– Kaip gimė idėja pabėgti iš miesto?
– Iš miesto su vyru išvykome gal prieš trylika metų. Tiesiog nusprendėme, kad norime gyventi arčiau gamtos. Kai susituokėme, nusipirkome Kauno rajone hektarą žemės, metėme darbus Kaune ir išvykome kurtis kaime.
Abu buvome sužavėti knygos „Skambantys Rusijos kedrai“ (knyga apie Anastasijos judėjimą, gimusį Rusijoje, kurio atstovai propaguoja gyvenimą gamtos harmonijoje, išperka su bendraminčiais sklypus ir formuoja ekologiškas gyvenvietes siekdami, kiek įmanoma, išgyventi tik iš gamtos gėrybių ir ekologinės žemdirbystės – red.).
Mums buvo labai artima idėja gyventi ekologišką gyvenimo būdą, arčiau gamtos, ir toje meilės erdvėje auginti vaikus. Užsikrėtę ja, atsikėlėme į savo žemę. Tai buvo plynas laukas. Dabar jis visas apsodintas – yra sodas, daug medžių, įvairių rūšių augalų.
– Iš pradžių, kaip sakėte, teko gyventi palapinėje? Kiek laiko praleidote tokiomis lauko sąlygomis?
– Pirmuosius metus iš tiesų gyvenome palapinėje, nes namą statėmės po truputį. Gyvenimas palapinėje mums nebuvo kažkas drastiška, nes abu buvome keliautojai, eidavome ir į žiemos žygius. Aišku, šaltuoju metų laiku gyventi palapinėje – tik laikinas sprendimas, bet tikrai įmanomas. Vasarą ir dabar einame miegoti į palapinę – arčiau žemės: stipriau kvapai jaučiasi, gamtos garsai girdisi.
Taigi taip ir išliko šeimoje tradicija miegoti palapinėje, taip pat ir vaikai mielai miega palapinėje. Pirmas vaikas ir gimė palapinėje. Beje, visi mūsų vaikai gimė mūsų žemėje, mūsų meilės erdvėje, kaip mes ją vadiname. Toks buvo mūsų pasirinkimas – mes taip norėjome.
Iki šiol mūsų žemė mums vieta, kurioje visada atgauni jėgas, pasikrauni. Dabar mes darbus, galima sakyti, vėl turime mieste, pati dirbu dviejose žaliosiose gamtos mokyklose, mokau vaikus pagal lauko pedagogikos principus, kuriuos atradau augindama savo vaikus. Kitaip tariant, mokau vaikus, kaip pajausti gamtą, jie labai gerai žino augalus, žino, kokią naudą jie teikia, taip pat mokomės suprasti ir pajausti medžių paskirtį.
Gyvenimas palapinėje mums nebuvo kažkas drastiška, nes abu buvome keliautojai, eidavome ir į žiemos žygius.
– Ar vaistiniais augalais susidomėjote gyvendama jau kaime?
– Mano abi močiutės rinkdavo žoleles ir vartodavo jų arbatas, taigi šis pasaulis man buvo artimas nuo mažens. Atsikėlusi į gamtą iš pradžių dar vaikščiodavau su knyga, nes ne visus augalus atpažindavau. Dabar galiu pasidžiaugti, kad mano pievoje yra per šimtą skirtingų rūšių augalų. Iš pradžių buvo vos kelios dešimtys. Dalį jų pasodinau, dalis patys pasisėja. Kai gyveni, daug kas vyksta natūraliai.
Mano vaikai niekada nėra vaistų gavę – viską susitvarkome žolelėmis. Pati esu vaikystėje labai daug sirgusi, daug laiko ligoninėse praleidusi, todėl stengiausi daryti viską, kad vaikai nieko panašaus nepatirtų.
– Neretai žmonės sako, kad nors vartoja žoleles, nejaučia jų poveikio. Gal žmogaus organizmas jau pernelyg užterštas?
– Viskas priklauso nuo to, kokiu gyvenimo ritmu gyveni. Jeigu esi nuolatinėje įtampoje, gyveni užterštoje aplinkoje, turbūt kad reikia stipresnių priemonių. Jeigu gyveni harmonijoje su savimi ir gamta, žolės tikrai padės.
– Kaip jūs pati pasirenkate žoleles, kurias vartojate?
