Baigusi mokslus Kaune, ji dirbo Utenoje, tačiau netrukus, kaip pati sako, meilė sugrąžino į kaimą. Rūta grįžo gyventi į vaizdingą gimtinę – Zarasų rajoną, kur jau ūkininkavo jos vyras.
„Niekas neprivertė – pati savo noru tapau ūkininke“, – juokiasi moteris, į Zarasų rajoną sugrįžusi 2015 metais. Jaunai porai „nuo nulio“ pradėti nereikėjo – ūkis anksčiau priklausė Rūtos anytai. Vis dėlto darbus perėmę jaunavedžiai turėjo ką veikti.
„Apsisprendėme, kad auginsime gyvulius ir su parama įsigijome 20 telyčių ir bulių. Dar traktorių – tai va taip mes pradėjome“, – į prisiminimus leidžiasi Rūta.
Nuo to laiko ūkyje atsirado ne tik daugiau gyvulių ir technikos – šeima susilaukė trijų vaikų, tad dabar darbus tenka derinti ir su jų poreikiais.
„Dabar turime 70 „mamyčių“, bet norim plėstis iki 100. Gyvulių skaičius kas 7-8 mėn. keičiasi, nes prieauglį parduodame. „Mamos“ pailsi kurį laiką, o tada vėl viskas iš pradžių“, – supaprastintai ritmą ūkyje nupasakojo ūkininkė.
Darbas ūkyje jai nėra naujiena – ūkininkavo ne tik vyro, bet ir Rūtos tėvai. „Jie užsiėmė pienine gyvulininkyste. Mes gyvulius irgi mylime, bet nusprendėme, kad auginti juos ne „pienui“, o „mėsai“ bus truputėlį lengviau. Deja... Kaip aš juokaudama sakau: „Nė velnio niekas ne lengviau! Gyvulys tas pats – su ragais, kanopomis“, – nieko nepagražindama pasakojo Rūta.
Ji neslėpė, kad pradėjus ūkininkauti sunkiausia yra ne darbas, bet žinojimas, kad uždirbti iš veiklos pavyks ne iš karto.
„Tiems jauniems žmonėms, kurie nori pradėti ūkininkauti, aš visada sakau, kad turi žinoti, jog iš pradžių su pinigais nebus gerai. Kai pradėjome ūkininkauti, tiek vyras, tiek aš dar turėjome kitus darbus (aš dirbau kineziterapeute), tai buvo lengviau.
Reikia suprasti, kad telyčia, pvz., veršiuko susilaukti galės tik po dvejų metų. Vadinasi, kokius trejus metus nesijaus, kad turi pinigų. Jų tiesiog nebus.
[Tuo metu] visi sukasi, kaip išmano. Vieni užtrunka ilgiau, kiti trumpiau. Mes „atsigavinėjome“ kokius šešerius metus, nes ir paskolos buvo, ir žemės, fermą pirkome. Atrodė: tik „ateina“ tas pinigas, ir vėl išeina. Buvo laikas, kad net sraigiavome, kad turėtume pinigų pavalgymui. Bet mes nesame tokie, kad eitume ir prašytume: „Mama, padėk“. Viską savo rankelėm pasidarom“, – pasakojo Rūta.
Apie tai, kiek ūkininkai (ne)turi pinigų, kaip pramogauja ir kitomis temomis Rūta pasakoja socialiniame tinkle „Instagram“. Jos kuriami trumpi filmukai išsiskiria humoru.
Rūta neslepia, kad yra optimistė. „Nežinau, iš kur aš tokia, nes mano mama, pvz., tikrai daugiau pesimistė. Kartais aš pasijuokiu: „Jeigu saulė šviečia, mamai blogai – karšta. Jeigu lietus lyja – jau per daug lyja.“ Bet vyras – taip, jis tikrai yra linksmų plaučių. Manau, kad aš dėl to jį įsimylėjau, tuo mane pakerėjo. Kita vertus, jeigu nebūsi optimistas, tu nepaūkininkausi“, – pasakojo Rūta.
Psichologinis atsparumas – dar viena savybė, kurios netrūksta ūkininkams. „Ši vasara buvo geras išbandymas: šaltas pavasaris, sausa vasaros pradžia, dabar paskutiniu metu – įvairios stichijos. O juk dar bandą puola ir vilkai, girdėjau, kad net meška kažkur netoliese slankioja. Genda ir technika, o juk ir vaikai serga, ir pats nesi pasilsėjęs... Tai ir turi būti stiprus psichologiškai, ir į viską žiūrėti optimistiškai – kitaip nepaūkininkausi“, – pasikartoja pašnekovė.
