Irane gyvenusi dr. I.Koreivaitė – apie musulmonų santuokas ir mirties bausmę homoseksualams

Turbūt nėra klausimo apie islamą, į kurį atsakymo neturėtų vilnietė Ieva Koreivaitė. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorė, politikos mokslų daktarė I.Koreivaitė maždaug 15 metų gyveno ir mokėsi Irane. Dabar ji skaito paskaitas apie islamą, radikalizaciją bei Vidurio Rytų tarptautinius santykius. Ievai teko ne tik studijuoti Irane, tačiau gyventi vietinėje šeimoje. Šią religiją ir kultūrą ji ne tik pažįsta, tačiau ir supranta.
„Kume privalėjau nuolat nešioti pilną hidžabą. Po pusmečio ar kelių mėnesių, kai keliaudavau į Lietuvą, būdavo keista oro uoste nusiimti hidžabą, jautiesi kaip nuogas“, – sako Ieva.
„Kume privalėjau nuolat nešioti pilną hidžabą. Po pusmečio ar kelių mėnesių, kai keliaudavau į Lietuvą, būdavo keista oro uoste nusiimti hidžabą, jautiesi kaip nuogas“, – sako Ieva. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Deja, bet mes apie islamą daugiausia žinome iš radikalų ir teroristų lūpų, žinome kelias radikalias formuluotes ir manome, kad jie atstovauja religinei tradicijai. Bet tai tikrai nepilnas vaizdas – be radikalaus islamo interpretavimo yra ir tradicinis nuosaikus islamas, kuriuo seka absoliuti dauguma musulmonų“, – sako I.Koreivaitė.

Ievos pažintis su islamo religija prasidėjo tada, kai Vilniaus universitete ji pradėjo studijuoti Irano etnologiją. Vėliau jai teko išvykti į Iraną atlikti lauko tyrimų.

Tąsyk Ieva pateko į kasmetinį gedulingą minėjimą – ašūrą, kai religinio gedėjimo metu šiitai prisimena 680 metais Kerbelos mūšyje sunitų nužudytą trečiąjį šiitų imamą Huseiną kartu su 72 bendražygiais.

„Jų gedėjimo ritualika man paliko didelį įspūdį, pati dalyvavau ir aprašiau raudojimo praktikas, o kartu pradėjau gilintis, kodėl reikia gedėti dėl VII amžiuje mirusio imamo. Mane sudomino religinės studijos. Irane religija yra vizuali, ji itin aktyvi žmonių kasdienybėje ir viešumoje. Žmonės vieną dieną apsirengę juodai, kitą – baltai, trečią dalina pyragaičius ir už viso to slypi labai įvairūs ir įdomūs religiniai naratyvai.

Dar įdomu tai, kaip religija gali tapti galios kaupimo priemone. Tokia valstybė kaip Iranas, kuri save vadina islamo valstybe, išnaudoja tiek religinius naratyvus, tiek žmonių religinius sentimentus ir konstruoja viešąją nuotaiką – nurodo kada gedėti ir kada džiaugtis. Mokyklos, darbovietės privalo rengti ir dalyvauti religinėse šventėse, paruošti atitinkamas viešas programas. Iš esmės visos valstybės gyvenimas yra organizuojamas aplink religinius postulatus tad politika susiplaka su religija“ – kalbėjo Ieva.

Tačiau studijuojant politinę religiją I.Koreivatei reikėjo suvokti ir islamo pagrindus. Dėl šios priežasties ji pradėjo mokytis islamo seminarijoje Kumo mieste ir čia studijavo islamo teisę: „Po studijų seminarijoje sugrįžau į Teheraną ir Teherano universiteto Politikos mokslų ir teisės fakultete tęsiau studijas. Taip, per dvi studijų kryptis, aš apjungiau tai, kas man įdomiausia.“

15min GYVENIMO pokalbis su I.Koreivaite – apie religijų skirtumus ir panašumus, moterų ir vyrų teises bei pareigas Irane, laikinąsias ir nuolatines santuokas bei homoseksualių asmenų situaciją Irane.

– Ieva, mes gyvenime dažnai mėgstame įvairius dalykus lyginti. O ar galima lyginti religijas?

– O kodėl ne? Apie visas religijas galiu pasakyti vieną: jos yra būdas žmonėms pasiekti laimę. Tai paruoštukas, kuriuo naudojantis galima tikėtis, kad gyvenimas atrodys prasmingas.

Abraomiškas religijas, tokias kaip islamas ir krikščionybė t.y. religijas, kurios panašios savo logika, lyginti lengva. Pastaruoju metu islamo radikalai bando įrodyti, kad islamas ir krikščionybė yra nesusijusios, vis tik tai tėra politinė strategija, kylanti iš skaudžių istorinių patirčių Vidurio Rytuose: pirmiausia, dėl XX a. pradžios kolonijizmo laikotarpio bei dėl vėlesnės Vakarų valstybių politikos Vidurio Rytuose. Islamas yra tapęs politinio pasipriešinimo judėjimo ideologija. O ideologija tai ne religija, tik pavadinimas tas pats.

Abi religijos – islamas ir krikščionybė – susisieja tiek per pranašą Abraomą, tiek per visus kitus panašus. Islame yra apie 124 tūkst. pranašų, o kai kurie iš jų – Mozė, Kristus, Nojus ir kiti – matomi ir mūsų religijoje kaip didieji pranašai.

Islame teigiama, kad Dievas visada kalba tą patį, jis nekeičia savo nuomonės, tik skiriasi laikas ir vieta. Jis sako aktualius dalykus konkrečiai tautai, jos gyvenamu laikotarpiu.

Kodėl islame Mahometas yra paskutinis pranašas? Nes musulmonai tiki, kad Dievas suteikė instrumentus žmonėms patiems atsinaujinti religiją Yra toks pasakymas: intelektas yra pranašas jumyse. Kitaip tariant, Dievas suteikia žmogui teisę naudotis savo intelektu ir jis turi tapti mūsų pranašu, padėsiančiu atsivesti dievišką valią į šiuos laikus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų