Tęsiame interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.
– Kaip jūs susipažinote?
– Tuo metu dirbau drabužių parduotuvėje. Kolegė jį pažinojo iš matymo. Atrodė vienišas – keturiasdešimties metų, tačiau nei vaikų, nei šeimos. Kartą jis paprašė mano telefono numerio. Susipažinome, pradėjome susitikinėti.
Iš pradžių jis buvo ypač meilus, lipšnus, žadėjo, kad nieko netrūks, kad po kojomis paklos viską, atrodė pakylėtas, tarsi būtų apimtas euforijos.
Nepaisant mano tėvų perspėjimų neskubėti, gyventi kartu pradėjome labai greitai. Apsigyvenome jo namuose Trakų rajone. Ir labai greitai pradėjau lauktis. Vaikas buvo planuotas. Jis sakė, kad kai pastosiu, tuoksimės.
Galiausiai ėmė gąsdinti ir grasinti, sakydamas, kad spirs į pilvą, ir nėštumas baigsis.
Tačiau pranešusi, kad laukiuosi, pastebėjau, kad nuo vestuvių pradėjo išsisukinėti. Vis dėlto padavėme pareiškimus ir planavome vestuves, tačiau jos neįvyko.
– Kodėl?
– Iš karto, kai tik jis sužinojo, kad aš laukiuosi, pasikeitė elgesys su manimi. Prasidėjo psichologinis smurtas. Iš pradžių tai pasireiškė noru atriboti nuo šeimos ir visuomenės – neskambink, nebendrauk, nereikia, būk namuose, tvarkykis. Pareikalavo išeiti iš darbo, užsimindamas, kad pinigų pakanka, tačiau man jis jų niekada neduodavo.
Paskui pradėjo įžeidinėti, žeminti, vadindavo stora kiaule. Galiausiai ėmė gąsdinti ir grasinti, sakydamas, kad spirs į pilvą, ir nėštumas baigsis; kad nuveš į ligoninę padaryti abortą ir panašiai.
Mūsų bendras gyvenimas truko apie tris ar keturis mėnesius. Nenorėjau laukti, kol grasinimai taps veiksmais ir fiziniu smurtu. Vieną dieną aš susirinkau daiktus, sėdau į mašiną ir išvažiavau. Pabėgau.
– Kaip manote, kokia šio smurto priežastis?
– Vaiko tėvas apie save yra labai geros nuomonės. Jis verslininkas, turi namą, pardavinėja prabangias mašinas. Su tokiomis ir pats važinėja. Jo pozicija, kad visi kiti yra žemesni, todėl turėtų prieš jį nusilenkti, paklusti, kojas bučiuoti.
– Kas jus paskatino, padrąsino, kad neturėtumėte kentėti?
– Pati supratau. Būdama trisdešimtmetė laukiausi pirmojo vaiko. Kas žino, galbūt tai vienintelis mano vaikas. Bijojau jį prarasti. Neaugo nei svoris, nei pilvas. Stengiausi išsaugoti kūdikį.
Mama paskatino, paragino grįžti į tėvų namus. Ji žinojo apie mūsų santykius, kad vaiko tėvas šaukdavo ant manęs. Jis ir mano tėvams skambindavo, vadindavo juos psichais. Atidarydavo mano rankinę, fotografuodavo jos vidų ir siųsdavo nuotraukas tėvams, vadindamas mane nevala.
– Kokioje šeimoje užaugote?
– Mano tėvai – abudu medikai. Mama ir tėvas daugiau kaip keturiasdešimt metų iki šiol dirba su psichiniais ligoniais. Tėtis yra knygos apie vaikų psichologinę sveikatą autorius. Turiu vyresniąją seserį, kuri taip pat studijavo mediciną. Tik aš pasirinkau kitą kryptį – Vilniaus universitete baigiau ekologinę biologiją.
– Pabėgote iš vaiko tėvo namų, tačiau tuo niekas nesibaigė?
– Taip, prasidėjo skambučiai, žinutės. Jis kuo toliau, tuo grubiau įžeidinėjo ne tik mane, bet ir visą mano šeimą, vadindamas mus bomžais (benamiais).
Grasinimai fiziniu smurtu tęsėsi. Kol laukiausi, sakydavo, kad nusifotografuočiau savo nosį, nes po gimdymo ji bus nebe tokia.
– Gimė sūnus. Gal tai sušvelnino jūsų santykius?
– Ne. Pavardę vaikui jis davė savo noru, net pats atvežė notarą į namus. Tačiau jau gimdymo namuose kilo incidentas.