– Anksčiau rinkdavausi pagal jų teorinę paskirtį, buvau pasiskaičiusi, kaip jos veikia. Dabar renkuosi intuityviai – pagal pajautimą, kokios žolelės tuo metu norisi, ir jau netgi retai darau iš jų arbatą, aš jas tiesiog valgau žalias. Žiemai gaminu vaistažolių miltelius, kad šviesos energijos, kuri regeneruoja kraują, turėčiau ir žiemai. Pasikeitė mano skonio receptoriai – man žolė skani. Todėl juokauju – koks gali būti badas, kai yra tiek daug valgomos, skanios žolės. Ir vaikus mokyklose raginu paragauti, kai einame į pievas tyrinėti augalų.
Jeigu augalo skonis labai nemalonus, vadinasi, to augalo ir nereikia.
Beragaujant galima atrasti, kad vienų žolių skonis labai patinka, kitos – bjaurios. Pagal skonius galima atsirinkti, kokiam organui tos žolės reikalingos. Pavyzdžiui, jeigu žolė karti, ji naudinga kepenims. Tačiau jeigu augalo skonis labai nemalonus, vadinasi, to augalo ir nereikia.
Gali būti, kad ta žolė jūsų organizmui visai netinka. Ir jeigu jūs geriate arbatą, nes yra parašyta, kad ją gerti sveika, bet su kiekvienu gurkšniu raukotės ar žiaukčiojate, jokios naudos ji neduos. Skatinu žmones pačius pajausti, kaip save sveikatinti, užuot pasikliovus bendrais patarimais. Kuo daugiau eksperimentuosite, tuo mažiau reikės vartyti knygeles ir ieškoti, kiek šaukštelių žolės įdėti.
– Tačiau žmonės nelabai atpažįsta augalus. Ar nėra pavojaus, kad galima prisidaryti daugiau žalos nei naudos taip imant ir ragaujant pievoje?
– Jeigu stebėsime savo pojūčius, toks augalas tiesiog bus neskanus, taigi jūs jo nevalgysite ir jo arbatos negersite. Tuomet automatiškai jis ir nepakenks. Jeigu yra neskanu, organizmas sako, kad jam šis augalas netinka. Jeigu remsitės tik knygute ir nekreipsite dėmesio į savo pojūčius, gali visko būti. Tiesiog nereikia savęs prievartauti. Augalų yra begalė, geriau pasirinkti kitą augalą ar jų derinį. Išgėrę žolelių arbatos turite jausti malonumą, o ne pykinimą.
Beragaujant augalus žmonėms iš tiesų atsiranda pajautimas, kokio augalo tuo momentu norisi. Tačiau tam reikia išragauti labai daug augalų.
Beragaujant augalus atsiranda pajautimas, kokio augalo tuo momentu norisi.
– Į kokius augalus patartumėte skaitytojams šiuo metu atkreipti dėmesį pievoje?
– Šiuo metu žydi labai daug augalų ir visi jei yra vertingi ir naudingi. Pavyzdžiui, šiuo metu labai intensyviai žydi kraujažolės. Tačiau patariu tiesiog pasivaikščioti po pievą, pakvėpuoti, nes gėlių kvapai irgi gydo tiek kūną, tiek sielą. Patyrinėkite, pasigrožėkite, kiek pievoje yra visokių skirtingų augalėlių.
Galite tai darykite metodiškai – išsirinkite kvadratinį metrą ir jį visą ištyrinėkite. O jei dar kiekvieną pauostysite ir paragausite, tai nuostabi terapija. Ieškokite nenupjautų pievų, nes tik ten išlikusi augalų įvairovė. Kitur pievas taip skuta, kad augalų nebelieka. Aš pati pas save tik takelius nusišienauju ir aplink kiemą, o kitur žolės neliečiu, leidžia augalams patiems pasisėti. Kad galėtų augti, juk jiems reikia erdvės.
– Ar visi esate vegetarai?
– Aš pati mėsos nevalgau jau daugiau nei 20 metų. Net pamiršau, kada viskas prasidėjo. Vaikai taip pat yra vegetarai ir viskas jiems yra gerai, auga normaliai, kraujas geras. Jeigu žmogus laimingas, jis niekada nesusirgs. Ar matėte sergantį laimingą žmogų? Nėra tokių, nes laimė stiprina imunitetą. Štai kokia sveikatos paslaptis – labai paprasta.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado gamtos mokykla?
