Atėjom su draugėm į Bokšto SPA, ir visos trys apsidairiusios sakom: „Blemba, taip gerai, kaip ne Lietuvoj čia“. Ir aš pagalvojau, koks pasenęs šitas posakis. Jis jau savaime kvailas, nes būnant Lietuvoj mes sakom „wow, kaip ne Lietuvoj!“. Nes savo smegeninėj nešiojamės tą skurdžios Rytų Europos Lietuvą, kur nieko nebuvo – tik pilkuma, skurdas ir bulvės.
Bet užaugs karta, kuriai ir Bokšto SPA, ir Toda, ir privati mokykla, ir anglų kalbos stovyklos Oxforde, ir kelionės į Dubajų per vaikų atostogas, ir vasarnamis Nidoj atrodys tiesiog normalu. Ne jokia New Nordics Lietuva. Tiesiog jų Lietuva. Kur visko yra. Vienaragių, Sundance laimėtojų, arenas renkančių aukšto lygio vietinių atlikėjų, užsieniečių, atvykusių dirbt į mūsų šalį. Kiek pasikeitęs kontekstas nuo pusės milijono emigrantų ir „Mango“ ar „Dinamikos“ dainuškų realybės.
Rytų Europos Lietuvos naratyvas bus tas mūsų kartą apibrėžiantis ir naują kartą užknisantis dalykas. Mūsų „Vaikų pasaulis“ bus Gedo prospekto „Zara“. Ir mes su savo skurdo paveldu jiems atrodysim tokie keisti. Oj, vaikeli, mano laikais, tai kad tėvai išleistų į Londoną mokytis, turėjo su sena „Škoda“ važinėt, ir kas mėnesį skaudžiai litus į svarus keisti, tada atrodė, neįmanomom sumom. Aš iš tos kartos, kur prieš einant į restoraną tėtis liepdavo mašinoj atsigert, kad atėjus gėrimų nepirktume.
