15min GYVENIMO pokalbis su I.Marčiulionyte – apie praėjusias kelias savaites, kada visko nutiko tiek, kiek įprastai nenutinka per metus, apie gyvenimą Kinijoje ir apie tai, kiek medicininių kaukių telpa į lėktuvą.
– Ambasadore, kokios nuotaikos šiuo metu Pekine? Kokia situacija?
– Kol kas dar visi privalo vaikščioti su kaukėmis, bet žmonių mieste jau gerokai daugiau. Kitas pokytis – atsidaro parduotuvės, restoranai. Parkuose žmonių daug, Pekino gatvėse jau prasidėjo spūstys, kurių nebuvo kelis mėnesius.
Buvo labai keistas Pekinas, tokio jo dar nesame matę. Grįžta pamažu viskas į savo vėžes. Suprantama, kad viešbučiai dar tebėra tušti, bet kad gyvybės daugiau – tai tiesa.
– Milijoninis miestas be automobilių spūsčių. Turėtų atrodyti keistai.
– Visiškai keistai, kai pamatai tuščias Pekino gatves. Kaip keistame filme. Pavyzdžiui, anksčiau tam tikrą atstumą nuvažiuodavai per 40 minučių, o pastaruoju metu užtekdavo dešimties. Buvo visai tuščia ir labai nedaug mašinų. Tačiau dėl to tapo švaresnis oras, Pekine atsirado gerokai daugiau paukščių.
– Karantino metu dirbote nuotoliniu būdu?
– Mes didžiąją laiko dalį praleisdavome ambasadoje.
– Toli nuo jos gyvenate?
– Apie 40 minučių pėsčiomis. Pekino atstumais, tai nedaug.
– O jums pačiai patinka Pekinas, gyvenimas šiame mieste?
– Pekinas yra didelis ir įdomus miestas. Jis gal ne toks tarptautinis, kaip Šanchajus, kuris yra kaip Niujorkas su daugybe kultūrų, tautybių. Pekinas labiau Kinijos miestas.
Taip, aš čia jaučiuosi gana gerai. Kaip ir kiekvienoje vietoje, yra dalykų, kurie ne visai patinka, bet prie kai kurių įpranti. Pavyzdžiui, mums atvažiavus iš Europos sunku priprasti, kad niekas tavęs, einančio per pėsčiųjų perėją, nepraleis, kad reikia labai saugotis ir niekada to nepamiršti.
Bet yra labai daug žavių dalykų, kurie iš tikrųjų džiugina. Pekine labai daug gėlių, ir kasmet čia daugėja žalumos. Jis vadinamas rožių miestu, nes pasodinta daug rožių. Žinant, kad Pekine labai trūksta lietaus ir apskritai – vandens, tai, kad tos rožės čia auga, yra tikras stebuklas.
Pekine viena pagrindinių problemų yra vandens trūkumas, ir dėl ribotų vandens resursų miestas negali plėstis. Iš čiaupo vanduo čia yra negeriamas, tad turi pirkti geriamąjį vandenį.
Ir dar Pekine yra labai daug žmonių. Bet čia yra visko: kokių tik nori parduotuvių, viso pasaulio restoranų, kavinių, yra daug vietų, kur gali nueiti, pamatyti. Mes šito pasiilgom, kaip ir jūs, būdami karantine.
Be to, prie pat Pekino yra Kinų siena, kur taip yra ką veikti, jei nori ja palaipioti. Vietomis – labai aukštai, ir jei neapskaičiuoji savo jėgų ir užlipi per aukštai, žiūrėdamas žemyn jautiesi tarsi iš lėktuvo viską apžvelgtum.
Prie Pekino yra gražių vietų, greta kalnai. Kinai labai sportiški ir labai mėgsta kalnus, kur yra vaikščiojimo takų. Jie ateina su visai mažais vaikais, kurie ropoja po kalnus ir atrodo, kad visiškai nepavargsta.
– Kaip nutiko, kad ir jūs pati, ir ambasada atsidūrėte veiksme, kai reikėjo pirkti apsaugos priemones medikams?
– Tai buvo šiek tiek ir mūsų iniciatyva, nes matėme, kad Lietuvoje trūksta medicininių priemonių, jų ieškojo mūsų institucijos. Kelis kartus patys esame klausę, gal kam reikia pagalbos surandant.
Žinojome, kad Kinijoje, apie kurią daug kas iš pat pradžių ir nepagalvojo, tų prekių jau yra. Mūsų ieškojimas sutapo su ciklu, kai Kinija jau pradėjo gaminti eksportui, nes kai jie patys turėjo daug problemų, eksportas buvo gerokai nukritęs – patys kinai gamino sau. Daugelis aplinkinių valstybių Azijoje eksportą jau ribojo ar visai neeksportavo į užsienį.
Mes žinojome, kad Lietuvoje tų prekių nėra. Tik paskui pradėta kalbėti apie gaminimus vietoje, kas, aš manau, yra labai gerai ir taip turėtų būti.
Taip pradėjome bendrauti su Sveikatos apsaugos ministerija, o paskui viskas vyko kamuolio principu. Kitos įstaigos sužinojo, kad mes galime padėti ieškant tiekėjų. Padėjome ir prekybos tinklams, vaistinėms.
Tiesą sakant, ieškoti tiekėjų iš pradžių irgi nebuvo labai paprasta. Iki balandžio 1 dienos nebuvo patikimų tiekėjų sąrašo.
– Kas tai yra?
– Tai yra Kinijos vyriausybės patvirtintas medicinos priemonių gamintojų sąrašas, kuris yra tik kinų kalba ir jame apie 3 tūkst. įmonių, bet jis nuolat pildomas.
Įdomiausia, kad įmonės, kurių nėra tame sąraše, nebūtinai yra nepatikimos. Bet galėjo būti, kad jos dar nebuvo patikrintos ir nespėjo į tą sąrašą pakliūti, nes viskas yra nuolatinis procesas.
Sakoma, kad vienas iš sudėtingiausių laikotarpių yra permainų laikotarpis, o Kinijoje dabar taisyklės keičiasi per naktį.
Ir jei tu nenupirkai prekių iš įmonių, esančių sąraše, tu jų iš šalies negali išvežti. Paskui tik atsirado išlygos: vienos yra, jei perkama medikams, kitos – jei ne medikams. Žodžiu, čia yra daug painių dalykų.
Sakoma, kad vienas iš sudėtingiausių laikotarpių yra permainų laikotarpis, o Kinijoje dabar taisyklės keičiasi per naktį.
– Esate pasakiusi frazę, kalbėdama apie prekių paiešką ir jų tiekimą: Kinijos specifika. Kas tai?
– Kinijos specifika išties yra. Pavyzdžiui, tu nežinai, ar sutarties bus laikomasi. Daug kam taip yra buvę, kada yra pasirašyta sutartis, pervesti pinigai, bet atsiranda patogesnis pirkėjas, kuris sumoka daugiau. Tada gali būti tiesiog grąžinami pinigai, nepaisant to, kad viskas buvo sutarta.
– Kitaip tariant, perparduodama?
– Perparduodama. Ir tai dabar vyksta gana dažnai, nes prekių reikia visiems. Didžiosios valstybės ieško tiekėjų ir gamintojų, visi ieško kokybiškų tiekėjų, visi bando rasti. Suprantama, kad konkurencija didelė, ir kinai tuo naudojasi.
Kinijos prekyboje daug kas vyksta per pažintis, kai vienas agentas gali rekomenduoti kitą agentą.
Daug pasiūlymų elektroniniu paštu ateina į pačią ambasadą, ir turi labai žiūrėti, ar tai patikimas partneris, kas jie tokie, kodėl tau rašo?
Kinijos specifika yra ir kinų kalba, nes daugelis dokumentų yra kinų kalba. Turim ambasadoje kinų, kurie labai padeda, tačiau bendravimą vis tiek tai riboja. Visada yra lengviau, jei mūsų žmonės galėtų tiesiai bendrauti.
Dar vienas dalykas, Kinija yra labai didelė, tad netgi nupirkus atvežti sudėtinga. Kiekiai labai dideli, jų nebūna vienoje gamykloje, tad perki iš kelių. Dažnai perki ne tiesiai iš gamyklos, nes jos pačios mėgsta parduoti per tarpininkus – tiekėjus.
Tada prasideda klausimai dėl atvežimo. Prekės šalies viduje keliauja tūkstančius kilometrų traukiniais. Yra daug dalykų, apie kuriuos, būdamas Lietuvoje, nepagalvosi.
– Apie tai, ką darote, pasakojote ir socialiniame tinkle. Jūs nebijojote prisiimti tokios atsakomybės, juk perkama buvo milijonais, situacija Lietuvoje jautri ir skaičiuojamos dienos, kada Lietuvą pasieks pirmoji siunta. Jei jums kažkas būtų nepavykę, jus galėjo apmėtyti „virtualiais akmenimis“.
– Kai pagalvoju dabar, suprantu, kad atsakomybė yra didelė. Bet pirmas mūsų noras buvo padėti, pirmiausia galvoji, kaip medikai galėtų gauti tai, ko reikia. Jei bijosi ir neprisiimsi...
