„Kai man buvo ketveri, aš perėjau į kitą darželį, kuriame dėstė profesionali balerina. Nuo penkerių svajojau tapti balerina. O kai man buvo septyneri, mokytoja pasiūlė stoti į baleto mokyklą. Visgi mama nelabai norėjo man tokio kelio: iš Visagino, kur gyvenau tuo metu, man būtų reikėję vykti į Vilnių.
Visgi kai man buvo 10 metų, aš kartu su kita mergaite nuvykau į Vilnių, į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklos atranką. Mane, kaip ir tą kitą mergaitę, priėmė. Tad būdama 11-kos, persikėliau gyventi į Vilnių, į mokyklos bendrabutį“, – dalinasi Ingrida.
Balerina prisimena, kad jos mamai išleisti tokią mažą dukrą vieną gyventi į Vilnių buvo labai sunku. Ingridos tėvai buvo išsiskyrę, o ji, gyvendama kartu su mama ir sese, buvo sukūrusi tvirtą ryšį.
Visgi pašnekovės mama ryžosi leisti dukrai įgyvendinti jos svajonę – nenorėjo, kad suaugusi Ingrida jai priekaištautų, kodėl ši neleidusi dukros į baleto mokyklą.
Taip 11-metė Ingrida atsidūrė viena Vilniuje. Ir lengva nebuvo.
Vaikystėje buvau labai emocinga, švelni, jautri mergaitė, o baleto mokykla mane išmokė būti tvirtesne ir „užsiauginti kietą skūrą“.
Tarsi gyventų kitoje šalyje
Ingrida sako, kad atvykus į Vilnių, reikėjo labai greitai adaptuotis. Pirmiausia mergaitė turėjo gerai išmokti lietuvių kalbą, mat namie, Visagine, ji kalbėjo rusiškai.
„Jaučiausi, tarsi būčiau persikrausčiusi į kitą šalį. Pavyzdžiui, Visagino mokykloje man gerai sekėsi matematika, o čia, Vilniuje, buvo sunku suprasti, ką lietuviškai greitakalbe sakydavo mokytoja. Po truputį ėmiau atsilikti. Po pamokų verkdavau, kad nesuprantu... Tuomet paklausiau mamos patarimo ir pasikalbėjau su mokytoja dėl savo situacijos, tačiau ši atsakė, kad niekam nuolaidų nedarys“, – prisimena šokėja.
Pašnekovė dalinasi, kad šitokios patirtys ją padarė daug stipresne, tarsi uždėjo tam tikrą apsauginį šarvą – juk guostis ten nebuvo kam.
„Labai anksti supratu, kad niekas už tave nieko nepadarys, niekas neišgelbės, niekam mūsų problemų nereikia. Vaikystėje buvau labai emocinga, švelni, jautri mergaitė, o baleto mokykla mane išmokė būti tvirtesne ir „užsiauginti kietą skūrą“.
Kartais galvojau, kad praradau vaikystę, nes, kai kiti vaikai eidavo žaisti į lauką, aš kartu su kitomis balerinomis mokydavausi arba būdavau šokių pamokose. Tačiau taip anksti išmokau planuoti laiką.
Taip pat labai anksti tapau savarankiška – nuo 11 metų kas dvi savaites važiuodavau viena į stotį ir vykdavau autobusu ar traukiniu namo. Kai pagalvoji, visa ši mano patirtis mamai daug žilų plaukų kainavo... “ – pasakoja mergina.
Kas savaitę matuojamos šlaunys
Visgi sunkiausia Ingridai buvo ne gyventi toli nuo šeimos, ne repetuoti ilgas valandas ar negalėti žaisti lauke su kitais vaikais, o išlaikyti baleto pasaulyje įsitvirtinusias itin lieknų kūno linijų normas.
„Balerinos neturi turėti nei krūtinės, nei klubų, turi būti plokščios, o aš visad buvau linkusi į moteriškus apvalumus. Ypač su tuo pasidarė sunku kovoti, kai pradėjau bręsti. Mokytoja man sakė, kad valgyčiau po pusę puodelio mirkytų grikių tris kartus per dieną – tą ir dariau, tačiau vis tiek jaučiausi stora. Negalėdavau žiūrėti į save veidrodyje.
Prisimenu, kad kiekvieną šeštadienį mums ateidavo matuoti šlaunų – jų apimtis neturėjo siekti daugiau kaip 50 centimetrų. O juk mes šokinėdavome, mums augdavo raumenys...
