„Prieš atvykdama į Portugaliją dvejus metus dirbau Vilniuje „Barclays“ Klientų aptarnavimo skyriuje. Nors tai nebuvo svajonių darbas, bet buvo smagu. Vis dėlto po dvejų metų pajutau, kad jau nebenustygstu vietoje, kad reikia išvykti. Jau prieš tai buvau pagyvenusi ne vienoje užsienio šalyje: Airijoje, Rumunijoje, Ispanijoje. Todėl pajutau norą keliauti toliau“, – kalba pašnekovė.
Nuo hiphopo iki afrohouse
Vaigos gyvenamosios vietos pasirinkimo kryptis buvo labai tiesiogiai susijusi su jos gyvenimo pomėgiu – šokiais. Galiausiai mergina pasirinko tą vietą, kur galėtų tobulėti kaip šokėja.
„Nuo vaikystės lankiau šokius. Pamenu, lankiau „Verdenės“ studiją Vilniaus Šeškinės rajone, kur mokiausi sceninių šokių. Paskui hiphopo. Tada „užkibau“ ant tango. Vėliau mokiausi salsos, paskui tai perėjo į kizombą.
Taigi bedirbdama „Barclays“, paskutiniame savo darbe Lietuvoje, nutariau su draugais nuvažiuoti į Barseloną. Kelionės tikslas – gerai pašokti. Ir buvo nuostabu: ėjome į diskotekas, kur žmonės puikiai šoko salsą, kizombą.
Lietuvoje kizombos lygis tuo metu dar buvo labai silpnas, o ten, Barselonoje, jau buvo stipri bendruomenė. Likau sužavėta. Grįžusi atgal į Lietuvą pradėjau krimstis, kad čia negaliu taip mėgautis šokiais kaip ten, Barselonoje.
Nuo vaikystės lankiau šokius: mokiausi sceninių šokių, paskui hiphopo, tada „užkibau“ ant tango, vėliau – salsos ir kizombos.
Ėmiau vis daugiau klausytis kizombos dainų, vėliau tai perėjo į afrohouse ir kitų afrikietiškų ritmų stiliaus muziką. Ėmiau žiūrėti afrohouse pamokas „Youtube“ ir labai užsidegiau šiuo šokiu. Tačiau esmė ta, kad Lietuvoje to niekas nemokė...“ – pasakoja Vaiga.
O ji tokia: jau ką įsikala į galvą, taip lengvai neišmuši. Kadangi mintis išmokti afrohouse apsigyveno joje taip giliai, ji nutarė vykti ten, kur galėtų to išmokti. Pasiieškojusi informacijos internete, greitai suprato, kad Lisabona – puikiausia vieta.
Kankinančios darbo paieškos
Susiradusi programą „Workaway“, Vaiga rado darbą viename Lisabonos hostelių dviem mėnesiams. Tame darbe ji gaudavo maistą ir gyvenamąją vietą, tačiau kitoms išlaidoms mergina turėjo leisti sutaupytus pinigus.
Mane kone apėmė panika: išvažiuoti nenoriu, pinigų neturiu, o darbo irgi niekaip negaliu rasti!
„Atvykusi į Lisaboną susiradau šokių mokyklą „Jazzy“ ir ten ėmiau mokytis afrohouse. Tuos du mėnesius dirbau hostelyje, intensyviai šokau ir mėgavausi Lisabona. Man čia labai patiko! Tikrai norėjau likti ilgiau nei dviem mėnesiams.
Terminui einant į pabaigą, o kišenėms tuštėjant, ėmiau intensyviai ieškoti darbo. Tačiau tai buvo visiškai bergždžias reikalas. Išvaikščiojau visą miestą su savo gyvenimo aprašymais. Visą. Kadangi portugalų kalbos nemokėjau, darbdaviai į mane žiūrėjo kiek keistai. Ir jokio skambučio dėl darbo nesulaukiau. Mane kone apėmė panika: išvažiuoti nenoriu, pinigų neturiu, o darbo irgi niekaip negaliu rasti! Tad gailiai paverkusi sesei į ragelį, nusipirkau bilietus atgal į Lietuvą. Ką darysi – neišėjo, tai neišėjo.
Lygiai po valandos man paskambino iš vieno airių baro, kuriame buvau palikusi savo gyvenimo aprašymą. Nuėjau į pokalbį, ir darbas buvo mano. Bilietus į Lietuvą teko pamiršti.... Bet vis tiek negalėjau tverti iš laimės!“ – dalijasi Vaiga.
Nusifilmavo vaizdo klipe
Mergina čia atvyko išmokti Afrikos ritmų, tai ji ir darė. Po kurio laiko, norėdama kažko naujo, pakeitė šokių mokyklą ir liejo prakaitą „Ginga Urban Dance Studio“, taip pat imdavo dvi privačias afrohouse pamokas per savaitę. Šokiams gimusi Vaiga sparčiai tobulėjo, todėl neilgai trukus sulaukė viliojančio pasiūlymo.