Kaip ūkininkai atostogauja?
Išgirdusi klausimą apie atostogas Rūta užsikvatoja: „Gyvulių nepaliksi „kaimynui“. Todėl tenka išmokti ilsėtis dirbant. „Mes su vyru kažkaip net per daug nesitardami mokame rasti laiko ir pailsėti. Aš esu ir instagrame rodžiusi, kad man pasimatymas su vyru yra išvažiuoti dviese aptvarų tverti. Ir be vaikų pabūni, ir su vyru pasišneki, ir gamtoje pasivaikštai. Pramogaujame ir išvažiavę dviese į parduotuvę, kurioje paprastai perkame produktų dviems savaitėms, taigi, užtrunkame. Kažkaip bandai visur pasidaryti sau pramogas“, – apie kasdienius dalykus, kurie džiugina, pasakojo Rūta.
Jos nuomone, gyvenant kaime, pramogų toli ieškoti nereikia. Ypač, kai tavo kaimas – ežerų krašte. „Mano vyras nėra mėgstantis daryti staigmenas, aš tuo užsiimu. Tai va neseniai surinkau artimiausius žmones ir visi kartu su irklentėmis pasiplaukiojome ežere. Esu tokia organizatorė, išjudinu savo vyrą ir ne tik jį“, – kalbėjo moteris.
„Instagram“ padeda griauti stereotipus
Viduje esantis „varikliukas“ Rūtą įkvepia ir kūrybai socialiniuose tinkluose. Šiuo metu instagram paskyra (bus aktyvi nuoroda į ją) jau turi daugiau nei 9000 sekėjų.
Ūkininkė neslepia, kad iš artimųjų palaikymo nesulaukia, vis dėlto jai pačiai tokia veikla – atgaiva ir malonumas.
„Instagrame aš esu penkti-šešti metai, o aktyviau reikštis pradėjau prieš trejus metus. Tada turbūt išnyko baimė „ką pagalvos kiti?“. Kai pradėjau rašyti, būdavo replikų „kam to reikia?“. Pradžioje to nesuprato ir vyras. Bet aš jam ir visiems, kam įdomu, sakau, kad rašyti pradėjau iš noro pailsėti nuo buities. Vyras „pailsėdavo“ išvažiavęs į laukus, o aš – kurdama turinį Instagram'e“, – neslėpė ūkininkavimo kasdienybe instagram besidalinanti ūkininkė.
Anot jos, mintys, ką įdomaus, aktualaus sukurti, jai padėjo ir vis dar padeda neapkerpėti. „Dauguma gal galvoja, kad visa tai daryti mane įkvėpė ūkininkas Petras Šiaučiūnas, kuris jau anksčiau buvo aktyvus socialiniuose tinkluose. Bet tiesa tokia, kad mano įkvėpėja – influencerė Inga Žuolytė.
Aš pati – kineziterapeutė, labai mėgau judesį, tad pirmiausia tai ir rodžiau, bet vis po truputį įpindavau ir ūkio gyvenimo. O paskui išėjusi į vaiko priežiūros atostogas pamačiau, kad noriu dalintis tik ūkininkavimo „virtuve“, – apie pokyčius, įvykusius pastaraisiais metais, papasakojo pašnekovė.
Vyras „pailsėdavo“ išvažiavęs į laukus, o aš – kurdama turinį Instagram'e.
Pasak jos, svarbiausias jos tikslas – padėti keisti įsisenėjusius stereotipus, susijusius su ūkininkais ir kaimu. „Lietuvoje požiūris į ūkininkus nuo senų laikų yra blogas. Prieš porą metų per radiją girdėjau, kad žmonės nenorėtų draugauti su ūkininkais, nes jie neva neatrodo protingi. Aš noriu parodyti, kad taip nėra <...>“, – savo nuomonę išsakė Rūta.
Temos gimsta „iš gyvenimo“
Nors pradžioje instagramas Rūtai buvo tik būdas atskleisti kūrybingumą, šio darbo ji ėmėsi gerai pasiruošusi – lankė kursus, planavo temas.