Atsimenu, kartą, pamatavus šlaunis pirmadienį, paaiškėjo, kad mano buvo 3 mm platesnės nei šeštadienį. Tada mokytoja pakomentavo: „Tai ką, atsipalaidavai, leidai sau pavalgyti savaitgalį?“
Pažymiai už lieknumą
Balerina sako labai bijojusi, kad ją išmes iš mokyklos, nes, kaip ji sako, jautėsi stora. Mat baleto pasaulyje net pažymys už tavo kūno formą buvo rašomas:
„Mums pažymiai būdavo rašomi ne tik už tai, kaip šokame, bet ir už tai, ar nesame storos. Jeigu būdavai ne tokia liekna, gaudavai žemesnį pažymį, o storesnes galiausiai ir išmesdavo. Atsimenu, kaip man mokykloje mokytojai sakydavo: „O Dieve, kokia tu stora, tavęs niekas į spektaklį nepastatys“, – skaudžius žodžius prisimena pašnekovė.
Mokytoja man sakė, kad valgyčiau po pusę puodelio mirkytų grikių tris kartus per dieną – tą ir dariau, tačiau vis tiek jaučiausi stora.
Ingrida sako, kad, iš kitos pusės, balerinos ir turi būti labai plonos, kad balerūnams būtų jas lengviau pakelti. Todėl daug lengviau, kalba ji, yra toms merginoms, kurios iš prigimties yra smulkių kaulų, labai lieknos. Taip pat todėl, priimant mergaites į baleto mokyklą, pasakoja Ingrida, yra žiūrima ir į tėvus bei jų figūras. Visą šią situaciją pašnekovė vadina „genų loterija“.
Susitaikymas su savo kūnu
Ingrida sako, kad dabar jai patinka, kaip ji atrodo – prie savęs pamilimo žymiai prisidėjo ir jos vaikinas bulgaras Christianas, kuris nuolat ją palaikė ir drąsino. Apskritai vyrai ir jų dėmesys merginai suteikė pasitikėjimo savimi:
„Kai buvau mokykloje, nekenčiau, kaip atrodau. Neleisdavau sau užsisegti trumpesnio sijono ar užsivilkti atviresnės palaidinės. Visgi vaikinai man rodydavo dėmesį, kviesdavo į pasimatymus. Jeigu nebūtų buvę vaikinų dėmesio, aš turbūt iki šiol nesuprasčiau, kad ne taip jau ir blogai atrodau“,– kalba balerina.
Operoje – psichologiškai lengviau nei mokykloje
M.K.Čiurlionio menų mokykloje Ingrida mokėsi nuo 11 iki 20 metų (ten yra 13 klasių). Pabaigus mokyklą mergina galvojo: „Valio, pagaliau pabaiga!“
„Nenoriu, kad čia labai graudžiau nuskambėtų, bet man tai buvo tam tikros kankynės pabaiga. Po to nuėjau į atranką Operos ir baleto teatre ir mane atrinko. Ten dirbau tris sezonus.
Palyginti su mokykla, teatre tikrai buvo lengviau ir įdomiau – scena yra kaip dopingas, kaip narkotikas. Kartą paragavus, niekaip negali to pamiršti.
Tačiau ir teatre buvo savų niuansų – atėjus naujam, jaunam artistui, senesnės balerinos nepriima išskėstomis rankomis. Ir tai suprantama – jos bijo, kad iš jų bus atimta darbo vieta. Aš ir manau, jei būčiau likus teatre, taip pat žiūrėčiau į naująją kartą – juk visuomet ateina jaunesnės, gražesnės, talentingesnės“, – prisipažįsta balerina.
Šokiai traumuotomis kojomis
Ingrida prisimena, kad tiek mokykloje, tiek teatre ji labai daug sirgdavo, dažnai turėjo problemų su nugara, kurią kartais surakindavo taip, kad balerina negalėdavo iš lovos pasikelti.
„Trečiajį darbo teatre sezoną labai daug sirgau – nugarą man sutraukdavo po kelis kartus per sezoną, vis turėdavau imti nedarbingumą. Teatre šis klausimas labai paprastai sprendžiamas – jeigu tu sergi, tave pakeičia kita. Todėl kai tik būdavo įmanoma – net it su neišgydytomis traumomis – šokdavau.
Atsimenu savo paskutines gastroles su teatru į Kiniją. Išvažiavau visiškai neišsigydžiusi čiurnos sausgyslės traumos, tad Kinijoje buvo labai sunku. Spektaklio pabaigoje vos neverkiau iš skausmo. Grįžusi iš gastrolių pasikalbėjau su teatro direktore ir, turint omenyje mano traumą, ji mane išleido 3 mėn. neapmokamų atostogų“, – dalinasi balerina.
Taip prasidėjo pašnekovės naujas etapas – išėjusi iš Operos ir baleto teatro Lietuvoje, ji išvyko į Airiją, kur jau gyveno Ingridos mama ir sesė, ir pradėjo mokytojauti vienoje baleto mokykloje.
Barbė devyndarbė
Airijoje Ingrida baigė šokio pedagogikos studijas, tuo pačiu metu dirbo baleto mokytoja, taip pat paragavo ir aktorystės meno.
„Airijoje teko pirmiausia gerokai patobulinti savo anglų kalbą, nes mokykloje mokiausi vokiečių. Taip pat turėjau dirbti bent keliuose darbuose, nes mokėjau už savo studijas, kurios buvo brangios. Dirbau baleto mokytoja, taip pat renginiuose, teko nusifilmuoti ir keliuose serialuose. Nenorėjau imti paskolos, todėl reikėjo suktis. Visgi toks gyvenimo tempas labai pakenkė mano sveikatai“, – prisimena mergina.
Tad po 3,5 įtemptų darbo metų Airijoje Ingrida vėl pribrendo pokyčiams: su savo draugu nutarė keltis gyventi į Portugaliją.
Užgimusi abipusė meilė baletui
Portugaliją pora pasirinko dėl malonaus klimato, saulės, be to, Ingridos draugas Christianas čia jau turėjo draugų.
„Mes neturime vaikų, tai galime rizikuoti, galime keisti gyvenamąją vietą. O čia, Portugalijoje, Algarvės regione, yra šilta, saulėta, daug anglakalbių, todėl laisvai galime susišnekėti angliškai.
Taip pat mums abiem jau reikėjo permainų. Be to, Christianas, kurdamas savo verslo startuolį, gali dirbti iš namų, o pragyvenimas Portugalijoje pigesnis“, – kalba pašnekovė.
Iš pradžių Ingrida sako dar dvejojusi dėl Portugalijos ir skraidydavo pas draugą iš Dublino, tačiau praėjusių metų lapkritį galutinai čia įsikūrė ir ėmė dėstyti baleto meną.
„Šiuo metu labai daug investuoju, pati kuriu reklamą, pati ieškau klienčių, pati viešinu savo vardą. Jau seniai norėjau turėti savo verslą ir dabar ties tuo dirbu. Ir po truputį renkasi žmonės – šiuo metu vedu keturias pamokas per savaitę suaugusioms moterims, ir labai tuo džiaugiuosi.
Manau, pagaliau mano meilė baletui tapo abipusė. Mokykloje, teatre ta meilė buvo vienpusė – atrodo, aš mylėjau baletą, tačiau manęs jis – ne , o dabar tas santykis pakito. Aš gaunu tokį pasitenkinimą, kai, pavyzdžiui, pas mane į pamokas ateina 73 metų moteris, kuri nori įgyvendinti seną savo svajonę šokti baletą. Mane tai labai įkvepia.
Atsimenu, kai man buvo aštuoneri metai, aš su šeima nuvažiavau į Vilnių žiūrėti baleto –„Miegančiosios gražuolės“. Man buvo taip gražu – aš įsimylėjau baletą. Man tos balerinos sukūrė pasaką, svajonę, ir aš iki šiol noriu būti dalis tos svajonės, noriu skleisti tą grožį. Tai, kad aš dėstau, kad skleidžiu tą svajonę ir grožį, kad moterys gali atverti ir išreikšti save per šį meną, man labai daug reiškia“, – dalinasi Ingrida.
Tad šiuo metu balerina, nepaisant visų pereitų sunkumų, džiaugiasi savo pasirinktu keliu ir sako esanti laiminga tiek savo profesiniu, tiek asmeniniu gyvenimu. Gauti galimybę pereiti per sunkumus, sako pašnekovė, yra sėkmė, o išėjus iš sudėtingos situacijos kaskart tampi stipresniu ir išmintingesniu.
