Paskyrimas į Lietuvą buvo lemtingas
„Pramonės technikumas, kuriame mokiausi, buvo Maskvos technikumo filialas, todėl mus išskirstydavo po visą Sovietų Sąjungą. Kadangi mes buvome ruošiami ypatingiems objektams, šiek tiek mokėmės net branduolinės fizikos, matematika taip pat buvo sudėtingesnė nei įprastose bendrojo lavinimo mokykloje, buvo gerokai daugiau chemijos pamokų.
Į Lietuvą buvo tik vienas paskyrimas, kurį aš ir gavau. Iš karto buvau paskirta vadovaujančioms pareigoms. Pirmasis mano darbas buvo kulinarinių gaminių parduotuvės brigadininkė“, – pasakojo Gulmira.
Vėliau jai teko dirbti įvairiose vietose – Ignalinos atominėje elektrinėje, mokykloje, kavinėje. Jaunos merginos pareigos būdavo įvairios: nuo tikrinimo, ką ruošia virėjai, gilinimosi į patiekalų sudėtį, valgiaraščio sudarymo iki direktoriaus pavaduotojos pareigų.
Po trejų metų, atidirbusi paskyrimą, Gulmira galėjo grįžti namo, tačiau tikina, kad jai čia taip patiko, kad nusprendė likti.
„Manau, kad ne šiaip sau gavau šį paskyrimą į Lietuvą aš. Dar besimokydama kaip tik Lietuvoje turėjau susirašinėjimo draugių. O prieš metus sužinojau, kad mano seneliai iš tėvo pusės karo metu priglaudė, pasiėmę iš traukinio, lietuvį berniuką, kuris pas juos gyveno apie ketverius metus. Vėliau atsirado giminaičiai ir jį pasiėmė į Lietuvą. Dabar labai noriu jį surasti – tikslinu aplinkybes ir bandysime ieškoti archyvuose.
Kai tai sužinojau, klausiau pusseserės, kodėl jie taip ilgai tylėjo. Bet žinote, anksčiau žmonės bijojo pasakoti apie tokius dalykus. Ne veltui buvo toks plakatas, kuriame buvo pavaizduota moteris, apsigaubusi skarele ir laikanti pirštą prie lūpų – esą reikia liežuvį laikyti už dantų. Taigi niekas ir nesigyrė – padarė gerą darbą, ir tiek“, – atviravo moteris.
Nuo Černobylio išgelbėjo atsitiktinumas
Pirmąjį savo būstą Visagine Gulmira įsirengė savo rankomis.
„Mums, atvykėliams, paskyrė daugiabutį namą ir leido patiems jį įsirengti. Vyrai darė sunkesnius apdailos darbus, moterys dažė. Pusantrų metų po darbo eidavome tarsi į antrą pamainą ir remontuodavome iki vidurnakčio, tačiau kai namas buvo baigtas, mums visiems jame paskyrė po vieno kambario butą. Nereikėjo laukti eilėje“, – prisiminė pašnekovė.
Tiesa, nežinia, kaip būtų pasisukęs jos likimas, jeigu jai nebūtų pavykę išvengti paskyrimo į Černobylio atominę elektrinę, kai ten įvyko avarija.
„Turėjau ten maitinti avarijos likvidatorius. Siaubingai bijojau ten važiuoti. Man buvo vos 21-eri, klausiau valdininkų, ar jie ten siųstų savo dukterį, tačiau niekas į kalbas su manimi nesileido. Tiesiai šviesiai pareiškė, jog neturiu teisės atsisakyti.
Jau buvau praėjusi medicininę apžiūrą, bet paskutinę akimirką mane išgelbėjo vyriškis, kuris ten norėjo važiuoti dėl pinigų. Mes su juo susikeitėme. Deja, to vyro jau nėra tarp gyvųjų – grįžęs jis susirgo ir mirė“, – pasakojo Gulmira.
Vaikystė paženklinta darbu už 4 kapeikas
Likusi Visagine moteris sutiko ir savo dabartinį vyrą. Nuo Uralo kilęs jaunuolis dvejus metus tarnavo Lietuvoje kariuomenėje. Tuomet išvyko namo, tačiau netrukus vėl grįžo į Lietuvą ir dar spėjo gauti Lietuvos pilietybę, grojo kariniame orkestre, pats kūrė dainas ir dainavo vaikinų grupėje.
Kartu jie išaugino tris vaikus.
Sukūrę šeimą jie abu su vyru kuriam laikui paniro į keramikos meną: „Mums abiem šis užsiėmimas labai patiko. Įsigijome specialią krosnį, kitą reikalingą įrangą. Darėme varpelius, vazas, aromaterapines lempas. Važiuodavome į visas muges, kurios tik vykdavo. Ir vaikai kartu su mumis mugėse leisdavo laiką. Visgi vien iš keramikos išgyventi sunku, pastangos neatsipirko.“
Gulmiros vaikystė paženklinta prisiminimų apie medvilnės rinkimą. Kaip ji pasakojo, rugsėjį jie ateidavo į mokyklą su sulankstomomis kušetėmis, čiužiniais, pagalvėmis, ir juos iš karto trims mėnesiams išveždavo į kolūkius. Kas dešimt dienų parveždavo tik nusiprausti.