Žinoma, galėjome mes nieko nedaryti, juolab, kad būti tiekėjais ir tarpininkais nėra pagrindinė ambasados funkcija. Bet mes esame Kinijoje ir galime padėti.
Kai pagalvoju dabar, suprantu, kad atsakomybė yra didelė.
Suprantama, kad tokių didelių pirkimų niekada nesame darę. Mes patys ir nebuvome pirkėjai, tiesiog suvedėme institucijas ir ieškojome joms tiekėjų, ne mes pasirašinėjome sutartis.
Bet yra niuansų. Pavyzdžiui, dėl kokybės. Niekas čia kokybės negali garantuoti iš karto, nepatikrinęs, o sertifikatai nebūtinai reiškia kokybę. Sertifikatai, beje, taip pat yra Kinijos specifika.
Kinijos prezidentas yra pasakęs: pirkdami jūs nepasižiūrėjote instrukcijų, o jose kitaip parašyta. Pavyzdžiui, vieni respiratoriai yra skirti medikams, o kiti ne. Daug niuansų. Bet Kinija dabar griežtina kokybės kontrolę, nes įvairiose valstybėse buvo labai daug nekokybiškų atvejų.
– O patikrinti kokybės prieš perkant neįmanoma?
– Reiktų duoti tikrinti trečiajai šaliai, tai yra nepriklausomam ekspertui. Tai užtruktų mėnesį arba du. Tada laukiantys priemonių medikai tiesiog tiek laiko dar nieko negautų.
– Jums pačiai tai veikiausiai buvo nauja ir keista patirtis?
– Taip. Esame pratę prie įvairių iššūkių, bet šis buvo labai specifinis, nes reikėjo greitai daryti dalykus, kurių visai nesame darę. Medicinos priemonės irgi yra specifinė prekė. Jautėsi ir laiko skirtumas, kai iš ryto tu dirbi su kinais, vakare – su lietuviais.
– Įtampos daug buvo?
– Labai. Ir tebėra. Nes daug galų dar nesibaigę, tik dalis to, kas nupirkta, yra pristatyta. Tai yra didžiuliai kiekiai. Mums atrodo, kad kaukės yra labai lengvos, kostiumai lengvi. Bet jie užima daug vietos. Tūris didelis. Galima skaičiuoti taip: milijonas kaukių yra vienas lėktuvas.
Kiekvieną dieną būdavo po vieną dvi labai stresines situacijas. Pavyzdžiui, kažkur reikia parašų – ir labai greitai, nes jei kai kurių sutarčių nepasirašysi per valandą, nuplauks prekės. O sutartys juk pasirašomos Lietuvoje.
– Kiek žmonių dirba ambasadoje?
– Iš Lietuvos yra aštuoni žmonės.
– Dar vienas iššūkis – skrydžio organizavimas. Apie tai feisbuke rašėte, kad su Hošimino garbės konsulu prisiėmėte sunkią užduotį surengti skrydį Hošiminas-Bankokas-Kaunas, ne visai suprasdami, kokiai avantiūrai save pasmerkėt. Dar rašėte, kad tą naktį prieš skrydį nemiegojote, o rytą, gavusi žinutę, kad lėktuvas su lietuvaičiais ir ES piliečiais iš Hošimino vis dėlto sėkmingai pakilo, apsiverkėte. Beje, tądien buvo jūsų gimtadienis.
– Apie 400 lietuvių buvo įstrigę Tailande ir Vietname. Jie registravosi ir juos reikėjo kažkaip išskraidinti. Su aviacija nė vienas neturėjome nieko bendro. Bet žmones išskraidinti reikia, o valstybės užsidaro, ir kuo toliau, tuo procesas sudėtingesnis.
Ar gali vienas žmogus pakeisti pasaulį? Gali, jei jis suvalgys iki galo neiškeptą šikšnosparnį.
Dar reikėjo palaukti įstrigusių lietuvių, kai kurie atskrido net iš Australijos, kad spėtų į skrydį. Viename iš Lietuvos portalų buvo rašoma, kad tai pirmas istorijoje ir galbūt paskutinis Hošiminas-Bankokas-Kaunas skrydis. Teko atidaryti Tailando ir Vietnamo uždarytus oro uostus šiam skrydžiui. Beje, kai valstybės yra uždarytos, tada atsiranda papildomi reikalavimai žmonėms, kurie išskrenda.
Buvo daugybė reikalų ir nedaug žmonių, kurie dirbo. Skrendantys žmonės juk nesupranta, kokio didumo tai darbas. Jie pyksta, kad skrydis atidėtas, turi pretenzijų, priekaištauja mums, kad kaina per aukšta.
