O šį rugsėjį į naujuosius mokslo metus ketina negrįžti beveik pusantro tūkstančio mokytojų. Kodėl aukštosios mokyklos vis dar sulaukia dvigubai mažiau besirenkančių pedagogo profesiją nei jų reikia išeinantiems pakeisti, kalbamės su VDU Švietimo akademijos kanclere profesore Lina Kaminskiene.
– Valdžios pastangos suvilioti jaunus žmones mokytojo profesija atrodo bergždžios: užpernai skirta 450 papildomų valstybės finansuojamų vietų pedagogikos programoms, pernai dalintos stipendijos, tačiau situacija iš esmės negerėja. Kodėl, jūsų nuomone, abiturientai nenori rinktis mokytojo kelio?
– Apie tai daug diskutuota ir pačių mokytojų, ir švietimo politikų. Didžiosios problemos susijusios su uždelstais sprendimais dėl nepakankamo darbo užmokesčio – pedagogų atlyginimai ilgai nebuvo tokie, kad mokytojai jaustųsi oriai įvertinti už įdėtą darbą. Buvo problemų ir dėl nepakankamo dėmesio pedagoginių studijų kokybei, įdarbinamumo faktoriui, daug kitų priežasčių.
Nuo praėjusių metų pedagogikos studijas pasirinkusiems jaunuoliams, patekusiems į valstybės finansuojamas vietas, skiriama 300 eurų paskatinamoji stipendija. Ši priemonė situaciją pagerino – pernai arti tūkstančio jaunų kandidatų pasirinko pedagogikos krypties studijas įvairiose aukštosiose mokyklose.
Bet vertinant, kad vyresniųjų mokytojų amžius didėja, o bendras dirbančių mokytojų vidurkis Lietuvoje beveik 51 metai, ir galvojant apie penkerių metų perspektyvą, kasmet reikia priimti bent 2 tūkstančius jaunuolių.
Šiuolaikinis jaunimas, rinkdamasis profesiją, pirmiausia vertina, ką su ja veiks ne tik šiandien, bet modeliuoja ir į ateitį. Manyčiau, kad viena iš svarbesnių susidariusios padėties priežasčių – šiandieniniams jaunuoliams per menkai atskleistos karjeros galimybės, kurias atveria pedagoginės studijos.
Šiandieniniams jaunuoliams per menkai atskleistos karjeros galimybės, kurias atveria pedagoginės studijos.
Dauguma įsivaizduoja, kad jas baigus pagrindinis darbas bus klasėje. Be abejo, kad mokykla, darželis ar kita švietimo įstaiga yra pirminė ir pagrindinė darbo vieta. Tačiau laikui bėgant, kai jau galima kalbėti apie išaugusį pedagogo profesionalumą, atsiranda galimybių tapti ekspertais kitose srityse, neapsiribojant mokyklos veikla, bet pereinant į regioninį, nacionalinį lygmenis. Galima dalyvauti bendrųjų programų rengime, jų atnaujinime, kurti vadovėlius, metodines priemones.
Nemažai mokytojų susidomi akademine veikla, tampa aukštųjų mokyklų dėstytojai, derina dėstymą universitete ir praktinį darbą mokykloje. Beje, praktikos ir mokslo ryšio išlaikymas – labai dažna praktika medicinoje.
Patirties turintys mokytojai praktikai visada laukiami švietimo politikos sferoje, švietimo administravimo ir panašiose srityse.
Šiandien mokytojams atsiveria ir tarptautinės erdvės. Mokyklai jau nebėra svarbus vieno miesto, regiono ar valstybės kontekstas. Nemažai ugdymo įstaigų jungiasi į tarptautinius tinklus, daugėja mokyklų, kurios akredituojamos ir tampa tarptautinio bakalaureato narėmis. Tai leidžia įsilieti į tikrai labai įvairiapusę tarptautinę bendruomenę, kurioje jaunieji pedagogai gali išnaudoti ne tik savo kalbų ir dalykines žinias, bet ir diskutuoti, pasidalinti ir pasisemti patirties, kaip dirba įvairių šalių mokytojai, pamatyti, kaip plėtojasi jų karjera.
