Organizaciją „Švietimo nuotykiai“ daugiau kaip prieš dvejus metus įkūrė pedagogas T.Meldaikis su žmona psichologe Mingaile Žemaityte-Meldaike. Save juodu pristato kaip švietimo nuotykių ieškotojus, kurių tikslas – atrasti praktiškus būdus, galinčius padėti mokykloms vystytis ir tapti tokioms, kokių reikia šiandienos žmogui.
Su Tautvydu kalbamės apie tai, kaip gimė „Švietimo nuotykių“ idėja, kuo užsiima jų organizacija, kuo ypatinga iniciatyva ESAM, kokias didžiausias ydas jis išskiria Lietuvos švietimo sistemoje ir ko tikisi iš penktadienį vyksiančio forumo Seime (į renginį būtina registruotis, tai galima padaryti iki gegužės 12 d. 12 val. paspaudus čia).
– Kaip, kodėl ir kada gimė jūsų idėja steigti organizaciją „Švietimo nuotykiai“?
– Nors mūsų organizacijai – kiek daugiau kaip dveji metai, šįmet yra dešimt metų, kai abu su Mingaile vienaip ar kitaip veikiame švietimo laukuose. Pirmus septynerius metus dirbau įvairiose mokyklose, o ketverius iš jų skyriau pirmajai demokratinei mokyklai Baltijos šalyse. Tapau lokalios švietimo transformacijos dalimi.
Mingailė tuo metu dirbo su priešmokyklinukais ir baiginėjo vystymosi psichologijos magistrą. Mus suvedė meilė ne tik vienas kitam, bet ir švietimui bei nuotykiams. Abu norėjome prisidėti prie teigiamo švietimo pokyčio Lietuvoje ir tai daryti išsaugant savyje tikrumą ir nuotykius.
Bet kokios transformacijos pradžiai reikalingi du dalykai: vaizduotė ir drąsa. Mums buvo aišku, kad mokykla nepasikeis, jeigu kaip visuomenė nesuvoksime, kokia ji iš tikrųjų gali būti. Tam, kad padėtume įsivaizduoti, kokia mokykla galėtų būti, ir tam, kad suteiktume šiek tiek daugiau drąsos, 2019-ųjų pradžioje startavome su projektu „Wade Into Adventure“.
Išsiruošėme apkeliauti pasaulį, lankydami nuostabiausias jo mokyklas. Tokias, kurios perfrazuoja švietimą ir akcentuoja tokį ugdymą(si), kuris įgalina moksleivius ir jų mokytojus suprasti juos supantį pasaulį bei savo vidinio pasaulio talentus tam, kad galėtų išsipildyti kaip individai ir kaip aktyvūs, empatiški piliečiai.
Po Europos etapo nusprendėme įsteigti „Švietimo nuotykius“ ir keliavome į Ameriką. Nors buvome numatę ir Aziją bei Skandinaviją, pandemijai įsibėgėjus, iš Kosta Rikos šokome tiesiai į penktąjį etapą – švietimo nuotykius Lietuvoje.
– Kuo užsiima jūsų organizacija? Papasakokite apie savo veiklos tikslus.
– Vienas pagrindinių mūsų tikslų yra kurti neformalaus ugdymo programas ir eiti pas moksleivius į jų mokyklas, kurti ryšį su jais, stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, vesti komandos formavimo užsiėmimus, padėti išsilaisvinti nuo įvairiausių su(si)varžymų ir tiesiog žaisti. O vasaromis kviestis juos į patyrimines „Džigbo“ stovyklas ir kartu leistis į prasmingus nuotykius.
Mums taip pat svarbu padėti sustiprinti pasitikėjimą tarp mokytojų, administracijos ir moksleivių ir pasitelkus įtraukiojo ugdymo principus auginti laisvę mokykloje, plečiant jos ribas. Esant tarpusavio pasitikėjimui ir laisvei kurti save bei mokyklą, susidaro palankios sąlygos auginti(s) ir atsakomybę už save, kitą ir mus supančią aplinką.
Tikime, kad kai visi mokyklos bendruomenės nariai bus lygiavertiškai įtraukti į mokyklos bei švietimo kūrimo procesus, ir pati mokykla taps tokia, į kurią norėsis eiti ne tik moksleiviams, bet ir jų mokytojams. Tiesa, visai neseniai švietimo mugėje, viena moteris pašnabždėjo: „Ir direktoriai nenori eiti į mokyklą.“ Dėl to Lietuvoje ir trūksta mokytojų bei vadovų. Jie turi galimybę pasirinkti neiti į mokyklą ir ja pasinaudoja. Mums svarbu, kad tai keistųsi. Esame pasiryžę, kiek įmanoma, prisidėti prie empatiškos ir demokratiškos visuomenės vystymosi.
Bet kokios transformacijos pradžiai reikalingi du dalykai: vaizduotė ir drąsa.
– ESAM (Emocinė ir socialinė apsauga mokykloje) yra jūsų sukurta iniciatyva. Kodėl jos ėmėtės ir ko ja siekiate?
– Tenka pripažinti, kad psichosocialinis saugumas Lietuvos mokyklose dar nėra prioritetas. Pastaruoju metu intensyviai keliaujame po šalies mokyklas. Per šiuos mokslo metus aplankėme daugiau kaip 100 klasių visoje Lietuvoje. Kalbamės su bendruomenėmis ir suprantame, kokia yra reali situacija. Vienur iššūkiai kyla dėl nepritekliaus, kitur – dėl pertekliaus. Pokyčio laukia ir moksleiviai, ir mokytojai.
Tiesa, reformų jau būta daug, tad tikėjimas, kad kažkas pasikeis, nėra labai stiprus. Todėl ir svarbu kalbėti ne apie reformas, o apie transformaciją. Nors jau turime socialinio ir emocinio ugdymo (SEU) programas, akivaizdu, kad turime užtikrinti ne tik ugdymą, bet ir apsaugą. Taip ir gimė ESAM – emocinė ir socialinė apsauga mokykloje. Šia iniciatyva siekiame kurti emociškai ir socialiai saugią aplinką švietimo įstaigose, atsižvelgiant į autentiškos bendruomenės poreikius ir įtraukiant kiekvieną jos dalyvį į empatiškos bei demokratiškos kultūros kūrimo procesus.
Smagu, kad tarp moksleivių sklando ir kitokia šifruotė – education sexy again movement. Mes neabejojame, kad mokyklos gali būti patrauklios. Ne išmaniomis lentomis ar akademiniu prestižu, o ugdymo(si) kultūra ir įtrauktimi. Tikru gyvenimu mokykloje.
– Kokias didžiausias ydas pastebite Lietuvos švietimo sistemoje?
– Šiandienė švietimo sistema vis dar bando atkartoti XIX a. sukurtą sistemos modelį, kurio tikslas – atsakyti į industrializacijos poreikius. Savo kalboje „Mano mintys kvietimui susivienyti“ seras Kenas Robinsonas paskutinį kart kreipėsi į visuomenę. Jis kalbėjo apie dvi klimato krizes. O tiksliau – dviejų klimatų krizes. Kalbant apie pastarųjų metų pandemiją, turime suprasti, kad tai yra mus supančio pasaulio klimato krizės padarinys.
Tačiau egzistuoja ne tik mus supančio pasaulio krizė. Egzistuoja ir vidinio pasaulio klimato krizė ir jos sukeliamos pandemijos. Mūsų gyvenimo būdas ir tai, kokį santykį kuriame su šiomis ekosistemomis, pasireiškia beprasmybės jausmu, nuoboduliu, neįsitraukimu, stresu, patyčiomis, nerimu, depresija, išsipildymo stoka, nutolimu nuo mokymosi apskritai ar netgi tokia barbariška atgyvena kaip karas.
Vis dar esame įsikibę standartizavimo. Jeigu kuriame švietimo sistemą, besiremiančią standartizavimu, kuris slopina individualumą ir autentiškumą, vaizduotę ir kūrybiškumą, nenustebkime, kad būtent tai ji ir daro. Žinoma, tai nėra mokytojų, vaikų ar jų šeimų kaltė, problema slypi – kaip mes kuriame mokyklą ir bendruomenę. Tai pabrėžia, kad toks švietimas, kurį vis dar turime Lietuvoje, yra orientuotas į moksleivius supantį pasaulį ir labai mažai dėmesio skiria jų vidiniams pasauliams. Žmonės, kaip ir bet kuri kita gyvybės forma žemėje, klesti tik tam tikromis sąlygomis ir vysta kitomis.
Jeigu kuriame švietimo sistemą, besiremiančią standartizavimu, kuris slopina individualumą ir autentiškumą, vaizduotę ir kūrybiškumą, nenustebkime, kad būtent tai ji ir daro.
Jeigu norime pasitikti pokytį, turime radikaliai pakeisti tai, kaip matome ir kaip kuriame mokyklą – pasislinkti nuo atgyvenusio industrinio modelio link tokio, kuris remiasi visiškai kitokiais principais ir praktikomis. Žmonės neateina į šį pasaulį standartinėmis formomis ir dydžiais, kaip ir gebėjimais bei asmenybėmis. Suprasti šią paprastą tiesą yra raktas, kuris padės pamatyti sistemos spragas ir tai, kaip ji galėtų transformuotis.
– Kaip manote, kokie sprendimai padėtų pasiekti pokyčių ir nuo ko reikėtų pradėti?
– Pasitelkiant agrokultūros ir švietimo sistemų paralelę galima matyti, kad abiejų sistemų pokyčiai susiję su tvarumu. Industrinėms sistemoms yra alternatyva, kuri agrokultūroje vadinama organišku ir tvariu ūkininkavimu. Esminis skirtumas tas, kad fokusas yra nukreiptas į įvairovę – kai įvairūs pasėliai auga vieni šalia kitų ir taip su(si)kuria natūralią apsaugą bei sąlygas, kuriose nuo jų priklausanti laukinė gamta suklesti bei sukuria natūralius rotacijos ciklus. Apie tai yra ir įtraukiojo ugdymo esmė.
Vis dėlto didžiausia reikšmė slypi tame, kad tvari ūkininkystė yra nukreipta ne į augalą ir gausesnį, geresnį, didesnį derlių, o į dirvožemį. Tvarūs ūkininkai supranta, kad, jeigu tinkamai pasirūpinsime dirvožemiu, ir gyvybė suklestės neribotam laikui. Tad, trumpalaikėje perspektyvoje industrinės sistemos atnešė sėkmę, tačiau privedė prie klimato krizės ir katastrofiškų padarinių. Norėdami tai pakeisti, turime sutarti, kokį santykį kuriame su pasauliu ir mus supančia gamta.
Kurdami socialines sistemas, tokias kaip švietimas, atkartojome tas pačias klaidas ir sukūrėme nenatūralią, trumparegišką ir netvarią švietimo sistemą, kuri orientuota į derlių, pabrėžiant akademinius rezultatus, stojančiųjų į universitetus skaičių, pamokų lankymo ir kitus panašius rodiklius. Tai yra taip pat beprasmiška ir netvaru kaip ir agrokultūrinės sistemos, besiremiančios industriniais principais. Šie rodikliai turėtų būti ne prioritetas, o tvarumo pasekmė.
Kita paralelė, kalbant apie tvarias sistemas, kurios remiasi dirvožemio visavertiškumu, yra su žmonių kuriamomis bendruomenėmis. Visose struktūrose, įskaitant mokyklą, žmonės suklesti, kai kultūra yra tinkama. Paprastai tariant, kultūra yra tai, kaip mes tvarkome reikalus. Žmonės klesti, kai pripažįsti jų tapatumą, įvairovę, talentų gelmę ir beribes galimybes pritaikyti asmeninius talentus. Tam, kad tai pasiektume, reikia sukurti mišrią kultūrą, kurios vertybėse visavertiškai telpa tikslieji ir humanitariniai mokslai, menai, technologijos, individualūs talentai ir varomoji vidinės motyvacijos mokytis jėga.
