Dar tada, kai Ilja buvo tik pakeliui į šį pasaulį, jo mama, žiūrėdama rytmetines televizijų laidas, kuriose dalyvaudavo mažųjų muzikos talentų, mintyse klausdavo savęs, iš kur randasi tokių talentingų vaikų, ir slapčia pasvajodavo, kokia ji būtų laiminga, kada nors matydama bent vieną savo atžalą ant scenos… Nors Visaginas jau kelis dešimtmečius garsėja muzikiniais talentais (svarus muzikos pedagogės Vitos Pimpienės nuopelnas), nors čia jau įsiplieskusi stipri vietinė konkurencija, kas kietesnis, tačiau tebesama ir daug provincijos miesteliui būdingo atsargumo, įtarumo.
Prieš kelerius metus Natalija ilgai negalėjo patikėti, kad sūnus dainuos prestižiškiausioje Lietuvos scenoje. Manė, kad į atranką Operos ir baleto teatre kurti pagrindinio vaidmens operoje „Mažasis princas“ yra kviečiamas formaliai, kad atlikėjas seniai parinktas ir jis – būtinai iš Vilniaus ar kito didmiesčio, o atranka – tik dėl akių, todėl į pirmą kvietimą Natalija tik ranka numojo: sugaiš laiką ir pinigus kelionei išleis...
Ji negalėjo patikėti net tada, kai kažkas iš komisijos narių priėjo ir pasveikino: „Mes pasirinkome jūsų sūnų...“ Ši akimirka moteriai priminė vakarą, kai kadaise Visagino muzikos mokyklos pedagogai po perklausos patvirtino: „Ilja bus puikus vokalistas – kam jam fleita, klarnetas ar pianinas, kai turi šitokį balsą?..“
Dabar vaikinas neslepia, kad mamos rūpinimasis ir aukojimasis buvę begaliniai: nuo sceninių drabužėlių iki lydėjimo į koncertus, konkursus, kad ir kuriame krašte jie būtų vykę. Jei Natalija nebūtų to dariusi, šiandien, ko gero, nebūčiau rašęs šių eilučių. Iljos mama prisiminė kartą į namus derinti pianino atėjusio meistro pasakojimą apie vieną Visagino krašto šeimą, kurioje augo itin muzikali mergaitė, bet jos mama pedagogams pareiškė, kad toliau Dūkšto skambinti pianinu dukros nevežios. Talentas akyse žlugo...
„Ši istorija mamą įkvėpė dar labiau manimi rūpintis, ji stengėsi nepraleisti nė vienos progos, išnaudoti visas galimybes, kur tik galėčiau atsiskleisti. Būdamas devyniolikos, nūnai tėvų indėlį vertinu ir branginu kaip niekada. Nors su mama dažnai apsibarame ir greit vėl susitaikome, konfliktas prieš pasirašant televizijos projekto „Dvi minutės šlovės“ sutartį įsiplieskė rimtai: po „Mažojo princo“ ji manė, kad čia nesolidu, kad man ne vieta popscenoje, kad „mane negražiai rodys ir negražiai apie mane visokie laikraščiai rašys“. Tačiau buvau labai užsispyręs ir man pavyko įtikinti: „Kiekvienas šeimai uždirba pinigų taip, kaip sugeba, – aš irgi noriu pinigų! Mama, suprask: reikia!“ Kai keturiolikmetis laimėjau šį konkursą ir gavau solidų piniginį prizą, be galo didžiavausi, kurį laiką jaučiausi žvaigždė, gal net didesnė, nei prieš tai laimėjęs Operos ir baleto teatro atrankos konkursą, tačiau mane supanti aplinka užkirto kelią bet kokioms puikybėms, o už tuos pinigus tėvai nupirko kompiuterį, kitą dalį panaudojo sodybos plėtrai.“
„Po tokio sūnaus ultimatumo „reikia“ supratau, kad jis subrendo, kad su juo nebegaliu elgtis kaip su darželinuku. Kiekvienąkart gavęs honorarą jis man būtinai ką nors padovanoja. Antai sykį užeiname į parduotuvę, apžiūriu batelius, suprantu, kad per brangūs, ir padedu atgal ant lentynėlės. Tada Ilja, pajutęs mano susižavėjimą bateliais ir supratęs, kad negaliu jų sau leisti, prašo atverti kitą piniginės skyrelį, ištraukia kitą kortelę, kurioje yra jo honoraras, ir primygtinai tempia prie kasos, kad įsigyčiau – kaip dovaną...“
Kai sulaukusi 38-erių Natalija suprato, kad laukiasi, ilgai svarstė, kaip šia žinia pasidalyti su dviem savo vaikais: tuomet septyniolikmečiu Ilja ir trylikamete Polina, beje, taip pat vokalą lavinusia Visagino muzikos mokykloje. Kažkodėl atrodė gėda, nesmagu, kad štai po tokios ilgos pertraukos ji dar kartą taps mama.
Pasiryžo, kai grįžusi iš gydytojos ginekologės vėl susikivirčijo su Ilja: švystelėjo jam po nosimi echoskopijos nuotraukas. Ilja vartė rankose, iš pradžių manydamas, kad tai seniai darytos jo, besivartančio mamos pilve, nuotraukos, paskui pagalvojo, kad tai Polinos, kol galiausiai akis užkliuvo už datos: 2013 m. kovo 1 diena. „Mama, tu nėščia? Trečias mėnuo? Bet kaip smagu, kad taip yra!“ – entuziastingai padrąsino savo gimdytoją.
Niekada šeimoje nepatyriau tiek dėmesio ir globos, kaip laukdamasi Uljanos.
„Niekada šeimoje nepatyriau tiek dėmesio ir globos, kaip laukdamasi Uljanos. Visada būdavo tik „paduok, padėk, nueik“, o tada visi man ėmė asistuoti ir tarnauti, nebijau pasakyti: jaučiausi kaip karalienė. Ilja negalėjo nurimti: „Mama, pačios gražiausios moterys – besilaukiančios, klausyk, aš suorganizuosiu tau fotosesiją, važiuojam visi į paplūdimį. Nesėdėk namie, nekompleksuok, tu turi visiems rodytis ir jaustis labai ori.“
„Mamą kur nors ištempti labai sunku, bet jeigu jau pavyksta, pavyzdžiui, nukakti iki ežero, tai ji iš malonumo visą ežerą gali perplaukti... Kai sužinojome, kad Uljana į šį pasaulį atėjo turėdama įgimtą Dauno sindromą, pirmiausia svarstėme, kaip šią dramatišką naujieną pasakyti tėčiui. Net neįsivaizdavome, kaip jis gali reaguoti, kada jam pranešti. Po darbo vakarieniaujant? Iškart telefonu? O jeigu tuo metu vairuoja? Pradžioje apie tai sužinojo mamos brolio žmona ir pati artimiausia draugė. Pirmas dvi savaites visi buvome ištikti šoko, sutrikę, neradome sau vietos. Jaučiau, kad mano palaikymas mamai tomis akimirkomis buvo pats svarbiausias. Muzika ir menas mane išmokė nebijoti pasaulį priimti tokį, koks jis yra. Ir nieko nesigėdyti! Išoriškai mano mažoji sesutė neatrodo pernelyg kitokia nei jos amžiaus vaikai, tik mažesnės akiduobės: akys labiau veido paviršiuje, todėl iš pirmo žvilgsnio primena suaugusį žmogų. Ir man tai niekada nebuvo atgrasu.
Mamą, kuri graužėsi dar ir dėl to, kaip čia žmonėms paaiškinti, kaip jų gailestį priimti, ilgai tikinau, kad reikia elgtis labai natūraliai – taip, tarsi su mumis gyventų visiškai sveikas vaikas. Mama kartą prasitarė, kad jai nesmagu dar ir dėl manęs: neva aš siekiu karjeros, esu matomas ir žinomas, tai kaip čia šalia manęs ta neįgali sesutė, ar jos nesigėdysiu? Tada nusprendžiau žengti dar drąsiau ir radikaliau: kalbėti apie tai viešai, kad nebūtų jokių „nepatogių klausimų“ ar „nepatogių nutylėjimų“. Prie viešumos mamą reikėjo pratinti. Geras užkrečiamas pavyzdys ir autoritetas buvo Rusijos aktorė, dainininkė, televizijos laidų vedėja Evelina Bledans, kuri prieš trejus metus irgi pagimdė sūnų, turintį Dauno sindromą, ir taip pat nepabijojo viešai apie tai kalbėti, drąsinti kitų panašaus likimo žmonių.“
Natalija ir Ilja morališkai pasirengę viskam, kad ir kas nutiktų: jie jau žino, jog Dauno sindromą turinčius žmones gali užklupti ir kitos su tuo susijusios ligos – širdies, regėjimo, klausos, virškinimo...
„Kai žinai galimus pavojus, esi budresnis, vaiką labiau saugai. Daugeliui šiandien smalsu, kai kam galbūt net nesuprantama, kodėl pirmais nėštumo mėnesiais nedariau genetinių tyrimų. Aišku viena: jie nieko būtų nepakeitę. Visa savo esybe aš prieš dirbtinį nėštumo nutraukimą. Jei lemta gyvybei ateiti į šią žemę, ji būtinai turi ateiti, todėl savo likimą priimu kaip skirtą man ir mano šeimai, kaip išmėginimą, kuris džiaugsmo kol kas teikia daugiau nei rūpesčių ar skausmo. Niekas nežino, kokia šio gyvenimo išbandymo kaina ir moralinė vertė. Kad ir kokie būtų skausmingi, visi išmėginimai žmogų keičia. Į gera ar į bloga, priklauso nuo to, kaip žmogus supranta ir priima pasaulį, kaip išmintingai ir brandžiai moka vertinti kiekvieną situaciją. Prisimenu, kai atlydėjau Ilją į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir apsigyvenau Vilniuje, kai sukimasis tarp Visagino ir sostinės tapo kasdienybe, dvejojau: o kaipgi likusi šeima be manęs? Daug kas pasikeitė. Taip pat ir santykiai su vyru Aleksandru – jie tapo šviežesni, atsirado daugiau romantikos, ilgesio, susitikimų džiaugsmo. Tai toli gražu ne tas pats, kaip pasimatyti, pavyzdžiui, grįžus iš darbo.“
Uljanos gimimas mane dar labiau subrandino, nuolat verčia galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, ypač tuos, kurie už mane šiandien nelaimingesni, o gal net ir labai nelaimingi
„Šiandien jau neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi be mažosios sesutės. Baisu net pagalvoti, jei mama būtų nusprendusi jos negimdyti. Kažkur skaičiau teologinę istoriją apie tai, kaip pas gydytoją atėjo nėščia moteris, norėdama pasidaryti abortą. Ji sakė jau auginanti trejų metukų vaiką ir antro nepajėgsianti išlaikyti. Gydytojas tada jos ir pasiteiravęs: „O kodėl jūs nesiryžtate pakelti rankos prieš tą savo vaiką, kurį jau auginate?“ Uljanos gimimas mane dar labiau subrandino, nuolat verčia galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, ypač tuos, kurie už mane šiandien nelaimingesni, o gal net ir labai nelaimingi. Štai kodėl, su prodiuseriu Žilvinu Žusinu rengdamas koncertinį turą po Lietuvos didmiesčius, priėjau prie minties: ar nevertėtų dalies surinktų lėšų paaukoti Vaiko raidos centrui?“
TAIP PAT SKAITYKITE: S.Maslauskaitė-Mažylienė: „Norisi, kad viskas būtų paprasta ir aišku“