Visą laiką grasina, kad atims vaiką. Nors tie grasinimai nelabai tikroviški, tačiau, kai juos girdi kasdien, pasimeti. Sako: „Atimsiu vaiką ir galėsi į jį tik per tvorą pažiūrėti.“
Trejus metus jis atvykęs stumdydavo mus ir žemindavo, sakydamas, kad pas mus smirda, nešvaru, nors esame tvarkinga šeima.
Teismo sprendimu, kol vaikui sukako treji, jam buvo suteikta teisė lankyti vaiką mamos, t. y., mano tėvų, nes gyvenu kartu su jais, namuose. Paskirta susitikimo trukmė iki dviejų valandų. Deja, jis nepaisydavo nei sutarto laiko, kada atvyks pas vaiką, nei trukmės. Atvažiuodavo, kada sugalvodavo, ir būdavo, kiek norėdavo.
Mus, mane ir mano mamą, mūsų pačių namuose išvarydavo iš kambario ir vienas pats užsidarydavo su vaiku. Trejus metus jis atvykęs stumdydavo mus ir žemindavo, sakydamas, kad pas mus smirda, nešvaru, nors esame tvarkinga šeima. Grasina, kad pakas. Ne kartą, o tiksliau, gana dažnai teko kviesti policiją. Tačiau prieš pareigūnus jis pasitempia – marškinius pasitvarko, prabangų laikrodį, nublizgintus batus demonstruoja ir sukuria įvaizdį, kad tai mes nežinome, ko triukšmą keliame, o jis – pagarbos vertas žmogus.
Deja, jis ne nusiramino, o tik įgijo aršumo... Savigynai teko įsigyti ginklą.
Tačiau vienas įvykis vis tiek baigėsi bylos iškėlimu ir teistumu. Tą kartą jis atvyko nenustatytu lankymui metu. Buvo antra Velykų diena. Mano mamai atidarius duris, jis griebė ją už peties, tempė ir pastūmė ant batų dėžės, suplėšė suknelę. Atvyko policija, buvo uždėti antrankiai ir smurtautojas išvežtas. Mama išsiėmė abdukciją. (Tai jau antrasis jo teistumas. Prieš tai buvo teistas dėl kivirčo su kaimynais už grasinimus.) Deja, jis ne nusiramino, o tik įgijo aršumo... Savigynai teko įsigyti ginklą.
Dar šią vasarą, man laikant vaiką ant rankų, jis puolė tampyti. Taip nutinka baigiantis lankymo laikui, nes mano, kad gali būti, kiek nori, atvažiuoti ir išvažiuoti, kada nori. Tačiau aš turiu savo gyvenimą ir planuoju laiką, negaliu kas kartą taikytis prie jo neprognozuojamų norų.
– Kuo jis grindžia savo tokį elgesį?
– Jam nepatinka, kad nevaldo situacijos. Jis mano, kad su vaiko gimimu įgijo visas teises, o mes turime patylėti. Nėra jokių stabdžių. Sako: „Aš jus išlaikau“, nors moka tik teismo paskirtą išlaikymą.
Dabar, po trejų metų vaiko auginimo atostogų, aš pati vėl dirbu ir save išlaikau. Jis moka pinigus vaiko išlaikymui, kas yra jo pareiga, o ne nuopelnas. Perka vaikui rūbus, išsisaugoja čekius, bet mes tų rūbų negauname, lieka pas jį.
– Dabar vaikui jau keturi metai, tačiau problemos tęsiasi. Kokios jos?
– Dabar jis turi teisę kas antrą savaitgalį paimti vaiką visai dienai nuo devintos ryto iki aštuntos valandos vakaro. Paėmęs vaiką jį nuteikinėja prieš mane, vadindamas mane kvaila, ragindamas išmesti mano pagamintą ir įdėtą maistą. Moko asocialaus elgesio – spjaudytis, spirti. Negana to, dabar jo smurtas nukreiptas ir į vaiką.
– Iš ko sprendžiate, kad smurtaujama prieš vaiką? Ar vaikas ką nors pasakoja?
– Mamos žeminimas vaiko akivaizdoje jau yra psichologinis smurtas prieš vaiką. Tačiau manau, kad naudojamas ir fizinis smurtas.
Kai sūnui buvo metai ir keturi mėnesiai, dar jam nemokant tvirtai vaikščioti, tėvas, neva norėdamas paraginti, kad vaikas greičiau bėgtų, stumtelėjo taip, kad mažylis atsidūrė ligoninėje. Ne dėl lengvų nubrozdinimų, o dėl nuskeltų dantų ir smegenų sutrenkimo. Tada vaiko tėvas įrodinėjo, jog nelaimė nutiko netyčia. Ligoninėje padarė vaiko nuotraukas ir pasiėmė draudimo pinigus.
Porą kartų vaikas iš tėvo grįžo su mėlynėmis ant kojų. Vėlgi teigia, neva žaisdamas užsigavo. Kai kreipiausi dėl abdukcijos, man atsakė, kad mėlynės gali būti ir iš darželio. Tačiau man prižiūrint, tokių mėlynių neatsiranda, darželyje kartais pasitaiko, tačiau jos būna nedidelės ir greitai išnyksta. Sūnus nėra fiziškai silpnas, kad griuvinėtų.
Lankėme baseiną, sportavome. Pasiimdama vaiką kartą pastebėjau, kad jis nelaiko akių kontakto. Paklausiau, kas nutiko, ar jis verkė. Sūnus bandė man pasakyti, rodydamas, kad daužė per galvą, tačiau vaiko tėvas neduoda jam kalbėti ir sako, kad aš tik išsigalvoju.
Kitą kartą grąžino vaiką su apdraskyta nosimi, sutinusiu veidu – vėl sako, kad netyčia nukrito nešiojant ant pečių. Manau, kad jis būna su vaiku apsvaigęs.
– Kokios gali būti pasekmės vaikui?
– Jos jau yra. Vaikui vėluoja kalba. Ketverių jis dar nekalba kelių žodžių sakiniais. Kreipiausi ir į logopedą, ir į psichiatrą, ir į raidos centrą. Visų specialistų išvados linksta link to, kad kalba vėluoja dėl patirto išgąsčio. Fiziškai vaikas yra išsivystęs ir komunikabilus.
– Kas dar jus neramina?
– Nuolatinis vaiko perrenginėjimas. Niekaip nesuprantu, kam, pasiėmęs vaiką pas save, nurengia jį nuogai, pasodina į vonią, fotografuoja ir siunčia tas nuotraukas man. Maudo? Kam jį maudyti vidury dienos? Dalies vaiko rūbų negrąžina. Paskutinį kartą negrąžino striukės, kuprinės, kepurės. Vaiką atidavė pusnuogį.
Nuvažiuoja į darželį, įsiveržia į grupę, išsiveda vaiką ir taip pat perrenginėja vidury dienos. Kai kurios auklėtojos bijo ką nors sakyti, nes tėvas. Kitos tai laiko tėviška meile ir rūpesčiu ir kaltina mane, kad neleidžiu matytis su vaiku. Tačiau kiti tėvai taip nesielgia...
Grįžęs iš tėvo, vaikas, prieš eidamas miegoti, nesiduoda perrengiamas pižama.
– Ar jūs ką nors įtariate?
– Aš nenoriu nieko įtarti. Neturiu įrodymų. Tačiau toks elgesys keistas.
– Kokioje šeimoje augo jūsų vaiko tėvas?
– Gerai nepažįstu jo šeimos. Jo frazė: „Mane tėvas laikė po geležiniu rimbu, ir aš taip darysiu, nes jūs užauginsite pederastą, gėjų.“
Kai jo mama sužinojo, kaip jis su manimi elgiasi, mokė mane užsidaryti į tualetą ir patylėti, nes pradės muštis. Jo tėvas mušdavosi. Tačiau galiausiai jo mama pradėjo jį ginti, sakydama, kad aš pati atsiguliau, norėdama turto.
– Kaip reaguoja kiti jo šeimos nariai?
– Kartą, kai jis ilgai neparvežė vaiko, kreipiausi į jo sesers šeimą, tačiau ji atsisakė padėti, teigdama, kad su savo broliu visiškai nutraukė ryšius ir nebendrauja. Teko rašyti per socialinius tinklus pažįstamiems, ar kas nematė jo su vaiku. Pasirodo, jis važinėjo po miestą. Vaiką grąžino tik dvidešimt trečią valandą.
Tų pasivažinėjimų su moterimis būna gana dažnai. Kiekvieną kartą vaikui sako: „Čia tavo nauja mama.“
– Ar jūs kur nors kreipėtės?