Laukuose moksleiviai aštuonias valandas per dieną rinkdavo medvilnę, o grįžę po darbo iš nuovargio krisdavo į lovą. Už kilogramą surinktos medvilnės gaudavo 4 kapeikas, o dienos norma būdavo 60–70 kg. Jei būdavo tokių, kurie tinginiaudavo, būdavo kviečiami pokalbio jų tėvai.
Paskui, pasak jos, Jungtinių Valstijų atstovai paskambino tuometiniam Sovietų Sąjungos prezidentui ir nurodė neišnaudoti vaikų – priešingu atveju pagrasino įvesti sankcijas.
Jie kalba, kalba ir tada klausia: „Kur jūsų vyras?“ Tuomet ir pasakė, kad vaikas užgimė dar prieš pirmą operaciją.
Kita vertus, Gulmira per tris mėnesius sugebėdavo užsidirbti apie 50 rublių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai. „Už trijų mėnesių užmokestį esu gražų paltą nusipirkus. Vis mamai buvo lengviau – šeimoje augome keturi vaikai. Buvau vyriausia ir stengiausi visaip mamai palengvinti gyvenimą“, – sakė moteris.
Stebuklingas pastojimas
Jos vaikai, žinoma, turėjo visai kitokią vaikystę. Septintokė dukra gyvena su tėvais, o abu sūnūs mokosi Kaune. Visgi pirmojo sūnaus Gulmira laukė su didžiuliu nerimu širdyje.
„Smuiko atsiradimo istorija mano vyriausio sūnaus gyvenime yra ypatinga. Trejus metus su vyru niekaip negalėjome susilaukti vaikų. Problemai spręsti man buvo atlikta ginekologinė operacija ir ketino atlikti dar vieną, tačiau ligoninėje, kai man buvo padaryti tyrimai, tarp gydytojų kilo sąmyšis.
Pasirodė, kad esu nėščia. Atsimenu, susirinko gydytojų konsiliumas, visi mane apžiūrinėjo, kalbėjo tarp savęs lietuviškai, o aš tuo metu dar nelabai gerai supratau.
Jie kalba, kalba ir tada klausia: „Kur jūsų vyras?“ Tuomet ir pasakė, kad vaikas užgimė dar prieš pirmą operaciją. Gydytojai negalėjo atsistebėti, kaip jis išgyveno operacijos metu. Vėliau aš nuvažiavau pas tą gydytoją, kuri man atliko operaciją, padėkoti už šį stebuklą ir jos profesionalų darbą. Jos brolis – žinomas smuikininkas, koncertavo ir Visagine.
Tada ir pagalvojau – jeigu jau mano vaikas išgyveno, bus smuikininku. Kai paaugo, pradėjau jį vesti į smuiko pamokas. Griežia jis ir dabar – keliais instrumentais“, – pasakojo Gulmira.
Jaunesnysis sūnus šiuo metu studijuoja vokalą, nors vaikystėje, kai buvo vedamas į muzikos mokyklą, sakė labai nemėgstantis dainuoti. Daug mieliau rinkdavosi darbą kompiuteriu, sunku būdavo jį nuo kėdės atplėšti.
Profesijos teko atsisakyti
Paklausta, ar ilgisi savo šalies, moteris, save vadinanti totore, atviravo, kad kartais nostalgija aplanko, ypač, kai girdi tautinę muziką ar prisimena savo šalies patiekalus, tačiau pridūrė, kad jai patinka gyventi ten, kur dabar gyvena. Vienintelis trūkumas – Visagine nėra darbo.
Gulmira jau nedirba pagal specialybę, nes iki tol klestėjusios viešo maitinimo įstaigos dabar nunykusios. Ten, kur kadaise ji dirbo maisto technologe, dabar ji dirba valytoja. Tiesa, dėl to nesisieloja.
„Grįžti į visuomeninį maitinimą jau ir nenoriu. Profesinė virėjų liga – varikozė. Aš ją taip pat „užsidirbau“. Teko daryti operaciją. Man labai čia patinka, vienintelis minusas, kad čia sunku su darbais. Moka mažai, o norėtųsi geriau apmokamo darbo, kad galėtume padėti vaikams atsistoti ant kojų.
Vyresnysis įstojęs į mokamą vietą, tačiau, laimė, už gerą mokymąsi jį atleido nuo mokesčio. Jaunesnysis kol kas taip pat gauna bendrabutį, maitinimą. Šiuo atveju Lietuvoje yra lengviau, Rusijoje tokios pagalbos iš valstybės negautume“, – tikino pašnekovė.
Beje, jos vyras bandė ieškoti geresnio uždarbio svetur, bet po devynių mėnesių, pasvėręs gaunamas pajamas ir išlaidas draudimui, sugrįžo.