Nepamirškime ir fakto, kad lietuvių diaspora plečiasi visame pasaulyje. Daugėja tokių lituanistinių mokyklų kaip iš anksčiau gerai žinoma Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje. Šių mokyklų yra ir Skandinavijos šalyse, ir JAV, Ispanijoje, didžiojoje dalyje Europos. Tik nedidelė jų dalis turi profesionalių mokytojų, todėl yra galimybė padėti šioms mokykloms organizuojant įvairius kvalifikacijos tobulinimo mokymus, įgyvendinant įvairius projektus ir taip prisidedant prie lietuvybės palaikymo.
Kodėl švietimo sistemoje svarbu turėti subalansuotą amžių? Nes jauni mokytojai labiau linkę eksperimentuoti, taikyti įvairias naujoves, jų stiprybė ir ta, kad jie nebijo klysti, bandyti. Pavyzdžiui, Singapūre, kuris pirmauja daugelyje tarptautinių palyginamųjų tyrimų (TIMSS, PISA), mokytojų amžiaus vidurkis nesiekia 30 metų. Tik įsivaizduokime, koks jaunas yra šios valstybės pedagogų korpusas ir koks jų potencialas.
Singapūre, kuris pirmauja daugelyje tarptautinių palyginamųjų tyrimų (TIMSS, PISA), mokytojų amžiaus vidurkis nesiekia 30 metų.
Grįžtant į Lietuvos situaciją, pastebime teigiamų pokyčių – suaktyvėjo ne tik didžiųjų miestų, bet ir rajonų savivaldybės: Kauno, Ukmergės, Ariogalos seniūnija, kitos taip pat neapsiriboja nacionalinėmis paskatomis, bet papildomomis priemonėmis kalbina ir savo krašto, ir kitų rajonų jaunimą atvykti dirbti pas juos. Tai ir papildomos stipendijos, ir lengvatos būsto įsigijimui, patrauklus darbo užmokestis, palankios darbo sąlygos ir kiti faktoriai, kurie sprendžiant specialistų trūkumą tikrai turėtų suveikti, kad regioninis pasiskirstymas būtų tolygesnis.
Dažnai sakome mokyklų vadovams ir mokytojams, kad jie yra pirmieji karjeros konsultantai. Tai jų pavyzdžio, jų kalbėjimo įkvėpti mokiniai dažnai pasirenka arba nepasirenka mokytojo kelią. Jeigu mokykloje geras mikroklimatas, sėkmingos patirtys, vaikai jas mato. Turime pavyzdžių, kai geri mokytojai mokinius sudomina net nebūtinai mokytojo darbu, tai gali būti ir dėstomas dalykas, pavyzdžiui, įkvėpti fizikos mokytojo auklėtiniai renkasi studijuoti fiziką. O jeigu jie mato besiskundžiančius, nelaimingus mokytojus, nuolat komunikuojančius, kad neverta rinktis pedagogikos studijų, ši profesija nesužavės mokinių.
Kaip visuomenė turime labai atsakingai įvertinti, kad savo pavyzdžiu užkertame kelią sveikai kartų kaitai, kuri šiandien mokyklose ir darželiuose sutrikusi.
– Mokytojo darbas per pastaruosius pusantrų metų ypač pasikeitė – tenka papildomai ruoštis pamokoms, vyresniems pedagogams įveikti virtualių pamokų keliamus iššūkius, nuolat jaustis stebimam vadovų, mokinių tėvų ir pan. Tai taip pat neprideda patrauklumo šiai profesijai. Kokie dar nuotolinio mokymo padariniai mokytojams?
– Nuotolinis mokymas nemažai pokyčių atnešė ir vaikams, ir mokytojams. Pastariesiems nuotolinio mokymo poveikis dvejopas. Kaip ir vaikams, padidėjo nuovargis, streso faktorius ir kiti aspektai, nes nėra lengva nuolat dirbti prie kompiuterio ir dar pasiekti, kad vaikai įsitrauktų, dalyvautų, diskutuotų pamokoje, kad užsiėmimas vyktų įdomiai ir prasmingai.
Kita vertus, nuotolinis mokymas parodė tam tikras spragas, kur reikėtų tobulėti visai švietimo sistemai, nes persikėlus į nuotolį mokytojai nepakeitė savo mokymo būdo. Tiems, kurie taikė aktyvų mokymą, nevengė projektinio, eksperimentinio, tyrinėjimu grįsto mokymosi, nebuvo sudėtinga visa tai perkelti į nuotolinę formą. O jeigu ir anksčiau buvo dirbama daugiau frontaliniu būdu, kai mokytojas tik kalba, o pagrindinė mokymo priemonė yra lenta, visai tai persikėlė ir į nuotolį.
Natūralu, kad vaikams nėra lengva išlaikyti dėmesį, nes virtuali aplinka kitokia nei realioji – reikia ir daugiau savarankiško darbo, ir daugiau diskusijų grupėse, leisti kuo daugiau bendrauti mokiniams, nes jie labiausiai ir pasigedo socialinio bendravimo. Mokytojai, kurie tą darė ir pamokoms vykstant kontaktiniu būdu, tik dar labiau ištobulėjo, nes nuotolinis mokymas jiems pasiūlė įvairių technologinių įrankių, kuriuos jie galėjo panaudoti visoms minėtoms veikloms.
Beveik pusantro tūkstančio mokytojų žada nebegrįžti į naujuosius mokslo metus.
Kitus mokytojus, galbūt labiau vyresnius, tai paskatino pagalvoti, kad verta pasitraukti iš šitos veiklos – beveik pusantro tūkstančio mokytojų žada nebegrįžti į naujuosius mokslo metus. Taigi pandeminė situacija kai kuriuos procesus pagreitino, bet, kita vertus, labai aiškiai parodė, kur link juda šiuolaikinis ugdymas, ko reikia šiuolaikiniam mokytojui ir vaikams.
Nuotolinis mokymas įnešė dar vieną pokytį – mokytojo darbas tapo labai matomas. Tie tėveliai, kurie taip pat dirbo nuotoliniu būdu, galėjo ypač artimai susipažinti su mokyklų ir mokytojų veikla, palyginti, jeigu vaikai eina į skirtingas mokyklas. Labai aiškiai buvo galima įvertinti mokytojų profesionalumą. Tėvai gavo progą pastebėti mokytojus, kurie puikiai dirbo nuotoliniu būdu. Žinau atvejį, kai tėvai mielai klausėsi pamokos ir dalyvavo joje kartu su vaiku. Aš pati su didžiausiu malonumu išklausiau vieną istorijos pamoką ir labai pagyriau mokytoją, kuris derino istorijos ir vaikų pasakojimus, dalijosi įvairiais projektiniais darbais, ragino vaikus apie sovietinį laikotarpį pasidomėti senelių, tėvų.
Tas skaidrumas švietimo sistemai labai naudingas. Buvo galima pamatyti, ir koks nelengvas mokytojo darbas. Net ir kalbant apie mokytojo prestižą, mokyklos ir mokytojai, kurie tikrai sunkiai ir atsakingai dirbo, buvo tėvų įvertinti.
Labai aiškiai buvo galima įvertinti mokytojų profesionalumą. Tėvai gavo progą pastebėti mokytojus, kurie puikiai dirbo nuotoliniu būdu.
Kita vertus, viešai pamatėme ir kyšančias problemas, bet jų išryškinimas nėra blogybė, o labai geros gairės ir mokyklų vadovams, ir aukštosioms mokykloms dirbti su mokytojais, kuriems reikia padėti.
– Darbo diena baigiasi pasibaigus pamokoms, atostogos visą vasarą – kiek iš tikrųjų šiandien dirba ir atostogauja mokytojai?
– Vienas iš pedagoginio darbo privalumų, be abejo, asocijuojasi su ilgomis atostogomis. Formaliai taip ir yra, Darbo kodeksas mokytojams numato 40 darbo dienų atostogų – dvigubai daugiau nei atostogauja kitų profesijų atstovai.
Mokytojai, kaip ir ilgesnes atostogas taip pat turintys dėstytojai, nemažai atostogų laiko skiria kūrybiniams darbams – pasiruošimui būsimiems mokslo metams, priemonių, užduočių rengimui, knygų skaitymui ir kitų darbų, kurie reikalauja ir įkvėpimo, ir lėtesnio tempo, atlikimui.
Kitas momentas, kad dalis mokytojų dalyvauja abiturientų egzaminuose, vertina darbus. Nepanaudoję visų atostogų vasarą, pedagogai gali jas derinti su mokinių atostogomis rudenį, žiemą ar pavasarį. Tai patraukli mokytojo darbo pusė jauniems žmonėms, turintiems šeimas – ilgesnės atostogos puikiai leidžia suderinti darbo ir šeimos įsipareigojimus.
Mokytojo profesija taip pat yra viena iš retų profesijų, kurių atstovams netgi įstatymu numatyta galimybė tobulėti – pedagogams įstatymu numatytos mažiausiai 5 dienos profesiniam tobulėjimui. Kaip ir medikų, teisininkų, taip ir mokytojų darbas yra reguliuojamas valstybės, nes tai yra intervencija į vaiko ugdymą, jo raidą.
– Ilgą laiką girdėjome, kad labiausiai trūksta anglų kalbos mokytojų. Ar ši problema dar egzistuoja? Kokia situacija su dalykininkais – matematikos, kurios vaikai, panašu, nebemoka, mokytojais, taip pat gamtamokslinio ugdymo specialistais? Kokių programų specialistų sunkiausiai randa mokyklų vadovai?
– Praktiškai trūksta visų specializacijų mokytojų. 2019 metų pabaigoje – 2020 metų pradžioje VDU mokslininkų atliktas tyrimas leido ne tik konstatuoti esamą situaciją, bet ir projektuoti mokytojų poreikio dinamiką penkerių metų perspektyvoje.
Matome, kad trūks beveik 2 tūkstančių įvairių dalykų mokytojų ir per 500 švietimo pagalbos specialistų. Didžiausias poreikis bus tokiose srityse kaip matematika, fizika, pradinis ugdymas, chemija, lietuvių kalba, biologija, antroji užsienio kalba, informacinės technologijos. Iš švietimo pagalbos specialistų labiausiai trūksta specialiųjų pedagogų, logopedų, psichologų, socialinių pedagogų.
Jaunų specialistų atėjimas būtinas, kad mokyklos galėtų vykdyti kokybišką ugdymo procesą. Įsivaizduokite, kaip mokyklai organizuoti ugdymą, jeigu nuolat nėra tam tikrų dalykų mokytojų.
Galvodami apie būsimuosius specialistus, didžiausią lūkestį siejame su jaunuoliais, kurie baigę mokyklą ar po metų kitų ryžtasi studijuoti pedagoginėse programose. Bet taip pat kviečiame ir tuos, kurie jau yra įgiję kokią nors kvalifikaciją, gal jau ir karjerą kitur padarę, bet pamato, kad mokykla pakankamai patraukli ir saugi vieta dirbti.
Kai kalbame, kad švietimo sistemoje laukiami kitas kvalifikacijas įgiję žmonės, jokiu būdu neturime galvoje mažiau kokybiškų studijų ar mažesnių reikalavimų jiems. Priešingai, tokie žmonės jau yra įgiję aukštąjį išsilavinimą ir jiems vykdomos papildomos studijos, per kurias jie gilinasi tik į pedagogikos subtilybes, įgyja pedagogo kvalifikaciją ir gali sėkmingai ateiti dirbti į mokyklas. Tokios studijos vadinamos laipsnio neteikiančiomis, teikia tik kvalifikaciją ir trunka metus.
Yra labai gražių pavyzdžių, kai į mokyklą ateina biomedicinos mokslus baigusių medikų. Mokytojo darbą renkasi krašto apsaugos sistemos žmonės, kurie karo tarnyboje karjerą baigia gana anksti, būdami vos per keturiasdešimties. Įgiję pedagogo kvalifikaciją jie atlieka dvejopą misiją: padeda sureguliuoti ir užtikrinti lyčių balansą, nes iš krašto apsaugos ateina daugiausia vyrai, ir , kaip rodo praktika, tampa labai sėkmingais mokytojais, nes tarp karybos ir pedagogikos yra nemažai sąsajų.
Svarbu paminėti ir tai, kad vertinant visą viešąjį sektorių šiandien tikrai negalime kalbėti apie mažiausius atlyginimus.
Mokytojo darbą renkasi krašto apsaugos sistemos žmonės, kurie karo tarnyboje karjerą baigia gana anksti, būdami vos per keturiasdešimties.
O pandemijos metu pasirodė, kad švietimo sektorius ypač atsparus krizėms ir yra vienas lanksčiausių, jį prilyginčiau informacinių technologijų sektoriui, labai greitai pasinaudojusiam pandemine situacija ir pavertusiam ją privalumu. Švietimo sektorius sugebėjo labai lanksčiai sureaguoti ir dėl to neturėjome masinių atleidimų, praradimų, kuriuos patyrė turizmo, viešbučių ar restoranų sektoriaus darbuotojai.
– Prieš ketverius metus Vyriausybė priėmė sprendimą telkti pedagogų rengimą pedagogų rengimo centruose. Kokia situacija šiandien?
– Šiandien galime kalbėti apie du centrus – Vytauto Didžiojo universitetą ir Vilniaus universitetą. Mano įsitikinimu, mokytojų rengimas turi vykti ten, kur vyksta aukščiausio lygio tyrimai. Kitaip tariant, aukšto lygio pedagoginės studijos negali vykti ten, kur nėra mokslinių tyrimų.
Pedagoginės klaidos, skirtingai nei padarytos medicinos atstovų, nepasimato taip greitai. Bet tai yra lygiai tokia pati intervencija ir tokia pati atsakinga sritis, todėl mokslas ir praktika vienareikšmiai turi būti šalia. VDU Švietimo akademijoje, veikiančioje Kaune ir Vilniuje, sutelktos stipriausios mokslininkų pajėgos Lietuvoje, į akademiją kviečiami mokslininkai iš Suomijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Izraelio.
Tai žmonės, kurie į Lietuvos ugdymo mokslą ir praktiką diegia naujausias mokslines žinias, susijusias ir su matematinių gebėjimų ugdymu, ir su technologijų panaudojimo, neuromokslo atradimais. Neuromokslo atradimais paremtas mokymo metodas sukurtas ir išplėtotas Harvardo universiteto mokslininkų – tai universalaus ugdymo dizainas, taikomas ne vienoje šalyje, dabar plintantis ir Lietuvoje. Mūsų mokslininkų pagalba šis metodas diegiamas ir Lietuvos mokyklose, visų pirma Ukmergės regione, taip pat Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijoje ir kitur.
Mokslo buvimas šalia formuojant tokius pedagogų rengimo ekscelencijos centrus taip pat prisideda prie mokytojų profesijos prestižo klausimo, nes labai svarbu, kokios lygio studijas baigę išeina būsimieji pedagogai.
– Koks, ūsų akimis, yra ateities mokytojas?
– Universitete mes ir turime modeliuoti, kokia bus mūsų ateities visuomenė. Tai tikrai nelengvas uždavinys, kadangi mokytojas pirmiausia susiduria su kartų kaita, su įvairių kartų atnešamais pokyčiais ir turi būti pasirengęs juos priimti.
Be disciplinos, savo specializacijos žinių, kurios leidžia dirbti kaip specialistui, labai svarbūs tokie gebėjimai kaip kūrybinis, kritinis mąstymas, inovatyvumas, žinojimas ir gebėjimas taikyti naujuosius ugdymo metodus, suvokti ir gebėti dirbti su augintinių įvairove.
Taip pat labai svarbus tampa tarpdiscipliniškumas, gebėjimas skirtingų disciplinų akimis matyti pasaulį ir analizuoti reiškinius. Tai tokie raktiniai gebėjimai, kuriais turi pasižymėti ateities mokytojas, nes būtent jie padeda greičiau adaptuotis, priimti naujus iššūkius, o tai reiškia, kad tai yra nuolat besimokantis ateities mokytojas.
Labai svarbus tampa gebėjimas skirtingų disciplinų akimis matyti pasaulį ir analizuoti reiškinius. Tai tokie raktiniai gebėjimai, kuriais turi pasižymėti ateities mokytojas.
VDU Kaune ir Vilniuje siūlome ir rengiame visų specializacijų mokytojus ir esame vienintelis toks centras Lietuvoje. Minėjau, kad mokslas ir studijos turi žengti koja kojon, todėl mūsų studijų programose atsiranda tam tikros gilinamosios arba praplečiančios specializacijos.
Pavyzdžiui, renkantis priešmokyklinę, ikimokyklinę pedagogiką kartu siūloma specialiosios pedagogikos gilinamoji specializacija, pradinio ugdymo pedagogai įgyja ir gebėjimą mokyti užsienio kalbos. Pradinių klasių mokytojai dažniausiai moko visų dalykų, bet dažniausiai nemoko užsienio kalbos. Mes kaip tik remiamės mokslo laimėjimais suvokdami daugiakalbystę kaip galimybę užsienio kalbos mokyti tam pačiam mokytojui, gilintis į ankstyvąją užsienio kalbą. Egzistuoja tam tikra vaiko raidos specifika, kaip jis mokosi kitos kalbos. Tai leidžia mokytojui integruoti užsienio kalbos žinias į kitas jo mokomas disciplinas, ko tikriausiai nepadarytų užsienio kalbą dėstantis kitas specialistas.
Nors prieš keletą metų net ir mokslo bendruomenėje pasigirsdavo nuomonių, kad daugiakalbystė apsunkina vaiko gimtosios kalbos raidą, moksliniai tyrimai rodo priešingai – daugiakalbystė tik sustiprina vaiko gimtosios kalbos tobulėjimą, o kartu sudaro sąlygas įgyti papildomų mokymosi gebėjimų, kurie ankstyvajame – pradiniame – amžiuje yra labai svarbūs ir leidžia jam ateityje lengviau ir paprasčiau mokytis ir kitų kalbų.
Kitos pedagoginės studijų programos skirtos įvairių dalykų mokytojų rengimui. Derindami kelių dalykų mokytojų rengimą nesiorientuojame į siauros specializacijos pedagogus. Nes jei mokytojas ateina pasirengęs dėstyti bent du mokomuosius dalykus, jo perspektyva yra visai kitokia.
Taip pat noriu paminėti specialiosios pedagoginės pagalbos specialistų rengimą. Be galo svarbiomis sritimis laikome logopediją, specialiąją pedagogiką, kurios gilinasi ne tik į sunkumų patiriančių vaikų ugdymo iššūkius, bet orientuojasi ir į tuos, kurie yra ypač gabūs ir talentingi, ir kuriems taip pat reikia išskirtinio dėmesio. Būsimieji pedagogai iš tikrųjų turi gebėti atpažinti ir įvertinti tuos poreikius, gebėti organizuoti ugdymą taip, kad maksimaliai atlieptų šiandien mokyklose esančią didžiulę įvairovę.