– Mes rašome ir kreipiamės, kur tik galime: ir į vaikų teises, ir į kontrolierę. Tačiau pagalbos nesulaukiame, nes nesame jų klientai. Jei būtume asociali šeima, tuomet tiesiog atimtų vaiką. Tačiau mūsų šeimoje alkoholis nevartojamas, gyvename tvarkingai.
Vaikų teisių specialistės, kurios gauna pranešimus iš policijos po iškvietimų, dažnai keičiasi. Socialinės darbuotojos atvyksta ar bent turėtų atvykti pas mus į namus kas pusę metų. Kada atvažiuoja, apžiūri namus, surašo patikrinimo aktą, kad vaiko aplinkoje viskas gerai, ir tuo jų darbas baigiasi. Vaikų teisių skyrius sako kreiptis į policiją, policija – į vaikų teisių skyrių. Policininkai irgi nežino, kaip vertinti: ar tai artima aplinka, ar ne, nes kartu negyvename.
Dabar įsigalėjo įstatymas, kad į įvykius turi vykti mobili komanda. Mums ją tenka kviestis vos ne kas kartą, kai tėvas pasiima vaiką, nes beveik niekada negrąžina jo nustatytu laiku. Vaikas namo sugrįžti turi iki šeštos valandos vakaro, deja, dažniausiai jo tenka arba ieškoti, arba važiuoti iš Vilniaus į Trakus parsivežti pačiai.
Jis sako, neva vaikas užsižaidė ar nenorėjo važiuoti namo. Koks gali būti žaidimas devintą valandą vakaro, kada vaikas jau pavargęs? Jeigu pavyksta priprašyti, kad parvežtų, tai vaikas grįžta dvidešimt antrą valandą, būna ir vėliau. Tačiau jis lanko darželį, į kurį iš namų išvykstame septintą ryto.
Tėvas nejaučia jokios atsakomybės dėl to, kad vaikas neišsimiega. Tai elementari vaiko nepriežiūra ir interesų nepaisymas. Deja, tuo grasinama man, kaip mamai, o ne jam uždraudžiama savivaliauti.
Aš bendrauju ir su socialinėmis darbuotojomis, ir su psichologe. Man pasiūlė lankyti pozityvios tėvystės kursus, nors dėl mano elgesio nėra ko prikibti. Ir kaip man lankyti tuos kursus, jeigu jie vyksta vienuoliktą valandą dienos, kada būnu darbe? O vaiko tėvo sužiūrėti negali, nes ji gyvena kitame rajone.
– Kokios pagalbos jums reikia?
– Vienintelis kelias – teismas, kad vaiko pasimatymai su tėvu būtų apriboti ir vyktų trečio asmens, mano arba paskirto specialisto, akivaizdoje.
Tai nėra, kaip kiti galvoja, mano kerštas dėl nuviltos meilės uždrausti tėvui matytis su vaiku. Priešingai, aš suprantu, kad vaikui tėtis reikalingas, ir kad tėvas turi teisę į vaiką, tačiau noriu, kad mano sūnus susitikimų su tėvu metu būtų saugus, kad juo būtų visavertiškai pasirūpinta, tačiau dabar taip nėra. Skaudu, kad institucijų specialistai linkę ginti smurtautoją dėl jo išvaizdos. Jeigu žmogus važinėja su prabangia mašina, tai jis gi negali būti smurtautoju. Visi siūlo susitarti tarpusavyje, paskyrė mediaciją. Galų gale, jeigu aš nieko nedarysiu, rizikuoju prarasti vaiką.
Noriu, kad mano sūnus susitikimų su tėvu metu būtų saugus, kad juo būtų visavertiškai pasirūpinta, tačiau dabar taip nėra.
Vaiko tėvui buvo paskirta kardomoji priemonė ir laikina apsauga, leidžiant lankyti vaiką du kartus per mėnesį, susitinkant viešoje vietoje ir būnant kartu su mama, tačiau vaiko tėvas kreipėsi į aukštesnįjį teismą, ir šis panaikino sprendimą dėl to, kad neapklaustas vaikas. Esu nepatogi ir galiu likti kalta, kad kalbu apie tarnybų bejėgiškumą, o gal nenorą padėti.
Sulaukiu atsakymo, kad jeigu būtų nosis sulaužyta arba gulėčiau reanimacijoje, tada institucijos galėtų imtis veiksmų. Reikia rimto sužalojimo. Ar reikia laukti, kol visai uždaužys vaiką? Juk sveikatos ar gyvybės niekas nesugrąžins. Vaikas apsiginti bejėgis. Nebežinome, kur kreiptis. Gal viešumas padės.
Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
