Ieškodami didesnio namo, ryžosi avantiūrai: kaip pedagogai tapo dvarininkais

Kai Dapkiškių dvaro, esančio Alytaus rajone, šeimininkai Jurga ir Valdas Statulevičiai, lydimi šuns ir katės, vakare išeina pasivaikščioti į parką, tai būna, ko gero, pats dvariškiausias jų gyvenimo momentas. Nes gerokai daugiau laiko naujieji savininkai praleidžia savo rankomis tvarkydami prieš trejus metus įsigytą dvarą ir organizuodami veiklas jame.
Kaimo dvarininkais tapę pedagogai Jurga ir Valdas Statulevičiai
Kaimo dvarininkais tapę pedagogai Jurga ir Valdas Statulevičiai / Asmeninio arch. nuotr.

„Mes tokie dar neprasigyvenę dvarininkai“, – juokiasi Valdas. Būtent jis ir buvo persikraustymo iš Vilniaus į Dapkiškes iniciatorius.

Specialiai dvaro Valdas neieškojo – tiesiog žvalgėsi šeimai didesnio, nei Vilniuje turėtas, namo. Priežasčių tam buvo keletas: padidėjusi šeima, paėmus globoti du vaikus, pandemija, apribojusi kiekvieno erdvę, ir vidinis nusiteikimas pokyčiams.

„Man reikia stiprios veiklos“, – prisipažįsta Valdas. Ir pasidžiaugia, kad turi nuostabią žmoną, kuri pritaria jo avantiūroms.

O „avantiūrai“ kraustytis į dvarą pritarė ir Statulevičių vaikai. Ne tik pritarė: vyresnioji dukra Agnė kartu su vyru Andrew grįžo iš Londono, apsigyveno dvare kartu su tėvais ir kuria bendrą verslą.

Nuo to momento nepraėjo nė treji metai, o dvaras jau atgijo naujam gyvenimui: čia vėl rengiamos stovyklos, vyksta įvairios edukacijos, nuomojamos patalpos renginiams, pirties mėgėjams.

Sulaužė sau duotą pažadą – paėmė globti vaikus

Prieš tapdami „dvarininkais“ J. Ir V. Statulevičiai, kaip sako Valdas, gražiai ir laimingai gyveno Vilniuje. Abu dirbo privačioje gimnazijoje kūno kultūros mokytojais. Valdas dvylika metų buvo ir šios gimnazijos direktoriumi. Darbas patiko, gimnazijos reitingai buvo aukšti, mikroklimatas įstaigoje puikus.

Vyresnioji Statulevičių dukra Agnė buvo išvykusi studijuoti į Londoną, jaunėlis Ainis mokėsi Vilniuje. Subalansuotas šeimos gyvenimas. Bet tada prasidėjo tai, kas vadinama „niekada nesakyk niekada.“

Gimnazija, kurios direktoriumi dirbo Valdas, kai turėdavo laisvų vietų, priimdavo mokytis ir vaikus iš netoliese buvusių globos namų. Taip į gimnaziją pateko labai sunkios patirties ir sudėtingo charakterio berniukas. Vaiką dėl jo destruktyvaus elgesio būtų tekę šalinti iš gimnazijos ir grąžinti į globos namus, nors buvo akivaizdu, kad jam reikia rūpesčio ir šeimos.

Taip Valdui kilo mintis apie globą. Nors anksčiau pats globos namuose dirbęs ir labai skaudžių patirčių iš arti matęs Valdas buvo sau pasakęs, kad niekada neims globoti vaikų. Bet atėjo momentas, kai jo požiūris pasikeitė. „Aš susimąsčiau apie tikėjimo tikrumą. Jeigu aš nepasirūpinsiu vaiku, kuriuo reikia pasirūpinti, vadinasi, mano tikėjimas – tik formalus“, – apie jį apnikusius svarstymus pasakojo vyras.

Jam prireikė laiko, kol susikaupė savo mintimis apie vaiko globą pasidalinti su žmona. O Jurga iškart suprato, apie kurio vaiko globą vyras kalba, nes, prisipažino, kad ir pati buvo pagalvojusi tą patį. Bet Valdas jai turėjo dar vieną žinią: berniukas, kurį jie nori imti globoti, turi jaunesnę sesutę. Bet Statulevičių apsisprendimo tai nepakeitė: šeimoje apsigyveno abu globotiniai – ir brolis, ir sesuo.

Žinoma, pirmiausia tai buvo aptarta su savais vaikais. „Jie mums labai padėjo“, – sako Valdas. Kartu su tėvais tuo metu gyvenęs sūnus Ainis netgi atkreipė dėmesį į spragą globėjų mokymuose. Matydamas, kad tėvai lanko globėjams skirtus kursus, jis nusistebėjo: „ O kodėl man jokių mokymų nėra?“ Šią pastabą išgirdę mokymų organizatoriai sureagavo ir Ainis buvo pakviestas į kelias paskaitas.

Žmonai paskyrė pasimatymą sename dvare

Kalbėdamas apie vaikų globą, Valdas situacijos nei dramatizuoja, nei pagražina. „Kad bus viskas gerai – šansų nėra. Ir aš buvau tam nusiteikęs“, – prisipažįsta jis ir neslepia: buvo sunku. Bet pokyčiai vyko ir jiedu su žmona neatmetė minties paimti globoti daugiau vaikų, bet šeimos name Vilniuje vietos buvo mažai.

