„Esu Irmida, esu iš Lietuvos. Toks jausmas, kad mano namai yra ten, kur esu. Nereikia niekur važiuoti, nieko netrūksta, nieko nepasiilgstu, nes viskas yra su manimi“, – sako ji, lengvu judesiu ant samanų pataisydama balto lino suknelę.
Ką gyvenime veikia Irmida Petrulė, keliais žodžiais nusakyti sunku. Nors ji vadina save vedle, tačiau šiame žodyje telpa daugybė dalykų, veiklų ir patirčių. Pastarosios atėjo iš viso jos gyvenimo.
– Irmida, pokalbį norėčiau pradėti nuo jūsų veiklos. Kokia ji?
– Labai įvairi. Anksčiau, kai buvau jauna, patiko ir vienas, ir antras, ir trečias. Bet mes, moterys, labai ribojam save ir galvojam, kad jeigu aš esu, pavyzdžiui, žurnalistė, tai negaliu būti tapytoja, negaliu būti kitu, kuo man norisi. Todėl aš galvodavau, kad domėjimasis yra ne mano privalumas, o trūkumas – viskas man įdomu, daug sričių.
Dabar jau suprantu, kad tai – mano privalumas. Aš tapau gyvus paveikslus, kurie kalba, kuriu sukneles, kurios yra ne tik rūbas, bet ir priemonė moteriai būti laimingai. Vedu sąmoningumo susitikimus.
Vedu moteris į džiaugsmo, laimės, pilnatvės būseną per pokalbius, per asmeninius susitikimus. Yra ir garso susitikimai su archajiškais instrumentais. Kuriu sukneles, skraistes, kvepalus – kuriu laimės skrynias. Tai maistas moters sielai.
– Tai yra jūsų pagrindinė veikla, darbas? Kitaip tariant, noriu paklausti, ar tai yra jūsų pragyvenimo šaltinis?
– Anksčiau aš gyvenau ir susirasdavau darbą dėl pinigų. Dabar aš gyvenu iš to, ką veikiu, o pinigų ateina tiek, kiek man reikia. Kiek reikia mano džiaugsmui.
Žinoma, gyvenu šeimoje, su vyru, kuris yra verslininkas. Šeimą finansiškai aprūpina jis. Tai, kas ateina iš mano veiklos, yra tam, kad aš patirčiau malonumą.
Pinigų ateina tiek, kiek man reikia. Kiek reikia mano džiaugsmui.
Mano gyvenimas pasikeitė, kai aš sutikau savo dabartinį vyrą. Tada atėjo noras ieškoti savęs. Gyvenime išties patyriau daug įdomių dalykų, o veiklos man netrūko niekada, netrūksta ir dabar. Štai jau planuoju rudenį renginį Birštone, kur kviesiu moteris. Jis vadinsis „Būti laimingai reikia drąsos“.
– Kokią žinutę jūs perduodate moterims?
– Kad būtum laimingai, reikia drąsos. Anksčiau man atrodė, kad kai moteris turi pinigų, vyrą, savo veiklą, vaikų, keliauja, tuo džiaugiasi – ji jau yra laiminga.
Bet būti laimingai nereiškia visada šypsotis, turėti vyrą ir pinigų. Čia ne tai. Laimingai svarbu būti tada, kada tau aplink atrodo juoda, kai savęs nematai, kai jautiesi niekam nereikalinga ir kai atrodo, kad niekas tavęs nemyli. Tokios būsenos būti laimingai. Ir pamatyti visame tame prasmę.
– Irmida, paklausiu galbūt negražiai. Atrodytų, bepigu jums būti laimingai, kai turite finansiškai aprūpinantį vyrą, galite užsiimti širdžiai miela veikla. Gal, pasakytų dar kažkas, kiekvieną rytą jums nereikia eiti į darbą. Man atrodo, kad jums tiesiog lengva apie tai kalbėti.
– Jūs gražiai paklausėt. Bet aš dešimt metų savo pirmagimę dukrą auginau viena. Kai laukiausi jos, man buvo 17 metų, gimdžiau būdama aštuoniolikos. Ir ėjau – nežinau, kaip. Duobėm. Išsiskyriau jauna, su kūdikiu ant rankų, be jokių mokslų, be nieko.
Vėliau pradėjau mokytis, susiradau darbą ir bandžiau viską suderinti, pati būdama dar vaikas. Ir todėl aš žinau, kad reikia drąsos būti laimingai.
Aš nepabijojau išsiskirti, kai pamačiau, kad mums nėra pakeliui. Aš nepabūgau įkristi į duobę, kai man visi kalbėjo apie tai, kad laukiuosi kūdikio būdama 17-os. Taigi, sakė man, čia jau viskas. Nurašė mane. O man tada atrodė, kad tas vaikas yra didžiausia laimė.
Vidinė jėga yra kiekviename iš mūsų. Tiesiog reikia tikėti ir pasitikėti Visata, eiti keliu, daryti tai, ką tu jauti. Tai yra drąsa, labai didelė drąsa.
Per dešimt metų aš daug patyriau. Siekiau karjeros, man reikėjo pinigų. Dirbau tiesiog dėl jų. Buvo visko daug, viskas keitėsi, vertėsi.
Pasiekiau tada, kaip man atrodė, labai daug. Baigiau mokslus, įsidarbinau, dirbau padavėja, važiavau į užsienį ir vėl grįžau. Visur buvau su savo dukryte.
Vėliau įsidarbinau įmonėje, kur reikėjo labai daug drąsos, jėgų, noro ir pasitikėjimo. Man sekėsi. Dirbau pardavimuose, kilau karjeros laiptais, uždirbau daug pinigų.
Buvau specialiste banke, po to tapau filialo vadove, tada – visos Kauno apskrities pardavimo direktore.
Pamenu, jog labai didelė mano pačios dėmesio koncentracija buvo į pinigus. Juose mačiau laimę ir džiaugsmą. Dar maniau, kad esu pardavimo žmogus, esu apskritai nekūrybiška. Prisimenu save, stovinčią su darbiniu kostiumėliu, o kieme – naujas automobilis iš salono. Turiu vyrą, bet žmogaus, su kuriuo man yra tiesiog gera – ne.
Ir taip tu stovi su tuo oficialiu kostiumėliu suprasdamas, kad ne čia laimė.
Galiausiai supratau, kad laimė yra tavyje.
Mano gyvenime nutiko taip, kad visus pinigus, kuriuos turėjau, aš per mėnesį praradau. Tai buvo mano asmeninis bankrotas.
Matyt, aš atėjau į šį gyvenimą patirti patirčių. Ir kuo daugiau jų patiriu, tuo toliau einu. Todėl visą laiką moterims sakau: nebijokit, darykit viską, ką jaučiate, ką norite. Absoliučiai viską. Bandykit, eikit. Nes dažnai moterys sako, kad gyvenime neranda sau mielos veiklos.
– Darant, einant gali ir nepavykti.
– Man daug kartų nepavyko. Bet čia ir yra sėkmė. Kada tau nepavyksta, užsidaro vienos durys. Tai reiškia, kad patyrei tokią patirtį, kurią turėjai patirti. Kad suvoktum, kad atrastum.
Aš ir vėl pasakoju savo gyvenimą. Kai išsiskyriau, kiek vėliau sutikau savo dabartinį vyrą. Mums gimė du vaikai. Atrodo, laiminga? Bet tu vis tiek supranti, kad ne tame esmė.
Man kilo noras ieškoti savęs, rasti vidinę harmoniją, tačiau nenukrypti į kraštutinumus.
Galiausiai supratau, kad laimė yra tavyje. Laimė būti pačiai su savimi ir jaustis laimingai. Būti su savimi pilnatvėje, nieko nenorėti iš kitų, neturėti jokių lūkesčių iš savo vyro, nebūti jam mama, o tik mylimąja, mylėti ir mylėtis. Taip pat neturėti jokių lūkesčių iš aplinkui esančių žmonių. Nes niekas tavęs nepadarys laimingos, išskyrus pačią tave.
Taip, tu gali susirasti turtingą vyrą, kuris gali tave apipilti turtais. Bet dėl to tu laiminga nebūsi. Mano pagrindinės klientės yra moterys, kurios, atrodo, turi viską, bet nėra laimės. Kodėl? Nes ne tai yra laimė.
Kai mes nemylime savęs, susirandame partnerį, kurį iš tos didelės meilės norim pasisavinti, pareguliuoti jam gyvenimą.
Ji yra išmokti vertinti tai, ką turi, pajusti dėkingumą viskam, kas tave gyvenime supa, ką tu sutinki, išdrįsti eiti ten, kur tave veda širdis, nors tavęs aplinkui niekas nepalaiko. Tokia ir yra drąsa būti laimingai.
Kai norisi – gulėti ir nieko neveikti. Kai norisi – suvalgyti pyragaitį. Kai norisi – nusipirkti suknelę. Moterys dažnai riboja save ir, pavyzdžiui, neleidžia sau valgyti saldumynų, kad nepastorėtų.
– Aš.
– Arba jos jaučiasi per storos.
– Irgi aš. Ir dar kokios penkios mano draugės.
– Kodėl? Tu gali būti bet kokia, bet jei viduje esi laiminga, priimi save tokią, kokia esi. Kaifuoji nuo savęs visokios. Nuo savo kojų pirščiukų. Reikia pradėti mylėti save. Ir tik tada, kai tu myli save, tu gali mylėti kitą žmogų. Tik tada.
Kai mes nemylime savęs, susirandame partnerį, kurį iš tos didelės meilės norim pasisavinti, pareguliuoti jam gyvenimą. Tada mums visa tai labai sunku nešti.
– Turbūt dažna situacija, kai šeimoje žmonės bando tarsi savintis kitus žmones, kartais – atimti iš jų pomėgius, neturėti nieko daugiau, tik mane vieną. Kodėl?
– Nes mes patys esame nelaisvi. Kontroliuodamas kitą, tu kontroliuoji pats save.
Būti gera žmona, būti gera mama – tokia, kokia tu esi. Neauklėti savo vaikų, neauklėti savo vyro, atsikabinti nuo visų ir užsiimti savimi.
– Kalbėdama jūs dažnai minit laimę. Tarsi esminį kirtį dedate ant šio žodžio.
– Nes manau, kad visi žmonės nori vienintelio dalyko – laimės. Kai pradeda save kritikuoti dėl svorio, dėl kreivų dantų, per mažos ar per didelės krūtinės, viskas susideda į laimės būseną.
Man išties atrodo, kad vienintelis dalykas, ko žmonės nori – būti laimingi. Sveikata, beje, irgi yra laimės dalis. Viskas į tą patį tašką.
– Kiek išvaizda ir grožis turi įtakos savijautai?
– Mes visos esame skirtingos. Bet jei tu jautiesi negraži, nemyli savęs, tai kaip kas nors kitas gali matyti tave gražią? Kaip, jei tu nemyli savęs, tave gali mylėti kitas?
Juk tave sukūrė taip, tu gimei toks žmogus. Tai ką tu nori keisti? Tu esi tokio sudėjimo, tokio grožio. Tai ir išmok pamilti save, leisk sau daugiau, nieko nebijok. Aš nekalbu, žinoma, apie kraštutinumus.
Beje, būna, kad kai eini dvasiniu keliu, taip pat labai gali nueiti į kraštutinumus. Teko ir man tai patirti, todėl ir dalinuosi.
Dvasingumas nereiškia to, kad tampi tarsi nušvitęs, užsidarai oloje, gyveni ir medituoji. Dvasingumas yra ne tai.
Kai pradedi eiti į savo vidinį gylį, prasideda daug dalykų. Tada imi savęs ieškoti. Dvasingumas nereiškia to, kad tampi tarsi nušvitęs, užsidarai oloje, gyveni ir medituoji. Dvasingumas yra ne tai.
Čia taip pat reikia išmokti būti laimingai tarp žmonių, gyventi su savo šeima, su savo vaikais, sugebėti priimti žmones ir nenorėti jų pakeisti.
Laimė gali būti visur. Gali dirbti visiškai eilinį darbą ir jaustis laimingu.
– O kaip jūs įvardintumėte moteriškumą?
– Man moteriškumas yra leisti sau būti tokia, kokia tu esi. Pamilti save, jausti pagarbą, jausti meilę, jausti dėkingumą pirmiausia sau. Viską reikia pradėti nuo savęs. Jei tu matai kitame, kad kažkas tave nervina, tai yra ne kitame žmoguje, o tavyje.
Kartą, kai teko būti vienoje kompanijoje, išgirdau, kaip žmonės apkalbinėja kitus. Tokiose situacijose aš visada pagalvoju: kam apie save taip negražiai kalbėti? Nors jis kalba apie kitą, bet iš tikrųjų juk jis pasakoja apie save. Viskas, kas tau netinka kitame žmoguje, yra apie tave patį.
Kartais pagalvoju, kad mūsų gyvenimuose paskutinė akimirka yra mirtis. Ir jei būtų tokia akimirka dabar, aš galiu pasakyti, kad šiuo metu aš darau viską, ką noriu. Absoliučiai viską.
– Netaupot gyvenimo?
– Netaupau. Aš gyvenu kiekvieną akimirką, leidžiu sau jaustis taip, kaip noriu. Ir tai nesiremia į nieką. Nesiremia į jokius pinigus.
Kai pagalvoju ir prisimenu save nuo mažumės, aš viską tarsi mačiau kitaip. Mama sakydavo: kodėl tu visus nori apginti? O man nesinori apginti, bet aš visą gyvenimą matau tarsi pro rožinius akinius. Kuriu jį taip, kaip noriu. Neužsibūnu nelaimės būsenos. Juk būna mums visiems tokių būsenų. Būna nelaimių.
– Esate ir trijų vaikų mama. Kas jums ir kokia yra motinystė?
– Taip, trijų. Dukrai yra 21-eri, o sūnums – 7-eri ir 5-eri. Labai nuostabūs dalykai yra su vaikais, kuo taip pat labai noriu dalintis. Kaip neauklėti savo vaikų, kaip moteriai priimti savo suaugusį vaiką, kaip jį paleisti, kaip nenorėti nieko kontroliuoti ir kaip jį mylėti, stebėti ir matyti einantį į savas patirtis. Kaip nesikišti, nepatarinėti, nemokyti.
– Natūralu, jei vaikai nori mamos patarimo.
– Aš dukrai sakau: dukryte, o ką aš tau galiu patarti? Kodėl žmogui norisi patarimo? Kad jam nereikėtų jausti ir spręsti pačiam. Bet jei tu pasakysi, kaip elgtis, tu pasakysi iš savos patirties, kaip ir ką daryt. O žmogus savo patirtis turi išgyventi pats.
Iš kur kitas žino, kaip tau geriau? Tu turi pajusti, ko tau norisi, kur tave veda, kur neša gyvenimas.
Kai atsiveria širdis – tada skauda. Skauda ir tada, kai krenta visi tavo blokai, visi rėmai. Tada tu tampi nuoga ir turi pasileisti į nežinomybę.
Man pačiai gyvenime taip ir buvo. Atėjau į jį tokia, labai tikinti Visata, tikinti, kad mane kelias veda ten, kur man geriausia.
Esu dėkinga už savo patirtis kiekvienam sutiktam žmogui. Pamenu, kai dar gyvenau viena, buvau labai karinga moteris, kuri gali viską pati, kuriai iš vyro nieko nereikia. Vėliau praradau visą savo uždirbtą turtą. Ir kai sutikau dabartinį savo vyrą, aš supratau, apie ką buvo ši pamoka.
– Apie ką?
– Kad turiu leisti pasirūpinti savimi ir vyrui. Turiu išmokti priimti iš vyro ir dovanas, išmokti paprašyti, pasakyti, ko noriu.
Kai sutinki savo žmogų, tu tiesiog jauti, kad jis savas. Žinoma, labai reikia išminties moteriai ir labai didelės meilės iš vyro pusės leisti moteriai būti tokiai, kokia ji yra. Tai abipusis, gražus kelias.
– Pasakojote, kad gimdėte visai jauna, vėliau būta ir daugiau patirčių. Kaip pati jas išgyvenote?
– Visko buvo. Per mano visus gyvenimo metus labai daug visko.
Kai aš taip drąsiai ėjau per gyvenimą, per tokį mano ėjimą pražilo tėvai. Bet galvoju, kad aš jiems ne veltui atėjau. Jie mane ne šiaip sau pagimdė ir ne šiaip sau aš pasirinkau tokius nuostabius tėvus. Gimiau iš labai didelės meilės.
Viskas gyvenime turi prasmę.
