„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Intensyvus darbas ir nuolatinė įtampa Justinai baigėsi persileidimu: „Man reikėjo visiško restarto“

„Viskas, kas mums nutinka gyvenime, yra arba dovana, arba pamoka. Ši istorija man buvo nuostabi pamoka“, – teigia Justina Ignatavičienė. Reklamos srityje ilgus metus besisukusi moteris taip mylėjo savo darbą, kad jokių ribų sau nestatė – dirbo iki negalėjimo, o vėliau save „nuskausmindavo“ alkoholiu bei sportu.
Justina Ignatavičienė
Justina Ignatavičienė / Asmeninio archyvo nuotr. / 15min koliažas

Laiką su šeima dėl projektų aukojusią tautietę sustoti privertė tik patirtas persileidimas. Po jo moteris suprato – toliau taip gyventi negalima.

Reklamos srityje jautėsi sava

Kaip 15min pasakoja Justina, į reklamos sritį ji atėjo gana netikėtai. Nuo mažens šeimos nariai ragino ją studijuoti teisę, mat ne vienas iš jų taip pat buvo pasirinkę šią profesiją. Visgi pačios pašnekovės tai nė kiek netraukė ir ji pasirinko krimsti filosofijos mokslus.

Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė

Bestudijuodama universitete, moteris dirbo padėvėtų drabužių parduotuvėje. Ten dažnai lankydavosi vienos reklamos agentūros prodiuserė. Ji paprašė Justinos nusifotografuoti kampanijai apie skrydžius, o vėliau pakvietė įsidarbinti savo darbovietėje. Taip, būdama 20-ies, pašnekovė įsisuko į sritį, kurioje praleido bene 15 metų.

„Pats pirmas įspūdis nuėjus į reklamos agentūrą – mane apstulbino, kiek yra fainų, kūrybiškų, stilingų, gražių asmenybių. Tai mane labai sužavėjo. Aš iš tikrųjų pirmą kartą pasijaučiau savo vietoje, tarp savų. Ir pats darbas man patiko – jo pobūdis, kūrybinis procesas“, – sako Justina.

Moteris reklamos agentūroje užėmė prodiuserės poziciją – iš kliento gaudavo patvirtintą idėją ir rūpindavosi jos įgyvendinimu. Atsakinga ji buvo ir už fotosesijas, ir už stilistus, ir už vietos parinkimą, ir už aktorių nusamdymą.

Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė

Šis darbas moteriai labai patiko, jį dirbo tol, kol išėjo į pirmąsias savo motinystės atostogas. Po jų Justina perėjo į kitą agentūrą, ten iš pradžių rašė tekstus, vėliau vadovavo projektams, o galiausiai – ir visai įmonei. Darbo tempas tuomet buvo išties intensyvus, streso kuo toliau, tuo labiau daugėjo.

Atsigręžė į sportą ir alkoholį

Paklausta, kada pirmą kartą suprato, jog gerai nesijaučia, Justina teigia, kad buvo taip įsisukusi į darbą, jog panašių klausimų sau net nekėlė. „Dabar, žiūrėdama retrospektyviai, aš galiu galvoti apie tai. Bet kai tu esi tame darbe, toje rutinoje, tame automatizme, tu to ir nepastebi. Tu nebejauti savo kūno, nesupranti savo emocinės būsenos“, – sako pašnekovė.

Ilgainiui, nors darbas jai ir labai patiko, moterį ėmė lydėti vis didesnis beprasmybės jausmas, įtampa ir nuovargis. Kad iš to išsivaduotų, Justina atsigręžė į alkoholį, vakarėlius ir intensyvias rytines treniruotes.

Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė

„Tai buvo būdas nusiskausminti. Grįžti, jauti nuovargį – išgeri taurę vyno ir tau ramiau. Ryte ima nerimas, nenori eiti į darbą – valandą pasportuoji su treneriu. Nuvargini kūną, kortizolį išprakaituoji ir eini toliau, nebekeli klausimų“, – prisimena ji.

„Kol nestebi savęs, varai tol, kol sulūžti. Aš tiesiog inertiškai dirbau, variau, strategavau. Dariau tai, ką turėjau daryti, taip, kaip tuo metu galėjau geriausiai padaryti“, – priduria moteris.

Darbą laikė svarbesniu už vestuves

Esminius momentus, kada suprato, jog ką nors būtina keisti, Justina pažymi du. Pirmasis iš jų nutiko besiruošiant savo pačios vestuvėms. Šiai progai moteris pasiėmė tik dvi laisvas dienas – tam, jog galėtų savaitgaliui iš Vilniaus nuvažiuoti į Šiaulius, kur ir vyko tuoktuvės.