„Taip bešokant man pasiūlė nusifilmuoti portugalų grupės „Pupilos de Kuduro“ vaizdo klipe „Hoje e hoje“ (liet. „Šiandien yra šiandien“). Buvo labai įdomu. Tikrai reikėjo įdėti labai daug darbo, tačiau patirtis buvo neįkainojama“, – sako šokėja.
Portugalijoje rado meilę
Vaiga neslepia, kad dėmesio iš vyrų ji, kaip ir kitos šviesaus gymio, šviesių plaukų atstovės, Portugalijoje sulaukia daugiau nei Lietuvoje, tačiau pabrėžia, kad dėmesys visą laiką buvo pagarbus, o tam ji per daug reikšmės neteikusi. Tačiau niekas merginai į širdį nebuvo kritęs taip smarkiai, kaip vienas žavus jaunuolis, kurį ji pastebėjo gatvėje, iš baro, kuriame dirbo, nešdama šiukšles.
„Ir štai aš, visiškai neromantiškai, nešina šiukšlių maišais, einu link konteinerių ir matau stovinčius tris vaikinus. Vienas jų man pasirodė labai žavus. Nusišypsojau, o jis – nieko. Nusisuko. Na, ir gerai, pamaniau.
Grįžtu į barą ir tuo metu ten buvusiai savo sesei sakau: „Kokį gražų vyrą mačiau! Kaip norėčiau, kad jis čia ateitų!“ Ir ką jūs manot, po valandos jis ateina su draugais. Užsisako alaus, aš jį jiems atnešu. Vis pasižiūriu į jį. Ir plaukus atmetinėju, ir šypsausi, ir galvoju: „Kaip būtų gerai, jei jis paprašytų mano numerio!“ Kai nunešiau sąskaitą, jis paprašė mano numerio. Žinoma, kad jį daviau“, – linksmai plepa Vaiga.
Mergina sako, kad susirašinėti jie ėmė iškart, tačiau susitiko tik po dviejų savaičių, nes Vaigą tuo metu Portugalijoje lankė mama.
Smagiai praleidome laiką, pasivaikščiojome, tačiau atsisveikinimas iš jo pusės pasirodė labai šaltas, lyg daugiau nenorėtų manęs matyti.
„Susitikę abu jaudinomės, bet jis net labiau. Smagiai praleidome laiką, pasivaikščiojome, tačiau atsisveikinimas iš jo pusės pasirodė labai šaltas, lyg daugiau nenorėtų manęs matyti. Po susitikimo aš jam iškart parašiau, kad man buvo labai linksma ir norėčiau pasimatyti dar kartą. Tai ir pasimatėme dar kartą. Paskui ir dar kartą. Taip viskas ir įsivažiavo. Vėliau Luišas pasakojo, kad po pirmojo susitikimo jautėsi labai apsikvailinęs ir manė, kad čia nieko nebus. Tačiau išėjo kitaip“, – dalijasi pašnekovė.
Kitoks laiko suvokimas
Vaigos vaikinas Luišas yra iš Žaliojo Kyšulio salos. Iš ten kilę žmonės, kaip netrukus suprato Vaiga, turi visai kitokį laiko suvokimą nei europiečiai.
„Žmonės iš Žaliojo Kyšulio, tarp jų ir Luišas, beveik visai neturi laiko planavimo įgūdžių – tai mane tiesiog varė iš proto. Jie beveik visai nieko neplanuoja. Iš pradžių buvo labai sudėtinga tai priimti.
Pavyzdžiui, kai kartu su Luišu lankiausi pas jo gimines Žaliajame Kyšulyje, gatvėje mus kiekvienas sutiktas jo giminaitis kviesdavo pietų, o mes ir eidavome. Tačiau tie pietūs sutarto laiko neturėjo. Pakviesdavo pietų, o tu gali ateiti, kada nori. Arba Luišas sakydavo: „Susitikime vakare.“ Aš klausiu: „Kada tas vakare?“ Atsako: „Po vakarienės.“ O juk žmonės vakarienę gali valgyti ir 8, ir 10 valandą vakaro. Dabar mes su Luišu jau susiharmonizavome, tačiau tam tikri laiko planavimo niuansai dar liko“, – pasakoja lietuvė.
Santykiuose – jokio mačizmo
Vaiga pastebėjo, kad ypač Žaliajame Kyšulyje, iš kur kilęs Luišas, labai gyva mačistinė kultūra. Ten vyrai dominuoja, o moterys su tokiu vyro dominavimu sutinka.
