„Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.
VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.
– Kas jūs esate gyvenime?
– Niekada savęs labai nesuasmeninau. Atlieku visus socialinius vaidmenis, kurie man tenka, – mamos, dukros, sesės, draugės, kolegės ir kitus. Gal dėl to jų nesureikšminu, kad manęs pilna visur. Nesu tęsusi karjeros ilgesnį laiką vienoje srityje.
– Kokiose srityse išbandėte save?
– Tų sričių labai daug. Vidurinėje mokykloje bandžiau save realizuoti sporte, net tikėjausi studijuoti kūno kultūros akademijoje. Tačiau dvyliktoje klasėje nusprendžiau tapti kriminaliste, stojau į policijos mokyklą. Akademiniai balai buvo geri, tačiau nepraėjau medicininės patikros. Paaiškėjo, kad neskiriu dalinių atspalvių.
Tėtis visą laiką kartodavo, kad aštuoniolikos tapsiu savarankiška ir galėsiu daryti ką noriu. Ėjo aštuoniolikti metai, o aš dar nežinojau, ką noriu daryti su savo gyvenimu.
– Gana anksti palikote tėvų namus, kas nebūdinga tai kartai. Ko ieškojote užsienyje?
– 2004 metais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Atsirado galimybės išvykti į užsienį. Tai buvo gan didelė intriga. Išvykau į Airiją, kur jau gyveno mano teta ir kuri įdarbino mane greitojo maisto restorane. Buvau jaunas žmogus be aiškių tikslų. Dirbau, kad užsidirbčiau. Su pirmuoju darbu atėjo pirmieji profesiniai potyriai, pažintis su kitų kultūrų žmonėmis.
Siekdama pagerinti savo anglų kalbą, baigiau verslo administravimo studijas. Pradėjau lankyti fitneso instruktorių kursus, bet supratusi, kad šis darbas man būtų pernelyg monotoniškas, po pusmečio mečiau.
– Turite ir darbo naktiniame klube patirties. Kokia ji?
– Į galvą šaudavo įvairiausių idėjų. Iš smalsumo ir galvojimo, kad viskas įmanoma, įsidarbinau naktiniame klube: iš pradžių – rūbininke, vėliau – padavėja. Net maniau, kad pati kada nors galėčiau įkurti naktinį klubą.
Pamačiusi naktinio klubo gyvenimą, nusigėrusius ar kitaip apsvaigusius ir savęs nekontroliuojančius žmones, supratau, kad tai – ne man. Paryčiais grįžtant iš darbo, centre mane pasitikdavo baisūs vaizdai – kas vemdavo, kas šlapindavosi, kas išsinuogindavo, kas glamžydavosi, daugybė šiukšlių.
– Savęs paieškos nebuvo vien darbinės?
– Porą vasarų niekur nedirbau. Sukaupiau pakankamai darbo stažo, kad galėčiau pragyventi iš socialinės pašalpos. Šį laiką skyriau sau. Jį išnaudojau pažinti vietovę, žmones, kultūrą, tuo pačiu mokiausi tapyti, vairuoti nedidelį motorinį laivą ir t. t.
Paskui draugė pasiūlė išbandyti kirpėjos amatą. Įsidarbinau kirpykloje, padėdavau tvarkytis ir mokiausi. Man patiko. Plaudama galvas, pradėjau daryti masažus. Susiformavo mano klientūra. Tačiau čia vėl į mano gyvenimą įžengė teta su pasiūlymu nustoti sunkiai dirbti ir keliauti į Tailandą patirti kitokio gyvenimo.
– Kas laukė Tailande? Kokios esminės patirtys?
– Labiausiai traukė dvasiniai ieškojimai. Vykau pasidomėjusi apie budizmą, perskaičiusi J.Ivanauskaitės „Tibeto mandalą“. Tikėjausi būti viena ir norėjau patekti į vienuolyną. Tačiau susiklostė taip, kad Tailande gyveno pažįstamas, kuris mane pasitiko Bankoke. Savaitę kalbėjomės apie mano lūkesčius, kol sumojau, kad atkakus tokį kelią, vertėtų pasinaudoti galimybe pakeliauti daugiau.
Keliavome dviese be jokio plano – Laosas, Vietnamas, Kombodža ir kt. – ne iš viešbučio į viešbutį, sėdėdavome baruose, bendraudavome su žmonėmis. Ieškojome nuotykio, todėl vykome traukiniais, motociklais, tranzuodami (stabdant pakeleivingas mašinas), pėsčiomis su kuprinėmis ir žemėlapiais, ieškodami lankytinų vietų.
Neturint fizinio pasirengimo minti 29 kilometrus į kalnus buvo gan didelis ir kartu juokingas iššūkis.
– Kas paliko įspūdį?
– Iš ėjimo pėsčiomis, kelionių motociklais ir tranzavimo liko daug gerų įspūdžių. Didelė populiacija, gamtovaizdžiai, šventyklos, miegojimas hamake po atviru dangumi, povandeninis pasaulis.
Kartą dviračiais leidomės į krioklius. Neturint fizinio pasirengimo minti 29 kilometrus į kalnus buvo gan didelis ir kartu juokingas iššūkis. Po 5 kilometrų žiūrėjome vienas į kitą išsprogusiomis akimis. Nulijo lietus, tapome purvini, tačiau krioklių vaizdas atpirko viską. Ten buvo šaltiniai, baseinai, kuriuose galėjome maudytis.
Kai susiruošėme atgal, sutemo. Jokių šviesų, kelias vingiuotas, nuolydis. Važiavome baimindamiesi. Draugas net dainavo, kad save nuramintų. Galiausiai vis tiek aš atsitrenkiau į tiltą, draugas į mane.
– Kuo baigėsi šios kelionės?
– Po dviejų mėnesių kelionių grįžome į Tailando pietus, kur draugas gyveno. Galvojau, ar jau grįžti į Airiją, tačiau įsitraukiau į tos salos Koh Tao gyvenimą – daug žmonių, daug veiksmo. Draugo pažįstami įrenginėjo barą ir pakvietė mane kurti reklamą, aplinką bei ten dirbti padavėja-barmene.
– Ar įgyvendinote siekį pabuvoti vienuolyne?
– Taip. Vienuolyne praleidau mėnesį. Jame gyvena budistų vienuoliai, kurie padeda užsienio turistams išmokti Vipasana meditacijos.
Po kelionių, vakarėlių tai buvo visai kiti potyriai. Priėmę įžadus, kad ir laikinai, negalėjome su niekuo kalbėti, skaityti, žiūrėti į akis. Taisyklės labai griežtos. Nustatyta net valgymo rutina. Valgai tik 6 ir 10 val. ryte. Ten mokiausi sąmoningumo. Su kiekviena diena medituoti nurodė vis ilgiau: nuo 6 iki 14 valandų per parą.
Paskutines dvi paras teko visai nemiegoti. Tai buvo stipri, viską keičianti patirtis. Atliekant meditacijos techniką, tau nepatogu, skauda, lenda įkyrios mintys, sukyla jausmai, blaško pašaliniai garsai. Turi įvardinti savo pojūčius ir, nepaisydamas jų, tęsti, ką privalai.
– Ar po šios patirties į visuomenę grįžote jau kitokia?
– Taip. Grįžusi į Airiją įsidarbinau neįgaliųjų asistente. Tai buvo sąmoningas sprendimas. Nebenorėjau dirbti komercinių, į vartotojiškumą orientuotų darbų, norėjau labiau padėti žmonėms.
Mano priežiūroje buvo mergaitė, gimusi be kai kurių galūnių (kitos buvo deformuotos), taip pat senatvine demencija serganti močiutė. Su jomis leisdavau laiką, bendraudavau. Taip pat tapydavome, vėliau darbus eksponavome organizuotoje „Neįgalumo sąmoningumo savaitės“ parodoje. Moteriai, kuriai po avarijos kojoje buvo įsukti varžtai, padėjau mokytis plaukti.
– Kiek ilgai truko jūsų darbas su neįgaliaisiais?
– Po dvejų metų išvykau į Angliją, kur ieškojau panašaus darbo. Mane įdarbino intensyviosios terapijos paslaugas teikianti įmonė, apmokė. Tapau slauge. Metus laiko dirbau su itin sunkiais, kartais visiškai paralyžiuotais, ligoniais. Slaugiau jauną merginą, kuri paauglystėje persirgusi meningitu, liko paralyžiuota nuo kaklo iki kojų. Jos kvėpavimas nuolat buvo palaikomas aparatu. Ją kankino ir epilepsija.
Dar slaugiau šešiolikmetį, sirgusį raumenų nykimu, distrofija. Galūnėse jis jau nebeturėjo raumenų. Naktimis reikėjo palaikyti ir jo kvėpavimą. Taip pat mano priežiūroje buvo Dauno sindromą turintis vaikinas, patyręs stuburo traumą. Dieną reikėdavo valyti jo plaučius, o naktį jungti prie aparatų.
Dirbdavau labai daug, kartais net 100 valandų per savaitę. Galiausiai nutariau dar kartą keisti vietą.
Slaugiau jauną merginą, kuri paauglystėje persirgusi meningitu, liko paralyžiuota nuo kaklo iki kojų.
– Kodėl? Ar vis dar nebuvote atradusi savęs?
– Londonas man buvo per didelis, netenkino gyvenimo kokybė, po smaragdinės Airijos aplinkoje trūko žalumos, gražių vaizdų ir vandenyno.
Išvykau į Liverpulį. Tačiau darbas pasitaikė baisus. Mane įdarbino agentūra, kuri kas kelios dienos siuntė į skirtingus slaugos namus, tvarkaraštis nepastovus. Tie slaugos namai buvo siaubo namai. Vien pastatas kėlė neigiamas emocijas ir kūrė nemalonią atmosferą, dar nepamačius jame gyvenančių žmonių kančios. Ten ligoniai labai nelaimingi – dėl aplinkos, darbuotojų kaitos, netinkamos priežiūros. Naktimis su dvidešimčia itin sunkių ligonių, turinčių įvairių poreikių, likdavo du darbuotojai.
– Kiek laiko truko jūsų savęs paieškų odisėja ir kaip grįžote į Lietuvą?
– Po dešimties metų į Lietuvą grįžau visai spontaniškai. Įstojau į Utenos kolegiją studijuoti socialinės pedagogikos. Patirti Lietuvą iš naujo buvo kaip naujas nuotykis.
Čia vienoje įmonėje dirbau rūbų fotografe. Bebaigdama mokslus darbo praktiką atlikau profesinėje mokykloje, kurioje likau dirbti laikinai.
– Ar jums yra tekę patirti smurtą?
– Taip, mačiau smurtą nuo mažens. Man sunku įsivaizduoti, kaip galima jo nematyti. Mus supa labai daug smurto, kur bepasisuktume. Mano atveju su smurtu teko susidurti tiek artimoje aplinkoje, tiek mokykloje, tiek užsienyje, tiek įvairiose darbovietėse.
– Koks yra jūsų pačios santykis į smurtą?
– Sąsaja su smurtinėmis patirtimis ir nuolatiniu savęs ieškojimu ar gynybinėmis reakcijomis stipri. Tėvų šeimoje buvo visko, kartu išgyvenome sunkius išbandymus, apie kuriuos galvojant galima paaiškinti, kodėl ilgus metus, spręsdama konfliktus, aš naudojau jėgą, išmokau gintis ir ginti ir kodėl taip ilgai blaškiausi.
Mano atveju su smurtu teko susidurti tiek artimoje aplinkoje, tiek mokykloje, tiek užsienyje, tiek įvairiose darbovietėse.
Tačiau norėčiau kalbėti ne apie smurtą artimoje aplinkoje, o apie tai, kad smurto persisunkusi visa mūsų aplinka. Tai ne mažiau svarbu. Smurto matyti teko ir mokykloje, ir tarp draugų, ir šeimose, kuriose dirbau slauge, ir per televiziją. Didelę įtaką darė filmai. Jauniems žmonėms reikia idealų, tačiau, savarankiškai atrasti, jie ne visada būna teisingi ir dori.
Mokykloje smurtavo ne tik vaikai vieni prieš kitus, bet ir kai kurie mokytojai. Viena mokytoja primušė vaiką šokdyne, matant visai klasei, kita trankydavo berniukų galvas, pagriebusi už plaukų, į lentą, jei neteisingai atsakydavo. Mokytoja, kuriai nepatiko mano skarelė, prie kitų vaikų rėžė: „Nusirišk tą skudurą nuo galvos.“
Daug smurto kildavo tarp vaikinų, nuo jų neatsilikdavo ir merginos. Dešimtasis dešimtmetis pasižymėjo tuo, kad visoje Lietuvoje, taip pat ir Ukmergėje, apskritai buvo daug smurto ir prievartos. Vėliau daug tų agresyvių smurtautojų išvyko į užsienį, kiti – suaugo.
Jau suaugusi ir gyvendama savarankiškai taip pat buvau susidūrusi su smurtu. Kartą vakarėlyje vaikinas man paėmė už sėdmenų, trenkiau jam per veidą ir sulaukiau tokio pat antausio atgal.
– Kaip tos patirtys formavo jūsų asmenybę ir lėmė jūsų apsisprendimus?
– Maža buvau fiziškai stipri, žaidimuose ieškojau intrigos, tad mušdavausi su berniukais, porą kartų netyčia dužo mokyklos langai.
Vyresnėse klasėse buvau laikoma problemiška, nes nenusileisdavau. Pora merginų prieš mane naudojo psichologinį smurtą, galbūt kad buvau kitokia – skarelė, auskaras nosyje, tamsaus gymio. Už plaukų patempimą galėjau trenkti per veidą ar vaikinui spirti tiesiai tarp kojų. Šie refleksai išliko ir vėliau.
Ankstyvoje paauglystėje ir pati esu prisidėjusi prie psichologinio smurto įžeidinėjant mergaitę negražiais žodžiais. Tačiau nebuvau ta, kuri specialiai siekė skaudinti kitus.
Savęs ieškojimo metais buvo tarpsnių, kada leisdavau sau gyventi laisvai, neribodama savęs, be jokių tabu, nespausdama savęs į normas. Tai mano sąmoningi pasirinkimai. Aišku, dėl jų galiausiai ir nukentėdavau. Tada vėl grįždavau prie sveiko proto ir teisingos gyvensenos. Esu padariusi ir labai kvailų dalykų, kuriais nesididžiuoju.
Už plaukų patempimą galėjau trenkti per veidą ar vaikinui spirti tiesiai tarp kojų. Šie refleksai išliko ir vėliau.
Gyvenant Airijoje, dar labiau sustiprėjo jausmas, kad turiu apsiginti. Laikinai gyvenau nesaugiame rajone. Kartą, grįžtant iš darbo, prasilenkiant su dviračiu važiuojančiu vaikinu, jis man trenkė per veidą. Tad lankiau kikbokso ir muai tai užsiėmimus, kad būčiau stipresnė ir galėčiau apsiginti ar prireikus apginti.
– Ar yra tekę ginti?
– Taip, gynėja esu nuo mažens. Dar pradinėse klasėse berniukui užlaužiau už nugaros ranką, nes jis šaipėsi iš klasiokės.
Viename vakarėlyje yra tekę ginti vaikiną nuo apsvaigusios merginos smūgių, kada nesutapo jų nuomonės. Tada ji savo pyktį nukreipė į mane.
Airijoje naktiniame klube matydama, kad vaikinas seksualiai priekabiauja prie merginos, įsiterpiau. Man paaiškino, kad jie pora ir viskas yra gerai. Iš tiesų jie buvo gerokai apsvaigę.
Tailande teko matyti, kaip po vakarėlio moterį, greičiausiai transvestitę ir prostitutę, su ginklu mušė per galvą. Norėjau ginti, bet mane sustabdė.
Netgi dirbant slauge vienoje šeimoje teko skirti tėvą su sūnumi, nes tarp jų kilo smurtinis konfliktas.
– Ar gynybą naudojate iki šiol?
– Po paskutinio incidento į vakarėlius nebėjau. Tas antausis privertė suprasti, kad aš ne savo rogėse. Su tokiais žmonėmis beprasmiška bendrauti toliau, ir tai nebebūtų aplinka, kurią aš rinkčiausi leisti laiką.
Tačiau jeigu susiklostytų tokia situacija ir kiltų reali grėsmė, manau, instinktai vis tiek suveiktų. Viliuosi, kad daugiau neteks. Ginčiausi tik būtinosios ginties atveju, kada nebūtų galima to išvengti.
– Kokie jausmai ir mintys kyla po to, kai tenka susidurti – patirti ar įsikišti – į smurtinę situaciją jai pasibaigus?
– Siaubas, baimė ir panika. Tada ir gėda. Tai yra visų sukauptų gerų jausmų, minčių ir energijos momentinė destrukcija. Vėliau iš to kyla ir nesaugumo pojūtis.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Niekada apie moteriškumą negalvojau, nepuoselėjau savęs kaip mergaitės ar moters. Todėl manyje to moteriškumo ne tiek daug, gal tik fiziologinis. Kartais net nervina pernelyg moteriški dalykai. Rožinė spalva – nemėgstamiausia. Esu moteris, to nesureikšmindama. Man patinka moteriška patirtis, bet nesistengiu to akcentuoti.
– Auginate sūnų. Kas jums yra motinystė?
– Motinystė buvo labai laukta. Tai nepakartojamas ir nuostabus jausmas. Dabar į pasaulį žvelgiu kitaip. Daugiau pastebėdama ir sureikšmindama sezonų kaitą, gėlių prasiskleidimą. Pamėgau žiemą, kurios anksčiau negalėjau pakęst. Mėgaujuosi nauja patirtimi.
Žiūriu į sūnų – jis man gražus, man patinka jo juokas, buvimas su juo. Jis mano saulė, aplink kurią aš sukuosi. Tuo pačiu motinystė atneša ir daug rūpesčio, atsakomybės, galvojimo, kaip užauginti dorą žmogų, kaip jam seksis gyventi, nes gyvenimas nėra lengvas. Tuo pačiu mąstau ir apie save – norėčiau gyventi kuo ilgiau, kad galėčiau matyti jį suaugusį. Atsiranda nerimo minčių ir baimių, prisiskaičius apie vaikų ligas, mąstant apie savo sveikatą. Tai dar labiau primena apie mūsų laikinumą.
– Galima sakyti, kad vaiku rūpinatės viena. Tėtis dirba užsienyje. Kokie iššūkiai?
– Didžiausias dienos iššūkis – atsikelti anksti ryte. Aš pelėda, o sūnus – vyturys. Jeigu vakare skiriu ilgėliau laiko sau ar darbams, ryte būna labai sunku.
Visa kita sekasi labai natūraliai. Nebuvo momentų, kad nesuprasčiau, kas vyksta, ar nemokėčiau elgtis.
– Šiandien esate pasaulio gelbėtoja – savanorė gyvūnų prieglaudoje, kovotoja už Lietuvos miškus. Kas jus skatina tai daryti?
– Gal tai šeimoje įskiepytos vertybės. Mano tėvai visada stengėsi būti teisingi. Nors jų tarpusavio santykyje buvo visko, tačiau moralinių vertybių visada laikėsi – mokė mylėti, dalintis, užjausti, dovanoti negailint. Mano sesė ir brolis tokie patys.
Ankstyvoje jaunystėje, žinoma, neišvengta klaidų, tačiau po vienuolyno pradėjau rinktis, ką noriu daryti, kaip turiu gyventi. Labai sukrėtė ir šokiravo Vietname matytas vaizdas, kai vietiniai vyrai tempė per miestą ant metalinio troso pakartą šunį. Buvau pasibjaurėjusi viso pasaulio žmonėmis, kurį laiką nevalgiau mėsos.
Suvoki, jeigu tu nedarysi nieko, tai galbūt niekas nedarys. Bandau bent kiek prisidėti.
Pradėjau skaityti filosofines, psichologines knygas. Tailande tiek daug prostitucijos, narkotikų – nuo to sunku pabėgti. Daugybė beprasmių, link susinaikinimo vedančių veiklų. Pamačius tai, darai išvadas. Labiau pastebi, kas teikia kančią tau, kitam, kiek daug neteisybės. Suvoki, jeigu tu nedarysi nieko, tai galbūt niekas nedarys. Bandau bent kiek prisidėti. Kol kas vis dar tęsiasi mano adaptacija Lietuvoje, pati nesu iki galo supratusi, kaip man geriau ir kur gyventi.
– Kodėl nutarėte kalbėti apie smurtą ir kokią žinią nešate?
– Noriu atkreipti dėmesį, kad, be smurto artimoje aplinkoje, labai daug smurto ateina iš medijos, interneto. Jauna turėjau idealus, suformuotus filmų, muzikos atlikėjų, visos aplinkos įtakos. Vaikai kelia tikslus ir elgesio mokosi iš muzikos atlikėjų, kitų asmenybių, perima iš savo bendraamžių.
Internete turinys laisvai prieinamas, ir paaugliai tuo naudojasi. Per tai mokosi blogų dalykų, tarkim, žaisdami karinius žaidimus. Po to per žinias girdime, kaip JAV paaugliai išžudo savo bendraamžius mokyklose.
Jungtinių tautų žmogaus teisių konvencija įpareigoja apsaugoti vaikus nuo neigiamo turinio, tačiau tai neužtikrinama. Kai bakalauro baigiamajam darbui atlikau apklausą gimnazijoje, didžioji dauguma vaikų atsakė, kad yra matę tiek smurtinio, tiek pornografinio turinio, kai kurie net jau buvo gavę seksualinio turinio žinučių ar pasiūlymų. Manau, kad reikia daugiau kalbėti apie turinį. Tai ypač aktualu dabar, kai informacija vaikams taip lengvai pasiekiama.
Smurtas yra pirmykštis natūralus instinktas, tik įgavę sąmoningumo jį galime transformuoti. Nuo mažens mūsų sąmoningumas nėra išplėtotas, jį reikia ugdyti. Jei tai nedaroma šeimoje, mokykloje, jaunas žmogus, lengvai pasiekiantis smurtinį turinį internete, staiga netaps sąmoningu.
Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
