„Prieš porą metų su žurnalo redaktore gerdamos arbatą džiūgavom, kokią malonę, kokią dovaną turime kalbinti ypatingus žmones. Tuo pat nuogąstavome, kad rašytiniam tekste nesigirdi balso tembro, negali pajusti emocijos. Kitaip tariant, skaitytojas nepatiria to, ką patiria tekstų autoriai“, – sakė renginio vedėja, žurnalo bendradarbė Asta Stašaitytė. Pasak jos, būtent tai paskatino inicijuoti susitikimus su skaitytojais, kuriuose šie galėtų gyvai išgirsti žurnalo herojų pasakojimus.
Žurnalo redaktorė s. Faustina Elena Andrulytė džiaugėsi, kad kas ketvirtį pasirodančiam žurnalui tekstus rašo platus autorių ratas. Pavyzdžiui, keturių poezijos knygų ir dviejų romanų autorė Agnė Žagrakalytė į susitikimą su skaitytojais atvyko iš Belgijos. Ji susirinkusiems pasakojo apie tai, kaip vienos jos knygų rašymas, reikalavęs intensyvaus domėjimosi karyba ir kulinarija, atvedė prie susidomėjimo šventųjų gyvenimo istorijomis.
Rašytojos indėlis padėjo išpildyti seną redakcijos svajonę – publikuoti tekstus apie šventuosius, kurie būtų parašyti įdomiai. „Man patinka, kai žmonės, skaitydami mano tekstus, juokiasi arba verkia. Todėl aš stengiuosi rašyti juokingai arba pagraudenti“, – teigė A. Žagrakalytė.
Pulkininkas Eugenijus Lastauskas pasidalino praktiniais patarimais, kaip grėsmių akivaizdoje būti saugiems savo viduje, ir papasakojo, kas jam gyvenime padeda išlaikyti ramybę. Pasak jo, „baimė, kaip ir visos emocijos, yra lyg žirgas, kurį reikia valdyti. <...> Mes einame į priekį, bet juk net nežinom, ar po valandos būsime gyvi. Vadinasi, judame atbulomis – matom, kas buvo, ir einam toliau nematydami, kas bus. Todėl, mano supratimu, ieškodami konkretumo nesuvokiame aplinkos, kurioje esame ir kas esame.“
Pasak pulkininko, naivu būtų tikėtis, kad karų nebebus ir visi taikiai gyvens. Visgi, E. Lastauskas pažymėjo, kad šiuo metu situacija yra pakankamai gera: „Man atrodo, kad blogis yra atvėręs savo kortas. <...> Gėris, mano manymu, kaip niekad telkiasi ir imasi veiksmų, siekiant tą blogį neutralizuoti. <...> Mūsų kariai ir mūsų sąjungininkų kariai yra daug kartų galingesni – patikėkit – daug kartų galingesni negu tas blogis.“
Beveik du dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis italas, virtuvės šefas Gian Luca Demarco pasakojo apie savo veiklas, šeimą bei tikėjimą. Jo šmaikštūs pasidalinimai gyvenimiškomis istorijomis nepaliko auditorijos abejingos – čia nuolat skambėjo juokas.
Pašnekovas pasakojo besižavintis ir Lietuva, ir lietuviais: „Jūs esate tauta, kuri išvarė priešą su malda ir giesme. Jūs kartais mane nuviliate, nes turite trumpą atmintį. <...> Taip, mūsų kariuomenė stipri, bet taip pat ir visuomenė turi rodyti jaunimui pavyzdį. Nepamirškite to daryti.“ G. L. Demarco teigė, kad svarbu ne auklėti, bet būtent daryti pokyčius savo pavyzdžiu.
Žurnalas „Kelionė“ – solidus ketvirtinis leidinys, kuriame iš krikščioniškos perspektyvos pasakojama apie pamatinius dalykus. Jau daugelį metų spalvinga ir gausi „Kelionė“ džiugina skaitytojus, leidžiančius sau skonėtis lėtu skaitymu, nevengiančius gilių tekstų bei pokalbių tikėjimo, visuomenės, kultūros, sielogydos, šeimos ir kitomis svarbiomis temomis.
