Ir pasimiršimo, pabėgimo nuo skaudžios realybės priemonė, ir viltis, kad gali būti kitaip – jei pasakos herojai gali įveikti sunkumus ir kliūtis, kodėl aš negaliu?“, – prisiminusi save mažytę klausė vaikų ir jaunimo literatūros apžvalgininkė Inga Mitusevičiūtė.
– Inga, kadangi kalbamės ypatingu laiku, likusi kiek daugiau nei savaitė iki stebuklingiausios metų nakties, pakalbėkime apie stebuklines pasakas. Kokia vieta joms tenka šiandien?
– Dėl stebuklinių pasakų: tai yra labai senas per amžių amžius susiformavęs žanras, turintis savo atskirą kalbą, kurios šiais laikais arba nebesuprantame, arba interpretuojame ne taip.
Jų realybė yra greičiau žemėlapis, ne iliuzijos, o žemėlapius reikia mokėti perskaityti, kad rastum kelią.
Šios pasakos yra archetipiniai senoviški orientyrai, labai dažnai pasakojantys apie vidinę transformaciją, apie kelią į šviesą, vedančią per tamsą, apie savo stiprybės, savo stebuklinių galių atradimą.
Kad įvyktų ši vidinė kelionė, reikia daug pagalbininkų ir geros energijos įsikūnijimų, kurie pasakose įgyja stebuklingų daiktų, gyvūnų, kitų būtybių pavidalus.
Pasakos neneigia blogio, todėl ten yra ir pikta linkinčių, blogį įkūnijančių herojų. Manau, kad šiame pasaulyje svarbu nepamiršti, kad blogis egzistuoja, kad reikia būti budriam, neužsimiršti. Mūsų realybė tai rodo. Tad pasakos turi paslėptas svarbias žinias, tik reikia jas perskaityti.
– Užsiminėte, kad pačiai jaukiausia islandiška knygų skaitymo tradicija. Pasidalinkite ja ir su 15min skaitytojais.
– Apie tą tradiciją daug nežinau, tik tiek, kad tokia yra: dovanoti knygas, o paskui pernakt jas skaityti gurkšnojant karštą šokoladą.
Bet galiu pasakyti, kad tai geriausia tradicija pasaulyje, nes šiame pertekliniame pasaulyje, kuriame visko pilna ir sunku kuo nors nustebinti, pasinerti į knygą, į kito sukurtą visatą, kurioje tu esi toks pats kūrėjas ir veikėjas, kurioje tu gali aktyviai dalyvauti ir persikeli mintimis į bet kurią pasaulio – tikro ar įsivaizduojamo – vietą, yra pati tikriausia prabanga ir nuostaba.
– Kas vaikystėje buvo jūsų knygų žmogus?
– Man jas skaitė mama dar tada, kai pati nemokėjau, o paskui, kai išmokau, skaičiau pati – įvairių tautų pasakų rinkinius, lietuvių liaudies pasakas.
Viena įsimintiniausių mano vaikystės knygų yra „Kas miške, kas šile“ – lietuvių liaudies pasakos apie našlaitė Sigutę su įspūdingomis Nijolės Šaltenytės iliustracijomis.
Kad užaugtume, reikia įveikti kliūtis. Tai labai gera pamoka šiuolaikiniams vaikams, norintiems visko greitai, dabar ir nenorintiems pasistengti.
– Kodėl būtent ši knyga?
– Negaliu sau atsakyti, nes tai viena liūdniausių mano skaitytų knygų. Vien scena apie vieną po kitos išsukamas Sigutės kalytės kojeles kelia šiurpą.
Tačiau tos pasakos žadino graudulį, kėlė empatiją ir, manau, kad ugdė manyje žmogų. O tai yra svarbiausia ir geriausia, kas gali nutikti skaitant knygas.
– Kodėl svarbu skaityti pasakas, kaip ir apskritai knygas vaikams, ir kodėl jos naudingesnės nei animaciniai filmukai?
– Dėl vienos paprastos priežasties: tai yra du skirtingi formatai, kuriuos „vartojant“ skirtingai dirba smegenys.
Filmukai pateikia viską vaizdais, viskas yra apdorota, apgalvota, pateikta – tik imk ir džiaukis. Nebereikia nieko galvoti pačiam, nieko įsivaizduoti.
Skaitant pasakas ar kitus literatūrinius kūrinius turi viską įsivaizduoti pats, nes tekstas duoda tik orientyrus, o vaikas savo galvoje pats kuria savo įsivaizduojamus pasaulius, ir kiekvienas susikuria juos individualius ir unikalius.
Tada jis pats yra aktyvus kūrėjas ne tik pasyvus žiūrėtojas.
– Ko būtent vaikai gali išmokti iš skaitomų pasakų?
– Išmokti galima daug ko – drąsos, kantrybės, sąžiningumo, budrumo, išlikimo savimi.
Ar pastebėjote, kad dažnai pasakose sekasi trečiam broliui Jonui ar panašiam veikėjui, kuris visuomenėje/aplinkoje/šeimoje laikomas nevykėliu, nepasisekėliu.
O, pasirodo, jis turi savyje vidinių lobių, kurie leidžia jam pasiekti sėkmę, tik reikia, kad susiklostytų tam tikros aplinkybės.
O tos aplinkybės dažnai yra išėjimas iš įprastinės aplinkos, galime sakyti, – komforto zonos, ir pasinėrimas į nežinią, o kartu į galimybes, į savo potencialą, kuriam reikia užaugti.
O kad užaugtume, reikia įveikti kliūtis. Tai irgi labai gera pamoka šiuolaikiniams vaikams, norintiems visko greitai, dabar ir nenorintiems dėl to pasistengti.
– Ar tiesa, kad ir per Kalėdas jums nėra nieko geriau nei knygos?
– Aš praktiškai per kiekvienas Kalėdas artimiesiems dovanoju knygas. Bandau pritaikyti, atrasti įdomią būtent konkrečiam žmogui. Ir pati prašau man dovanoti knygas.
Net užsisakau konkrečią, nes man padovanoti knygą sunkus reikalas, aš jų daug turiu. Ir nors žinau, ką gausiu dovanų, vis tiek tai būna didžiulis džiaugsmas, ilgai lauktas malonumas.
Ir tada aš visą dieną nieko neveikiu, tik tą knygą skaitau. Dėl šito malonumo laukiu Kalėdų visus metus! Tiesa, šiemet pasitiksiu jas Čikagos apylinkėse.
-
Vertingiausių klasikos kūrinių vaikams ir jaunimui serijos stiprybė – jausmai ir amžinosios vertybės
-
Inga Mitunevičiūtė: Ką privalote žinoti apie knygas vaikams, arba Klausimai, kurie kamuoja skaitytojus auginančius tėvus
-
Kodėl vaikams su knyga susipažinti verta jau nuo pirmų dienų?
-
Kodėl verta skaityti pasakas? Atsako ekspertė
