reagavo į tokį namų pakeitimą?
– Gerai. Jie labai norėjo išvažiuoti, jiems čia kaip atrakcija (šypsosi).
– Kaip reaguoja kaimynai, kad tarp jų įsikūrė moterų su vaikais krizių centras?
– Pačiai dar neteko girdėti jokių atsiliepimų. Tylu, ramu. Jei būtų kokių nors nepasitenkinimų, gal jie jau būtų mus pasiekę.
– Ar yra numatytas laikas, kiek čia pagyvensite?
– Kol kas nieko nežinau. Reikia apsiprasti, nes viskas nauja – ir vieta, ir žmonės, ir veikla. Mano noras – prisidėti ir padėti. Visur reikia mokytis, įdėti pastangų. Taigi žiūrėsime, kaip mums viskas pavyks.
Norintys ir galintys kaip nors paremti Moterų su vaikais krizių namus, galite kreiptis į jų įkūrėją Marių Balčiūną: mmarius82@gmail.com arba tel.: +370 640 17 025.