Jeigu norime pasitikti pokytį, turime radikaliai pakeisti tai, kaip matome ir kaip kuriame mokyklą.
Kai tinkamai pasirūpini kultūra, visu kitu pasirūpinama savaime. Kultūra, kuri sudaryta iš atjautos, bendradarbiavimo, empatijos, tapatumo pripažinimo ir būtinybės patenkinti socialinio gyvenimo poreikį, sukuriant sąlygas kiekvienam nariui dalyvauti bendruomenės kūrimo procesuose. Daugiau apie tai, kaip ir kokiomis priemonėmis ketiname visa tai pasiekti, papasakosime gegužės 13-ąją Seime. Labai kviečiame prisijungti!
– Kalbant apie penktadienį Seime vyksiantį ESAM forumą – kokia jo idėja, kas jame dalyvaus ir ko tikitės iš šio renginio?
– Šis renginys yra didžiausias, kokį mums yra tekę organizuoti. Vieniems veikti nepaprastai sunku, todėl labai džiaugiamės, kad šiame etape sulaukėme pagalbininkų. Vienuoliktos klasės moksleivis Paulius Sagevičius ir jo atsidavimas iniciatyvai yra nuostabiausias įrodymas, kad einame teisingu keliu. Dr. Silvos Lengvinienės ir Margaritos Skvarčienės dėka iniciatyvą pristatysime Seime. Tikimės, kad ateis sprendimus priimančių ir patirties turinčių žmonių, kurie padės užauginti iniciatyvą iki realaus pokyčio.
Po ESAM pristatymo savo pranešimus skaitys vaizduotės ir drąsos nestokojantys švietimo pokyčių lyderiai: Lietuvos moksleivių sąjunga, „Renkuosi mokyti“, Demokratinė mokykla, „Junior Achievement“, „Kūrybos kampas 360°“, „Augu kartu“, „Švietimo nuotykiai“ ir pranešėjai iš Vilniaus universiteto bendruomenės ir Lietuvos mokyklų. Taip pat bus pateikiami Lietuvos mokyklų tyrimo „Kaip gyveni mokykloje?“ rezultatai.
Taip pat labai laukiame moksleivių akcijos, kuri vyks penktadienį nuo 13 iki 14.30 val. Nepriklausomybės aikštėje šalia Seimo. Kartu su moksleiviais sutiksime tai, kas svarbu: laisvę, pasitikėjimą, empatiją, galimybę kurti savo mokyklą ir gyvenimą. Moksleiviai atsineš plakatų su jiems svarbiomis žinutėmis. Apie tai, ko trūksta jų mokykloje, ar tai, dėl ko gera į ją eiti.
Per šią akciją bus mikrofonas ir gitara. Savo dainomis ir mintimis dalysis Tautvydas iš „Baltojo Kiro“, Šarukas iš „Garbanoto“, Gabrielė Vilkickytė ir Džiugas iš „jautì“, Gabrielė iš „Arlekino“, moksleivis Kajus Orda, Paulius Sagevičius iš LMS ir aš pats.
Labai kviečiame visus ateiti su taika ir tikėjimu, kad galime prisidėti prie teigiamo Lietuvos švietimo pokyčio ir kurti tokią mokyklą, į kurią norėtųsi eiti ir mokyti(s).
Sakoma: „Jei nori nueiti greitai – eik vienas. Jei nori nueiti toli – eikit drauge.“ Tad eikim drauge!
***
Neturintys galimybės forume dalyvauti gyvai, galės jį stebėti nuotoliniu būdu (tam taip pat reikalinga registracija).
Nuoroda stebėti ESAM forumą, kuris vyks gegužės 13 d. 15.30–18.00 val., čia.
Registracija į forumą čia.
