Jūs ne iš tų žmonių, kurie dažnai dalija interviu apie save?
Jeigu esi kuriantis žmogus, tavo darbai ir yra tavo interviu. Kartais nusiviliu autoriais, kurių kūriniais žaviuosi, kai perskaitau apie juos pačius, – netgi tą patį kūrinį tada imu matyti visai kitaip. Nors būna ir atvirkščiai – supranti priežastis, kodėl jis kuria būtent taip. Jaunystėje man patiko XX amžiaus rumunų mąstytojo Emilio Ciorano, gyvenusio Paryžiuje, esė: turėjo tokio užburiančio pesimizmo. Po daugelio metų sužinojau, kad jis kentė didelius skausmus, o visas jo pesimizmas – ne vien mąstymo išraiška, bet ir fizinės negalios pasekmė. Kitaip tariant, jo refleksija apie pasaulį turėjo labai aiškią priežastį. Taigi taip ir būna su tais autoriais ir jų interviu.
Koks esate režisierius? Kokiais būdais pasiekiate užsibrėžtą tikslą?
Man nereikia labai daug rėkauti, kad ką nors išreikalaučiau. Dirbant svarbu išsišnekėti, paaiškinti, ko nori.
Esu reiklus, bet geranoriškas. Man nereikia labai daug rėkauti, kad ką nors išreikalaučiau. Dirbant svarbu išsišnekėti, paaiškinti, ko nori. Jeigu pasakai, dėl ko viską darai, koks tikslas, įtikini žmogų, tada belieka tik pasikliauti jo talentu ir jėgomis.
Kasdieniniame gyvenime irgi mokate pasakyti, ko tikitės iš šalia esančių?
Paprastai žinau, ko noriu, bet šiaip esu abejojantis žmogus. Abejojimas yra mąstymo priežastis. Jeigu neabejoji, tai jau diagnozė – tokie žmonės man kelia nerimą. Nes iškart uždaromos visos durys ir įeiti į tą pastatą jau nebesinori.
Bet juk dažnai sakoma, kad siekiant karjeros pasitikėjimas savimi būtinas. Tik pasitikėjimas ir nuolatinės abejonės tarsi nedera.
Man patinka rinktis kalnus, kuriuos įveikti iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, – tik tada atrandi ką nors vertingo.
Kartais reikia apsimesti, kad kiti tikėtų, jog tu iš tikrųjų vedi ten, kur verta eiti. Dažnai privalai rodyti pasitikėjimą, net jeigu tau jo trūksta. Mano profesijos dalis – sugundyti žmones kartu leistis į kelionę, kuri neaišku, ar pavyks, nors tu ir žinai tikslą. Tenka nerodyti abejonių ir visą laiką ieškoti atsakymų. Man patinka rinktis kalnus, kuriuos įveikti iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, – tik tada atrandi ką nors vertingo. Jeigu žinai, kad lengvai užkopsi, ko ten lipti? Komercinis kinas kaip tik ir kopinėja po tokias kalvas.
O „Lošėjas“ nekomercinis?
Tikiu, kad šis filmas yra ganėtinai intriguojantis, kad sudomintų įvairią auditoriją. Čia daug intensyvaus veiksmo ir įtampos, trilerio siužetas, sudėtingi moters ir vyro santykiai, yra net melodramatinių momentų. Visa tai turėtų padėti žiūrovui įsitraukti be didesnio atokvėpio. Tačiau filmo tema negali būti išspręsta patogiais klišinio siužeto atsakymais. Labai įdomu, kaip žiūrovai priims tokį pasakojimą. Man auditorija tikrai svarbu.
Tačiau žiūrovų skaičius labiau priklauso nuo reklamos kampanijos, o ne pačios juostos?
Dauguma išties geros kokybės filmų atranda savo publiką ir be reklamos. Be to, reklamos kampanija žiūrovus veikia tik pirmą savaitgalį. Paskui viską lemia pasklidusi nuomonė – gandas, kuris nuvilnija, pritraukia didžiąją auditoriją. Stengėmės sukurti tokį filmą, kurio vertę formuotų ne reklama, o tikras kūrėjų ir žiūrovų dialogas.