„Po pirmojo seminaro dar metus dvejojau – tik tada ryžausi pradėti. Dabar temos gimsta natūraliai: būna, einu pro traktorių, matau, vyras klausosi muzikos, ir jau turiu idėją reels‘ui. Kai kurios temos ateina iš noro sugriauti mitus, pvz., kad ūkininkai yra pasislėpę po milijoną eurų, nes gi gauna išmokas, paramas ir t.t.“, – kalbėjo instagrame apie ūkininkavimą šmaikščiai pasakojanti moteris.
Ji neslėpė, kad užsiauginti tūkstantinį sekėjų būrį jai užtruko. „Labai ilgai jų skaičius augo pamažu. Tikrai nebuvo taip, kad per metus ėmė ir užaugo iki 9000“, – sakė Rūta.
Savo kailiu patyrusi, kaip ilgai tenka laukti susidomėjimo ir auditorijos įsitraukimo, ji sako mielai padedanti kitiems ūkinininkams ir ūkiams reklamuoti savo veiklas ir produkciją.
Kelerių metų „influencerės“ patirtis rodo, kad žmonėms įdomiausias – lengvas ir linksmas turinys apie kaimą.
„Matyt, kaip ir man, taip ir jiems norisi tiesiog gerai praleisti laiką“, – juokėsi Rūta, jau sulaukianti ir pasiūlymų pareklamuoti vieną ar kitą produkciją.
„Būna visko, jei pasiūlo pareklamuoti – neatsisakau. Ypač, jei koks mažesnis ūkis, kuriam, žinau, bet kokia reklama reikalinga. Bet, kaip ir sakiau, mano tikslas – ne toks. Aš nelabai drįstu vadinti save nuomonės formuotoja“, – juokėsi pašnekovė.
Ar Lietuvai reikia ūkininkų-influencerių? Anot Rūtos, galimybė papasakoti apie save ir savo veiklą svarbi tiek ūkininkui, tiek, pavyzdžiui, gydytojui ar santechnikui.
„Visos specialybės yra įdomios žmonėms. Kalbant apie ūkį, tai, matau, kad žmonėms norisi gamtos, gyvuliukų, dabar jau retas kuris žino, koks yra tas tikras kaimas. Juokiuosi, kad mano vaikams didelę ir labai gerą įtaką daro mano „konkurentas“ – jau minėtas ūkininkas Petras. Sūnus žiūri jo youtube‘o kanalą ir nori ūkininkauti“, – neslėpė Zarasų rajone su šeima gyvenanti ir ūkininkaujanti moteris.
Visos tos specialybės yra įdomios žmonėms. Matau, kad žmonėms norisi tos gamtos, tų gyvuliukų, retas kuris žino, koks tas tikras kaimas.
Siūlys „pasimatuoti“ kaimą
Rūtos galvoje idėjos virte verda. Viena iš tokių – galimybė patirti kaimišką kasdienybę žmonėms, kurie jame nėra buvę. „Aš gvildenu idėją pasiūlyti žmonėms „pasimatuoti“ kaimą. Esu sulaukusi ne vieno klausimo apie tai. Manau, tai būtų smagi turizmo idėja. Juokavau, kad būtų smagu, pavyzdžiui, pasiūlyti atrakciją bernvakariui – sunumeruoti veršelius. Pažadu, kad adrenalino tikrai netrūks, nes sunumeruoti veršelį, kai šalia baubia jo mama – yra reikalų. Adrenalino – tiek pat, kiek važiuojant su keturračiais motociklais“, – idėja pasidalino moteris, neslėpusi, kad jai sunku suprasti žmones, kurie neįsivaizduoja, ką galėtų veikti kaime.
„Tų idėjų tiek daug! Aišku, visi bijo pabandyti, nežino, ar įmanoma pragyventi. Bet verta bandyti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Nors tiek ji, tiek vyras sugrįžo į gimtinę ir iš dalies tęsia tėvų pradėtą veiklą, t.y. toliau ūkininkauja, savo vaikams Rūta sako linkinti klausyti širdies.
„Jie turės visus pasirinkimus, kokių tik norės. Svarbiausia – klausyti širdies, nes, kai tu dirbi mylimą darbą, tau nereikia dirbti. Aš ne kartą esu sakiusi, kad džiaugiuosi būdama ūkininkė. Ačiū Dievui, kad „ištiko“ vaiko priežiūros atostogos ir leido galutinai įsivažiuoti į ūkininkavimą“, – pasakojo 5-erių, 2-jų ir 1-erių metų vaikus su vyru auginanti ūkininkė Rūta.