Žmonės neįvertina, kad tai nėra komercinis skrydis, kai tu nusiperki bilietą į savo maršrutu skrendantį lėktuvą. Čia yra suorganizuojamas didelis lėktuvas, kuris specialiai dėl jūsų skrenda keistu maršrutu ir grįžta tuščias. Be viso to, po šio skrydžio visa įgula dvi savaites privalo karantinuotis.
Apskritai, įkalbinti aviakompaniją, kad jie tą darytų, nebuvo taip paprasta. Dar reikėjo iš 13 valstybių dėl jų oro erdvių gauti leidimus.
Mes padėjome kai kuriems kitiems lietuviams, įkalbinome juos, kad jie išskristų anksčiau ir pasikeistų bilietus. Už tai jie vėliau dėkojo. Sakėm: juk nebebus skrydžių. Dalis žmonių nutarė pasilikti. Kartu šiuo lėktuvu grįžo ir kitų ES piliečiai.
Procesas buvo labai sudėtingas, ir iki paskutinės minutės tiesiog drebėjai, ar skris lėktuvas.
– Minėjote, kad vieno leidimo naudotis valstybės oro erdve ilgai negavote?
– Labai vėlai jį gavom, paskutinį vakarą. Tokius sudėtingus dalykus tu organizuoji tada, kai būna krizinė situacija. O krizinė situacija pati savaime jau yra sudėtinga, ir visos tarnybos, kurios paprastu laiku greičiau veikia, tokiu metu dirba lėčiau ir sudėtingiau. Net mūsų Užsienio reikalų ministras skambino dėl to į Vietnamą, visi ir visais lygiais buvo įtraukti.
– Lietuvoje dažną piktino vienkartinių kaukių kainos. Jūs pati irgi pasidalinote nuotrauka iš vieno prekybos tinklo, kur nufotografuota, kad viena dėžutė kaukių – 50 vienetų – kainuoja TIK 49,99 euro. Nustebino?
– Labai. Todėl, kad aš žinau, kiek kainuoja. Žinoma, negalima lyginti su kaukių kainom, kurios buvo prieš pandemiją, kai jos kainavo centus. Tada ir Kinijoje buvo labai pigu, o dabar jos pakilusios.
Kiek kainuoja tiksliai, negalima pasakyti, nes visi vienodom kainom nenusipirks: priklauso ir nuo kiekio, ir nuo tiekėjo. Bet yra proto ribos. Ir kai pamatai, kiek Lietuvoje kai kuriose vietose kainuoja, tu supranti, kad prekybininkai užsideda didelius antkainius. Taip daryti tiesiog negalima.
– Prekybos tinklas sureagavo?
– Apie 20 eurų atpigo. Tų kaukių, respiratorių dar reikės. Respiratorių Lietuva gal pasigamins, bet sveikinčiau, jei ir kaukes gamintų, nes tai labai nesudėtingas dalykas, tik persiorientuoti reikia. Gyvenime tokių dalykų prireikia, ir negalima priklausyti nuo vieno regiono. Europa gal pati pagalvos ir išmoks pamokas.
Šiuo metu į pirkimus jau yra įsitraukusi ir „Versli Lietuva“, jau procesai yra žinomi, kas ir ir ką daro. Ambasadai yra paprasčiau.
– Viešoje erdvėje galbūt teko matyti ir kaltinimus Kinijai, nes šis virusas atėjo iš jos. Ar toks kaltinimas yra teisingas?
– Mes tą patį klausimą buvome uždavę Pasaulio sveiktos organizacijai, kai vyko susitikimas Pekine. Atsakymas buvo toks: kol kas oficialiai nenustatyta, iš kur virusas kilęs. Tad palaukim, kol nustatys. Nes oficialių duomenų nėra.
Pasaulis per daug skubėjo, taigi buvo sustabdytas.
– Dauguma mūsų patys sau užduodame klausimą. Kas nutiko pasauliui ir ko mus tai išmokė?
– Aš manau, kad šis laikas visiems davė galimybę pagalvoti ir sustoti, nuspręsti, ar teisingai viską darai. Pasaulis per daug skubėjo, taigi buvo sustabdytas. Dėl daugelio priežasčių. Kad ir klimato kaitos – juk viskas pasaulyje yra labai smarkiai susiję. Manau, kad virusas, pandemija, susitvarkymas su ja parodė daugelio tikrus veidus. Ir gera, ir bloga prasme.
– Kitaip tariant, ne vienas šikšnosparnis čia kaltas?
– Dėl šikšnosparnio kinai dabar juokauja. Ar gali vienas žmogus pakeisti pasaulį? Gali, jei jis suvalgys iki galo neiškeptą šikšnosparnį.