Lietuvoje „Lošėjas“ pelnė šešias Sidabrines gerves, buvo kuriamas šešerius metus. Tikite sutapimais?
Tikiu, kad tu juos išprovokuoji pats. Kai rašai scenarijų, jauti, kada staiga atsidaro kažkokia ertmė ir kažkas nušvinta, jauti, kad pataikei. Turime tokį terminą „išsikelti antenas“. Kuo daugiau dirbi, tuo aukščiau tas antenas išsikeli, tuo jautresnes bangas pradedi gaudyti. Jeigu įdedi daug darbo, esi nuoširdus ir viską darai sąžiningai, tada atsiranda tų gerų sutapimų.
Šešeri metai kinui kurti, ko gero, per daug?
Gerokai per daug. Manau, kad filmui pakaktų dvejų. Ketverius metus su Kristupu Saboliumi rašydami scenarijų tarsi baigėme mokymosi kursą: iš pradžių labai gilinomės į scenarijaus rašymo taisykles, paskui pradėjome po truputį jas laužyti. Norėjome, kad tai būtų originali, išsiskirianti istorija, traukianti ir intriguojanti žiūrovą. Be to, išsikėlėme sudėtingą uždavinį. Iš anksto pasakiau, kad noriu sukurti nekomercinį, tačiau lankomą filmą, kuris reflektuotų mūsų visuomenę, kas su mumis vyksta ir kas pasidarė per tuos krizės metus. Tai filmas svarbiomis moralinėmis temomis, kurios pateikiamos patrauklia forma.
O kas vyksta su mūsų visuomene?
Scenarijų rašėme tam tikru lūžio momentu, o ir patys priklausome lūžio kartai: išmokyti ir išauklėti sovietinėje sistemoje, paskui prisitaikę prie kapitalistinių sąlygų. Filme galbūt daugiau pesimistinių natų nei dabar aplink mus, bet vis tiek matau didžiulį sumaterialėjimą ir moralinių vertybių kaišiojimą į sau patogias lentynas. Kalbant apie vertybes, esame gana konjunktūriški, žinome, ką prie ko padėti, nors viduje dėl to ir kirba sąžinės priekaištai. Tai labai žmogiška – nei gerai, nei blogai. Filme mes ir svarstome, iki kur galima nueiti, jeigu keliauji visiškai nepaisydamas tam tikrų moralės normų.
Lengva kalbėti apie moralinį pasirinkimą, kai nebadauji, turi, iš ko gyventi, ir tas reklaminis vaizdo klipas nėra tavo vienintelis uždarbis...
Taip, bet mes visada galime rinktis. Austrų mąstytojas Viktoras Franklis yra parašęs puikią knygą apie savo potyrius konclageryje: jame išgyveno ne fiziškai tvirti ir galingi kaliniai, bet turėję labai aiškius įsitikinimus, jų neišdavę ir sugebėję rasti prasmę netgi beviltiškose situacijose. Noriu pasakyti, kad visai nesvarbu, kokia tavo profesija ar uždarbis, – moralinės vertybės visiems vienodos.
Būti debiutantu kai tau per 40 kino pasaulyje įprasta?
Iš pradžių maniau, kad esu labai senas debiutantas. Bet San Sebastiano festivalyje specialiai pasidomėjau ir labai nustebau sužinojęs, kad yra ir 47-erių, ir 50-ies pradedančių kino kūrėjų. Be abejo, 25-erių – taip pat. Bet, pasirodo, nesu išimtinis atvejis.
Turite tris vaikus, o ar esate geras tėtis?
Kai tokia profesija, būti labai geru tėvu sunku, nors gal tai tik saviapgaulė. Kūrėjai šiaip gana egocentriški žmonės, kartais tenka tiek pasinerti į darbus, kad namiškiai tikrai nukenčia. Bet mūsų šeima gana demokratiška, mes visi labai skirtingi, su savo charakteriais, tad vieni prie kitų taikomės. Kartais pavyksta, kartais ne. Mes tarsi autonominių respublikų sąjunga. Labai myliu savo šeimą, ji man pati brangiausia.
Gražu vien jau tai, kad apskritai sugebėjote ją išsaugoti kelis dešimtmečius...
Jus stebina, kad nesu trečią kartą vedęs ir neturiu šešių vaikų? Tarp mūsų yra tam tikra bendrystė. Išmokome koegzistuoti, suprasti, ieškoti sprendimų, kurie būtų visiems priimtini.
Niekada nesinori trumpam įvesti diktatūros?
Aš nesu diktatorius – net kaip režisierius.
Norėtumėte padirbėti kur nors toliau?
Esu pasirengęs, jei tik būtų įdomus projektas. Visokių kvietimų sulaukiu, tarkim, siūlė kurti rimtą serialą. Atsisakiau, nes turėčiau metams išvažiuoti gyventi į kitą šalį. Visada savęs klausiu: dėl ko turėčiau ką nors aukoti? Nors kažkada tris mėnesius dirbau teatre Japonijoje – šeima liko Lietuvoje. Aišku, kuriant kiną kitur tektų tam skirti kur kas daugiau laiko.
O jei sulauktumėte pasiūlymo iš Holivudo?
Galvočiau. Bet jei matyčiau, kad tai stipriai kertasi su mano šeimos interesais, tektų priimti tam tikrą sprendimą.
Tai kas jums yra Nr. 1?
Kad ir koks menininkas būčiau, negaliu kelti savo interesų aukščiau už šeimos.
Šiuo atveju – šeima, nes pats pasirinkau gyvenimą su žmonėmis, kuriuos myliu. Kad ir koks menininkas būčiau, negaliu kelti savo interesų aukščiau už šeimos. Ko gero, menas man nėra už ją svarbesnis.
Tikram menininkui juk turėtų būti, ar ne?
Kai kurie sugeba aukotis dėl meno, yra be galo daug gražių ir skausmingų istorijų. Ar verta? Nežinau. Vieni paskui sėdi ir verkia, kiti pamiršta. Neturiu atsakymo. Matyt, kiekvienas turi rasti savąjį. Bet tai tikrai egoistų profesija.
Turbūt ne mažiau yra istorijų, kai žmonės dėl meno paaukojo viską, bet, deja, neišgarsėjo?
Tarp kino kūrėjų tokių ypač daug. Yra kas užstato butus, mašinas, parduoda visą turtą tikėdamiesi, kad dabar tai jau driokstels. Tačiau lieka prie suskilusios geldos. Prisimenu, Lietuvoje pačioje Nepriklausomybės pradžioje režisieriai vyras ir žmona paaukojo viską manydami, kad sukurs genialų filmą, bet patyrė fiasko.
Jie, ko gero, tikėjo savimi kaip menininkais?
Kartais tas pasitikėjimas nieko gero neduoda, nors, aišku, būna ir sėkmės istorijų. Nėra taisyklių – kiekvienas atvejis unikalus. Sunku pasakyti, kaip pats elgčiausi patekęs į tokią padėtį. Jaučiu, neparceliuočiau savo turto dėl kūrybinių ambicijų. Nors, aišku, visi tavo įsitikinimai būtent kritinėmis aplinkybėmis ir patikrinami.
O šiaip gyvenime nesate lošėjas?
Nesu racionalus žmogus – labiau kliaujuosi intuicija. Kai pradedu mąstyti logiškai, atsakymai ateina ne tie, kurių norėčiau. Tačiau kuriant meną būtina rizikuoti, kitaip nelabai ką ir sukursi. Aišku, rizikuodamas gali pralaimėti. Be to, svarbu, ką statai. Autoritetą, pinigus, sąžinę, įsitikinimus? Kiekvieną kartą statymą pasirenki pats.