Naujo būsto paieškas paspartino ir užgriuvusi pandemija. Pradėjus ieškoti didesnio būsto, Valdo akis užkliuvo už Dapkiškių dvaro. Tai – 1831 metų sukilimo dalyvio Simono Konarskio gimtinė Alytaus rajone. Dvaro savininkai buvo ištremti į Sibirą, pastatai ėjo iš rankų į rankas, sovietmečiu čia veikė Alytaus medvilnės kombinato stovyklavietė.

Tai, kad čia buvusi stovyklavietė, internete didesnio namo ieškojusį Valdą ir „užkabino“ labiausiai. „Mes su žmona daug metų savanoriaudavome ir matėme, kad Lietuvoje labai trūksta stovyklaviečių“, – pasakojo jis.

Tuo metu vyras turėjo tradiciją: kartą per savaitę pakviesti savo žmoną į pasimatymą. Tad 2021 metų gegužę pakvietė ją į pasimatymą Dapkiškių dvare, kurio nuotraukas jau daugybę kartų buvo jai rodęs.

Nors Jurga vylėsi, kad pamačius dvarą tikrovėje, o ne nuotraukose, Valdui praeis noras jį pirkti, taip neįvyko. Poros pasimatymas dvare tapo lemtinu pokyčiu jų gyvenime: gegužę atvažiavę apžiūrėti, rugsėjį jie jau laikė rankose dvaro raktus.

Vienas pastatas didesnis už visą sklypą

Sūnus Ainis, išgirdęs apie tėvų sumanymą parduoti namus Vilniuje ir kraustytis į dvarą kaime, filosofiškai pasamprotavo girdėjęs apie vidurio amžiaus krizę. „Mano draugų tėvai dėl šios krizės skiriasi, o jūs tik į kaimą važiuojat, tai visai nieko“, – pareiškė jis, bet pats pasiliko Vilniuje gyventi pas močiutę ir baigti mokslų.

O visa į dvarą parsikrausčiusi šeima pirmą žiemą patyrė nemenkų išbandymų. Didžiuliame dvare jie šildėsi tik pora kambarių, atstumas nuo virtuvės iki miegamojo buvo apie 30 metrų per nešildomas patalpas.

„Vilniuje mūsų sklypas buvo 6 arų, o čia vien pagrindinis dvaro pastatas didesnis“, – juokiasi Valdas.

Dabar jo valdos – 6,5 hektaro, sklype stovi septyni dvaro pastatai. Naujakuriai pirmiausia gyvenimui įsirenginėja buvusį tarnų namą. Vyksta ir žemės ūkio darbai: suartame žemės plote auga bulvės, kukurūzai, Agnė jau antrus metus iš eilės augina arbūzus, o Vilnių palikusi ir taip pat dvare apsigyvenusi Valdo mama pasodino apie aštuoniasdešimt daigų pomidorų.

„Mamos planuose yra ir vištų auginimas. Jos reikalavimui pastatyti vištidę šiemet dar atsilaikiau, bet kitais metais jau tikriausiai nepavyks“, – pasakoja Valdas. Ir jis, ir Jurga – tikri miesto žmonės, vilniečiai, net senelių kaime neturėję, tad kaimo dvare visi jo gyventojai atranda naujų patirčių.

Ne kiekvienas galėtų taip gyventi

Tvarkyti dvarą bei jo aplinką padeda daug talkininkų: atvyksta ir buvę kolegos, ir mokiniai, ir mokinių tėvai. „Kiekvieną savaitgalį pilna žmonių – atvažiuoja, padeda“, – džiaugiasi šeimininkai.

Šiemet Dapkiškių dvare vyksta jau trečiasis stovyklavimo sezonas. Šeimininkai daugiausia nuomoja patalpas stovykloms, bet kartais ir patys jas organizuoja. Neseniai savo dvare Statulevičiai buvo surengę stovyklą šimtui vaikų iš Ukrainos miesto Mariupolio. Kad ji įvyktų, prisidėjo daug rėmėjų, stovyklą parėmė ir vietos ūkininkai, bendruomenės žmonės atvažiavo su vaišėmis: sūriais ir medumi.

Aplinkiniai žmonės dvare apsigyvenusius naujuosius jo šeimininkus priėmė šiltai ir susitikus jiems net prisistatyti nereikia: „Žinom, žinom, kas jūs tokie“, – sako kaimynai. Kartais jie Valdą pavadina „ponu“, o kartais jis ir pats prisistato dvarininku – nes kaip daugiau jam prisistatyti?

„Įdomu čia“, – sako Valdas apie kardinalų savo gyvenimo posūkį. Jis patikina visiškai nesigailintis, kad paliko sostinę, mėgstamą darbą, užtikrintą gyvenimą ir išvažiavo į kaimą naujų veiklų kurti. Tačiau pripažįsta, kad ne kiekvienas galėtų taip gyventi – įsikuriant tenka dirbti daug ir dideliu tempu, reikia nusiteikti iššūkiams ir priimti juos. Bet tai stipru. Ir prasminga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų