– Jau nemažą laiko dalį dirbate prekyboje, o kokios buvo jūsų vaikystės svajonės? Ar toli nuo jų nužygiavote?
– Vaikystėje žaisdavome mokytojus, gydytojus, pardavėjus, bet vienas ryškesnių ankstyvos vaikystės prisiminimų – kad diriguodavau kartu su dirigentu vos pamačius kokį nors koncertą. Matau daug bendro tarp vadovo ir dirigento profesijų. Ir vieno, ir kito darbas – sustyguoti komandą, strategiją, instrumentus ar resursus taip, kad išgauti geriausią įmonės ar orkestro skambesį.
– Kelių buvote, kai pavyko uždirbti pirmąjį atlyginimą? Kokiu darbu?
– O, tikrai pamenu, man tada buvo 16 metų ir prisimenu, kad labai reikėjo pinigų. Tuomet stebuklingai gavau darbą vaikų darželyje, o iš pirmo atlyginimo nusipirkau suknelę (juokiasi).
Didžiausias išbandymas man yra rutina.
– Kas labiausiai nulėmė jūsų profesinį kelią, pasirinkimą – tėvai, autoritetai, vidinis užsispyrimas?
– Manau, kad charakteris vaidino ne paskutinį vaidmenį, esu labai užsispyrusi ir į tikslą orientuota asmenybė. Mokytojai mano gyvenime taip pat buvo labai svarbūs, buvau gabus vaikas, tačiau paauglystėje susipykau su visu pasauliu – mokytojais taip pat, išskyrus vienintelę – lietuvių kalbos.
Galbūt todėl ir stojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tad mano pirmasis išsilavinimas yra filologija, negana to – esu dirbusi mokytoja, ir ne vienerius metus. Vis dėlto mokykloje savo pašaukimo neradau, nors dirbti su vaikais labai patiko.
– Kas jums vis dar yra išbandymas? Kas verčia pasakyti „Nijole, na, dabar susiimk“?
– Didžiausias išbandymas man yra rutina. Niekada jos nemėgau. Man reikia iššūkių, man reikia naujų idėjų, man reikia kovos ir pergalių, o jei mane pasodintų prie rutininių dalykų nuo ryto iki vakaro, bijau, kad ilgai neatlaikyčiau. Tai susiimti man reikia tada, kai gyvenimas tampa pernelyg nuspėjamas (juokiasi).
– Ar daug tenka su savimi kovoti, norint atsiplėšti nuo telefono, nuo ekranų?
– Taip, deja, daug naudoju ekranų, bet labai stengiuosi save drausminti. Vis dar stengiuosi skaityti popierines knygas. Ir nors nebesu tokia knygų graužikė kaip anksčiau, skaitau vis dar nemažai.
Anksčiau nemažai sportavau, man patinka sportas, reikalaujantis koncentracijos ir geros koordinacijos. Mėgau bėgioti, esu „nušliaužusi“ maratoną – paskutinius kilometrus teko įveikti neaiškiu stiliumi, bet bėgimu to pavadinti tikrai nebuvo galima. Tiesiog nusprendžiau įrodyti, kad maratoną galima nubėgti be pasirengimo . Kompetentingai ir atsakingai pareiškiu – negalima, ir nedarykite to (juokiasi).
Šiuo metu, deja, aktyviai sportuoti nelabai galiu, bet nuolat mankštinuosi, darau kvėpavimo pratimus ir medituoju.
– Kokias būdais gydote sielą, kai jau visko būna per daug, per sunku?
– Užsidarau nuo žmonių. Net jei atrodau ekstravertė, energiją atgaunu būdama viena. Aš visą dieną bendrauju su žmonėmis, o vakare man reikia sugrįžti į save, pabūti vienai, pamedituoti, pakvėpuoti.
Net jei atrodau ekstravertė, energiją atgaunu būdama viena.
– Ar galima būtų sakiniu ar keliais apibūdinti, kuo remiatės vadovaudama. Kokia filosofija, ką sau pakartojat, kai tenka spręsti vienus ar kitus iššūkius.
– Aš supratau, kad man svarbu ne tik, kad tikslai būtų pasiekti, bet ir kaip jie yra pasiekti. Man svarbu, kad žmonės šalia manęs jaustųsi gerai. Sąmoningumas ir atsakomybė santykiuose su žmonėmis man yra labai svarbus dalykas. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad ambicijos ar pergalių siekis dėl to sumažėja, tiesiog taip galima jų siekti tvariau.
Ir man labai gražu, kad mes visi skirtingi – ne geresni ar blogesni, tiesiog skirtingi. Ir čia vadovo rolė labai svarbi – pasirinkti teisingus žmones į teisingą vietą. Ir labai svarbu, dirbant su komanda, susitelkti į stiprybes, rasti ir skatinti, ką kiekvienas gali geriausio. Mėgstu posakį „Jei liepsi žuviai lipti į medį, ji visada atrodys kaip idiotas“, todėl labai džiaugiuosi, kad mes IKI dirbame su Cliffton‘o stiprybėmis, padėdami kolegoms jas atrasti, suprasti ir maksimaliai išnaudoti siekiant bendro tikslo.
– Ar jūsų šeimai, draugams lengva būtų pasikviesti jus vakarienės dar šią savaitę?
– Ne, tikrai nelengva, bet jau tikrai būtų poreikis susitikti, aš visada sakau – tada atvykite pas mane į namus. Man tikrai tai yra daug mielesnis pasirinkimas nei eiti į viešą vietą.
Karjera ir motinystės yra velniškai sunkiai suderinami dalykai, ir kas svarbiausia – tau abu juo reikia daryti tuo pačiu metu.
– Jūs auginote savo karjerą ir dukrą tuo pačiu metu. Pavyko, matyt, neblogai, bet vis tik – kokie prisiminimai iš to laiko, kaip sekėsi?
– Tai yra labai labai sunku. Karjera ir motinystės yra velniškai sunkiai suderinami dalykai, ir kas svarbiausia – tau abu juo reikia daryti tuo pačiu metu. Aš dabar labai džiaugiuosi visomis iniciatyvomis, kurios rūpinasi, kad mūsų darbinė aplinka būtų kaip įmanoma palankesnė mamoms ir tėčiams, auginantiems vaikus. Daug dalykų jau yra padarytų, kad būtų lengviau, bet vis tiek tai yra sunkus kelias. Ir vis tiek, nepaisant tų iššūkių ir sunkumų, vis tiek skatinu moteris tą daryti.
– Jei žmogui, kurį priimsite dirbti į savo tiesioginę komandą, galėtumėt užduoti tik vieną klausimą, koks jis būtų?
– „Papasakok apie save nuo vystyklų“. Kadangi susitikti tenka su kandidatais, kurių profesinės kompetencijos jau būna įvertintos, man belieka išsiaiškinti, kokia jis ar ji yra asmenybė, kokios jo ar jos vertybės, kas verčia jo ar jos pasaulį suktis ir kaip ir ar potencialus kolega derės prie jau susiformavusios vadovų komandos.
– Ką reikšmingo vadovas gali nuveikti per 15 minučių?
– Jei nueitumėte pas mane į kabinetą, pamatytumėte užrašą: 15 minučių – maži sprendimai, 30 minučių – dideli sprendimai, 60 minučių – išgelbėti pasaulį.