– Dirbu dviejose mokyklose ir abiejose taikau lauko pedagogikos principus. Taigi daug mūsų užsiėmimų vyksta gamtoje, mokomės pažinti, pajausti gamtą. Gamtoje mokomės ir biologijos, ir matematikos, ir kalbos, t.y. pamokos yra integruotos. Kaune yra Žalioji gamtos mokykla, o prie Marijampolės – Kardokų gamtos mokykla.
Pastebėjome, kad vaikams tokios pamokos labai įdomios, jie nori eiti į mokyklą. Vaikai nuo gimimo turi ryšį su žeme, su gamta, jiems tik reikia sudaryti sąlygas joje būti ir dar giliau pažinti. Per šias pamokas mes išmokstame ir skaičiuoti, ir skaityti, ir rašyti, ir dar gamtą pažinti.
Šios metodikos paplitusios visame pasaulyje ir jau yra pasitvirtinusios.
Šios metodikos paplitusios visame pasaulyje ir jau yra pasitvirtinusios. Taigi bandome jas taikyti. Tiesiog norisi, kad vaikai jaustųsi laimingi. Yra nuostabu, kai vaikai nori eiti į mokyklą ir veržiasi, nes jiems ten yra įdomu. Mat lauke jie jaučiasi daug laisviau. Jeigu sveikas žmogus, jis lauke visada jausis gerai. Tuomet dingsta tokia sąvoka, kaip blogas oras. Vaikams nėra blogo oro. Šaltuoju metų laiku užsiėmimai būna šiek tiek kitokie, bet mes vis tiek einame į lauką.
Vienoje mokykloje vyriausi vaikai ketvirtokai, kitoje – penktokai, bet yra ir vyresnių. Pavyzdžiui, 14 metų mergaitė mokosi įprastoje mokykloje nuotoliniu būdu, atsiskaito visus namų darbus ir kontrolinius, ir dieną praleidžia pas mus, nes jai čia smagu. Taigi dieną būna pas mus, o vakare mokosi normalioje mokykloje nuotoliniu būdu, atsiskaito.
– Minėjote, kad kitokios mokyklos paieškos gimė auklėjant savo vaikus. Kaip jūs juos auklėjate?
– Ji gimė iš mano patirties auginant vaikus ir ieškant jiems mokymo erdvės, kurioje jie gerai jaustųsi. Man labai priimtina mokymosi šeimoje idėja. Šis įstatymo projektas jau yra svarstomas Seime ir labai tikimės, kad kitais metais bus patvirtintas. Yra labai daug šeimų, kurios labai gražiai gyvena savo sodybose, galbūt turi kažkokį savo amatą, kurį norėtų perduoti vaikams. Vaikai iš tų šeimų, labai laimingi ir džiaugsmingi, bet pradėję lankyti mokyklą joje nepritampa, ima nebenorėti mokytis.
Tokiais atvejais visoje Europoje ir pasaulyje yra mokymo šeimoje galimybė. Šeima tiesiog registruojasi prie kurios nors valstybinės mokyklos, o vaikas mokosi šeimoje pagal jos programą ir kartą per metus atsiskaito mokykloje.
Nenuostabu, kad vaikų depresija jau tampa norma – mokykloje jie patiria didžiulį spaudimą.
Norisi, kad ir Lietuvoje žmonės turėtų pasirinkimą, nes vienam vaikui reikia mokyklos ir jis gerai ten jaučiasi, o kitam norisi pratęsti tėvų amatą ir jis labai gerai mokosi tik tam tikrų dalykų. Iš tiesų vaikai yra labai imlūs, mat jų galva dar neužkimšta nereikalinga informacija. Nėra nieko, ko negalėtum jų išmokyti, tačiau tam jie turi norėti mokytis. O jeigu jie nenori eiti į mokyklą, tai darosi problematiška.
Nenuostabu, kad vaikų depresija jau tampa norma, – mokykloje jie patiria didžiulį spaudimą, juos užgriūna tokie informacijos srautai, kad jie nespėja jų suvirškinti. Pavyzdžiui, į gamtos mokyklą, kurioje aš mokau, atėjo ketvirtokas, kuriam buvo pasidarę niekas nebeįdomu, jo smegenys priešinosi bet kokiai informacijai.
Tas pats buvo ir mano vaikui, kai bandėme jį leisti į įprastą mokyklą. Jis taip pat pradėjo skųstis, kad jam niekas neįdomu. Tuomet pradėjau galvoti – kaip toks žingeidus vaikas, kuriam viskas būdavo įdomu, prarado susidėmėjimą viskuo? Tuomet ir pradėjau ieškoti kitokio kelio.
– Ką šiuo metu moka ir kuo domisi jūsų vaikai?
– Vyriausiam mano sūnui – dešimt, kitam – tuoj bus aštuoneri, dukrytei – penkeri. Penkiametė jau skaičiuoja ir pažįsta raides, tik dar skiemenų nesudeda, kuria eilėraščius, dainuoja. Ugdome ją tiek šeimoje, tiek su broliais vedamės į mokyklą. Mano visi trys vaikai labai anksti ėmė domėtis mokymusi, todėl man atrodo normalu, kai ketverių metų vaikas moka skaičiuoti ir pažįsta raides, o penkerių – jau rašo.
Galima sakyti, kad jie visko išmoko patys – būdavo, pasiima knygelę ir tyrinėja, paklausia, kokia yra viena ar kita raidė ir toliau tyrinėja. Svarbiausia vaiką mokyti tada, kai jam tai pasidaro įdomu. Tuomet mokymo procesas labai sklandžiai vyksta. Jeigu vaikui neįdomu, nelabai ko išmokysi.
Tokia yra ir mokymo šeimoje modelio esmė – išlaukti, kol vaikui atsiranda susidomėjimas, ir tuomet mokyti. Pavyzdžiui, vaikas susidomi matematika – tuomet jis noriai sprendžia uždavinius. Po kurio laiko jis atvėsta, pasidaro įdomiau skaityti, tuomet skaitome, mokomės kalbos ir pan. Šis mokymo būdas pavadintas intuityviąja pedagogika.
Man atrodo normalu, kai ketverių metų vaikas moka skaičiuoti ir pažįsta raides, o penkerių – jau rašo.
Žaliojoje gamtos mokykloje mes taip pat taikome gana lankstų mokymosi metodą. Pavyzdžiui, vyksta bendra pamoka įvairaus amžiaus vaikams, bet vienam berniukui įdomu per ją treniruotis vaikščioti ant rankų. Na, mes leidžiame, kol jam nusibos ir jis susidomės kitu dalyku, nes kaip galiu jį mokyti matematikos, jeigu šiuo metu jam įdomiausia vaikščioti ant rankų?
Mano aštuonmečiam sūnui dabar labai įdomu skaityti knygas ir mes su juo važiuojame į biblioteką, išsirenkame knygas, vėliau jas aptariame. Vaikai daug daugiau padaro ir išmoksta, kai mokomi to, kas jiems tuo metu įdomiausia, užuot būtų verčiami mokytis pagal visiems bendrą standartinę programą.
Beje, mokykloje metų pabaigoje įvedėme atsiskaitymą už mokymosi rezultatus ir matome, kad vaikai moka tai, kas ir priklauso jiems pagal bendrojo lavinimo programą, neatsilieka nuo valstybinės mokyklos, o tuo pačiu jaučiasi laimingi ir noriai eina į mokyklą.
– Ką jumyse pakeitė gyvenimas gamtoje?
– Pakeitė iš esmės viską. Tapau laimingesnė ir sveikesnė, visada turiu jėgų kažką veikti, daryti. Jau nebesuprantu, kad galima gyventi mieste, nors ir pati jame gyvenau. Man atrodo, taip sunku mieste žmonėms, oro nėra, nuolatinis triukšmas. Taigi pati į miestą važiuoju tik svarbiais reikalais.
N.Rimkutė-Streikienė viena iš Amatų šventės, kuri vyks rugpjūčio 3–4 d. Karališkių km. (Ukmergės r.), iniciatorių. Tai nekomercinė šventė, kurios pagrindinis tikslas – ne prekyba, nors mugė taip pat vyks, bet kūrybiniai mainai, amatų pristatymai ir demonstracijos, kūrybinės dirbtuvės bei poilsis natūralioje Gamtoje.
Kaip sako pati organizatorė, į šventę užsiregistravo apie 30 amatininkų, kurie per edukacinius užsiėmimus rodys tai, kuo gyvena, dalinsis savo žiniomis, mokys, kaip kažką pasidaryti patiems. Taigi šalia patikusio amatininko bus galimybė praleisti kad ir visą dieną. Vakare vyks sutartinių ir liaudies šokių vakaras.
Apie šventę bei joje pristatomus amatus galite sužinoti čia.