„Žaliajame Kyšulyje tvyro tokia energija – vyras yra dominuojantis. Jis nėra despotas, tiesiog dominuoja. O moteris rūpinasi namais. Moterys ten nėra užguitos, jos turi savo žodį, lygiomis teisėmis dalyvauja pokalbiuose, dirba, tačiau lygybės ten nėra.
Luišas puikiai suvokia, kad jo šalis yra mačistinė ir jam tai nepatinka. Todėl mūsų santykiuose jokio mačizmo nėra. Pavyzdžiui, kartais namus sutvarkau aš, kartais jis. Kartais gaminu aš, kartais jis“, – kalba pašnekovė.
Vaiga tučtuojau priduria, kad vis dėlto Žaliasis Kyšulys jai yra nuostabi šalis – žmonės nuoširdūs ir muzikalūs. Mergina buvo pakerėta, kiek stulbinamai puikios muzikos yra toje šalyje ir kaip gražiai ten žmonės sugyvena, kokie yra svetingi ir vaišingi.
Luišas puikiai suvokia, kad jo šalis yra mačistinė ir jam tai nepatinka. Todėl mūsų santykiuose jokio mačizmo nėra.
Arogantiškas jaunimas
Pati Lisabona Vaigai yra labai maloni ir jauki vieta. Čia sugyvena daug kultūrų atstovų, čia gražus oras, galima išmokti puikių Afrikos šokių. Tačiau, kaip ir visose vietose, Vaiga įvardija miesto minusus:
„Žmonės čia kitaip tvarko reikalus. Labai lėtai. Jeigu ko nors užklausi institucijos, atsakymo gali laukti mėnesį. Lietuvoje į tokius dalykus reaguojama greičiau.
Kitas dalykas, pastebėjau, kad jaunimas, besirenkantis bare, kuriame dirbau, gana arogantiškas. Nors jie ir neturi pinigų, mėgsta pasirodyti ir su manimi elgdavosi nelabai maloniai – galbūt todėl, kad dirbau barmene, o jie save laikė kažkuo geresniais“, – sako mergina.
Kad ir su kuo teko susidurti, Vaiga teigia nenorinti blogai kalbėti apie Portugaliją: ši šalis ją priėmė tikrai svetingai, žmonės visur stengėsi su ja kalbėti angliškai ir ji jautė, kad portugalai yra visuomet pasiruošę padėti. O ši savybė, sako pašnekovė, yra neįkainojama.
Grįžta į Lietuvą
Gyvendama Portugalijoje, Vaiga sako išmokusi neskubėti, atsipalaiduoti ir leisti sau su vienu puodeliu espreso sėdėti kavinėje dvi valandas, ko paprastai lietuviškas kuklumas neleistų.
„Taip pat supratau, kad žmonės, nepaisant smulkmenų, bet kokiame pasaulio krašte yra tokie patys. Man buvo taip nuostabu suvokti, kad mano pokštai gali būti juokingi tiek lietuviams, tiek portugalams, tiek nepaliečiams. Taip pat gyvendama Portugalijoje supratau, kaip malonu gyventi Lietuvoje...
Noriu grįžti į Lietuvą, nes man svarbu būti tarp artimų žmonių, nenoriu praleisti svarbių akimirkų su jais. Taip, dabar gyvenu gražiai, Lisabonoje, kur nuolat šviečia saulė, tačiau kur prasmė? Kad ir kur gyventum, vėliau tai tampa rutina. Tad geriau renkuosi rutiną Lietuvoje.
Be to, niekada neplanavau išvažiuoti iš Lietuvos ilgam. Visada žadėjau grįžti. O Luišas žino, kaip man svarbu grįžti į Lietuvą, ir jis grįžta su manimi. Aišku, jis jaudinasi, nes Lietuvoje – visai kita kultūra, jis nemoka kalbos. Tačiau jis jau lankėsi Lietuvoje ir jam patiko“, – dalijasi Vaiga.
Pasitikiu Luišu, kaip jokiu kitu vyru nepasitikėjau. Be to, jis žino, kad tokios kaip aš jis niekur neras.
Šiuo metu banke su klientų akcijomis dirbanti Vaiga jau laiko savo rankose liepos mėnesio bilietą į Lietuvą ir grįžusi žada imti tautiečius mokyti afrohouse ir kuduro šokių, ko šiuo metu, pasak jos, kol kas dar niekas nedaro. Jos vaikinas Luišas yra anglų kalbos mokytojas, tad ketina taip pat darbuotis pagal specialybę.
Paklausta, ar nesibaimina, kad dailus mulatas Vilniuje negalės atsiginti merginų dėmesio, Vaiga linksmai atkerta: „Tikrai ne. Pasitikiu Luišu, kaip jokiu kitu vyru nepasitikėjau. Be to, jis žino, kad tokios kaip aš jis niekur neras.“
Tad tebūna jiems svetinga Marijos žemė, lietuviška duona – skalsi, o davatkų liežuviai lai išvis geriau juos aplenkia.