„Ta situacija skamba juokingai. Galėtum sakyti – kas nors atostogų nedavė vestuvėms. Bet aš pati buvau agentūros vadovė, tai buvo mano pasirinkimas. Man tuo metu atrodė, kad jis yra teisingiausias. Neatsimenu, kokių darbų tuo metu buvo, bet mano logika buvo tokia, kad yra svarbesnių dalykų negu mano medaus mėnuo“, – sako pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė

Dieną prieš vestuves moteris Šiauliuose blaškėsi po prekybos centrą ieškodama savo mamai pėdkelnių. Tuo pat metu jos telefonas netilo nuo skambučių. Galiausiai Justinai visos tos įtampos pasidarė per daug ir ji graudžiai apsiverkė. „Stovėjau prie eskalatoriaus, kūkčiojau, o žmonės važiavo ir žiūrėjo į mane. Aš visiškai palūžau. Supratau – palauk, taip nėra gerai“, – teigia ji.

Po vestuvių Justina apsisprendė, jog išeis iš darbo. Tiesa, jau netrukus ji sužinojo, kad laukiasi, ir sugalvojo agentūroje dar pasilikti, iki kol išeis motinystės atostogų. Visgi Justina tuomet sulaukė dar vieno, itin skausmingo, sąmoningumo blyksnio – nuolat bėgdama ir jausdama didžiulį stresą, ji patyrė persileidimą.

„Tada kelio atgal jau tikrai nebebuvo. Mano visi resursai buvo išnaudoti ir aš buvau priversta sustoti“, – pripažįsta moteris.

Kad atsigautų, pabėgo į kaimą

Po šio skaudaus įvykio Justina ėmėsi kardinalių pokyčių. Ji išėjo iš reklamos agentūros ir pusei metų apsigyveno kaime, kur nedarė nieko, tik pjovė žolę ir rūpinosi ūkiu. „Man reikėjo visiško restarto“, – sako pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė

Moteris nusprendė, kad naujojo savo gyvenimo etapo centre turi būti ne kas kitas, o ji pati – jos norai ir troškimai, tai, kas jai teikia džiaugsmą, o ne tai, ką daryti atrodo teisinga. Justina atsigręžė į sąmoningumo technikas, ėmė domėtis emocinio paleidimo metodu, kurio esmė – gebėjimas priimti visas savo emocijas, nesvarbu, ar jos malonios, ar ne.

„Iš principo mes esame išmokę ignoruoti arba vengti emocijų, kurios mums yra nemalonios – gėda, pyktis, nerimas, baimė. Pavyzdžiui, sakome – nėra ko čia pykti. Bet kai žmogus iš tikrųjų leidžia sau viduje jausti tą pyktį, kiek daug atsiranda energijos veikti, kiek daug atsiranda strategijų, kaip galima padaryti geriau! Tu supranti: palauk, aš nesu aplinkybių įkaitas, aš galiu keisti aplinkybes, galiu keisti gyvenimą, aš galiu daryti taip, kaip noriu.

Kai pradedi leisti sau jausti tai, kas jaučiasi, leisti sau sąmoningai pabūti tame, kas jau yra, ta emocija tiesiog atsipalaiduoja, išsisklaido ir iš apačios išlenda kažkokia kita emocija“, – aiškina pašnekovė, šiuo metu apie emocinius paleidimus konsultuojanti ir kitus žmones, taip pat įmonėms vedanti mokymus apie emocinį intelektą.

Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Justina Ignatavičienė

Svarbiausia – jausti save

Kalbėdama su 15min, Justina pripažįsta dabar esanti tarsi „ant bangos“ – ji jaučia, kad gyvena taip, kaip iš tiesų nori. Besidalindama savo istorija, moteris viliasi, kad jos klaidų kiti žmonės nekartos ir į savo tikrąsias emocijas atsigręš laiku.

„Ši visa istorija yra ne apie tai, kad kaltas yra darbas. Aš nesakau: išeikite iš darbo. Bet būdami, kur esate, pamatykite, kur esate, ir tada ką nors darykite. Nes ką nors padaryti įmanoma. Nelaukite to restarto, nelaukite, kol prasidės vėžys, kol labai stipriai sušlubuos sveikata, kol išsiskirsite su artimiausiu žmogumi, kurio negirdite.

Nelaukite to, kad nereikėtų visko mesti ir važiuoti metams į Tibetą. Geriau dabar pastebėkite ir pradėkite mažais žingsniais kažkur judėti, kažką keisti. Pradėkite jausti save“, – linki Justina.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau